Žmonės, kurie palaikė iniciatyvą, tądien ne tik stabtelėjo pabendrauti tarpusavyje, bet ir dalinosi žaismingomis savo istorijomis feisbuke su grotažyme #užkalbink. Tūkstančiai paminėjimų ir pokalbių fragmentai, kurie prieš sukrentant į feisbuko srautą, nuskambėjo gatvėje, taksi, lifte, parduotuvėje, viešajame transporte, autoservise ar tiesiog kažkur kitur, kur buvo pakeliui.
„#užkalbink Kol servise tvarkė mašinos padangą, pabendravau su lauke rūkančiais mechanikais. Ir porą rimtesnių temų užkabinom, ir pasijuokėm, bet svarbiausia – pavaišino sumuštiniais, o buvau labai išalkęs. Paklausiau, kodėl, jų manymu, daugumai vyrų Lietuvoje vis dar sunku kalbėtis apie bent kažkiek jautresnius dalykus? Reikia laiko, – su teigiama ateities vizija atsakė vienas. Kitas, droviai pridūrė – daug laiko“, – pokalbio fragmentu dalinosi Kipras Šumskas.
Tuo metu Sandra Buzaitė iškėlė mintį, kad visi, turintys šunis, nori nenori, kasdien dalyvauja savotiškoje „Užkalbink!“ dienoje: „Kam kam, bet jau šunų augintojams užkalbinti vieni kitus – visiški niekai. Mano turbūt rekordas buvo daugiau nei valandą kalbėti su visai nepažįstama moterimi. Apie ką? Aišku, kad apie šunis. Dar ilgiau kalbėjau su senute rusų kalba, kurios nemoku, bet apie jos šuns operaciją žinau visas detales. Dabar įpratau, tačiau kai su šunimi išėjome į lauką pirmomis dienomis, atsivėrė visai kitas pasaulis. Šunys artina žmones ir naikina barjerus tiesiog bendrauti #užkalbink arba #turėkšunį“, – sakė mergina.
Istorijų sraute netrūko ir pašmaikštavimų. Vaidotas Valantiejus „Užkalbink!“ proga prisiminė šimtus „patinka“ susirinkusią istoriją: „Aš per daug socially awkward, kad kažką užkalbinčiau. Bet ta proga prisimiau geriausią savo gyvenimo #užkalbink, kurį pavarė babytė vokiečių gatvėj: – Laba diena, gal pasakysit kiek valandų? Man reikia, kad būtų po pirmos penkiolika“, – savo feisbuko paskyroje rašė jis.
Kitas pokalbis „su cinkeliu“, kuris įvertintas beveik puse tūkstančio „patinka“, priklauso Zivilei Jankutei: „Troleibuse: Atsiprašau, jūs lipsite šitoj stotelėje? Ne. Aš irgi ne“.
Iniciatyvos palaikymas persikėlė ir į Kauną, Marijampolę, bei kitus miestus. Štai Gintarė Stanevičiūtė pasidalino pokalbiu prie valgio: „#užkalbink Kaune: Skanaus. Visai neskanu. O kodėl valgai? Ten mano mama stovi, jei išmesiu nenupirks transformerio“.
Dar kitus, ši diena, įkvėpė ne tik bendravimui, bet ir geram darbui: „Važiuojant į kaimą pastebėjau šalia kelio einantį vyriškį, sustojau, paklausiau kur eina. Pasirodo nespėjo į paskutinį autobusą namo, o iki namų apie 6 km kelio. Pasisiūliau pavežti link namų, nes vykau į tą pačią pusę. Vyriškis pasipasakojo, kad visą gyvenimą dirba su akmenimis ir stato židinius, bet turi nugaros traumą ir nebegali greitai eiti. Tai nepatingėjau ir parvežiau vyriškį iki pat namų. Jis padėkojo man ir pasakė, kad nesitikėjo, jog yra dar tokių žmonių, kaip aš. Žmonės nebijokite užkalbinti praeivį, juk pavasaris! Turbūt užsidirbau kelis karmos taškus“, – svarstė Rokas Gairionis.
„Užkalbink!“ diena – tai asmeninė Tomo Ramanausko (New!) iniciatyva, kuria siekta įkvėpti užkalbinti vieniems kitus, net ir nepažįstamus praeivius. Idėjos autorius tikisi, kad kitais metais „Užkalbink!“ bus dar didesnis ir dalinasi savo paties patirtimi: „Per vieną dieną pabendravau su docentu, kuriam pabėdavojau apie atminties nykimą, taksistu, kuris papasakojo, kad jam ką tik operavo įaugusį nagą, bet jis negali nevairuoti, lifto pakeleive, kuri buvo nesupratusi, kad kalbinimo diena vyksta šiandien ir todėl atsiprašė, kad neturi pasiruošusi jokios temos paraudo“, – pasakojo T. Ramanauskas.
T. Ramanauskas dar priduria, kad „Užkalbink!“ neturėtų apsiriboti viena diena, iniciatyva – visų mūsų rankose, tad tolesnės istorijos yra labai laukiamos, kad ir kasdien.
Vienas ryškiausių „Užkalbink!“ dienos įvykių – keleivių kontrolės siurprizas sostinės viešojo transporto keleiviams. Kontrolieriai kvietė keleivius pasikalbėti, įteikdami suflerius-skrajutes, noriai pozavo asmenukėms.
Toks gestas neliko nepastebėtas keleivių. Šia proga geresnio žodžio nepagailėjo ir Vincas Kondratas, kuris savo feisbuko paskyroje rašė: „Šiandien – labai puikios iniciatyvos diena – #užkalbink diena. Važiavau aš 7 troleibusu ir prieš pat įsukant į „Spaudos rūmų“ stotelę, troleibuse pasigirdo tas ne pats maloniausias sakinys: – Gerbiami keleiviai, prašome paruošti bilietus kontrolei. Kaskart pasigirstant šiam sakiniui kažkas sukirba viduje, net jei tikrai žinai, kad Vilniečio kortelė tiesiog lūžta nuo joje prigrūstų bilietų. Procedūra įprastinė: ištiesiau kortelę, žaliai apsirengęs dėdė pridėjo prie jos savo aparatėlį ir pasigirdo garsas, reiškiantis, kad viskas gerai. Dažniausiai tuo viskas ir pasibaigia. Bet ne šiandien.
Prieš nueidamas kontrolierius dar ištiesė man ranką, kurioje buvo kažkokia skrajutė. Susidomėjęs paėmiau ją nė nedvejodamas. Vos spėjau perskaityti pirmuosius žodžius, į mane atsisuko šalia sedėjusi bobulytė ir sako: - Sūneli, nori aš tau papasakosiu, ką čia gavai iš dėdės? – man nė nespėjus atsakyti, pridėjo ranką prie peties ir tęsė toliau, – šiandien tokia kalbėjimo diena. Man jau viską papasakojo gerieji kontrolieriai, kai važiavau aš į polikliniką, nes, matai, mano sveikata šiomis dienomis nelabai gera. Reikia gerti vaistus, o sūnus su žmona Klaipėdoj gyvena. Nėra nieko geriau, kai geras oras ir saulė šviečia.
Mano anūkai visada žaidžia lauke. Kai turėjau šunį aš su juo irgi žaisdavau, bet pasimirė neseniai vargšelis. Gaila, kad šunys negyvena ilgiau už žmones... Visada galvojau, o kas būtų, jei žmonės išvis niekad nemirtų, tada tiek daug draugų turėtume pasauly, bet pasaulis dabar nebe toks, kaip anksčiau. Visi skuba, lekia kažkur, o aš tai lėtas žmogus, nesuprantu ... – taip ir kalbėjomės mes, tiksliau ji kalbėjo, o aš klausiau, liksėjau galva, vis dar nesuprasdamas, kokia tai diena, ką ji bando man paaiškinti. Pokalbis vis tęsėsi, temos nenumaldomai keitėsi kas antrame sakinyje. Buvo tikrai įdomu klausytis.
Bet štai troleibuso garsiakalbyje vėl pasigirdo moters balsas: - Stotelė „Žvėrynas“ - Na ką, sūneli, malonu buvo su tavimi pasikalbėti, – vis dar laikydama ranką ant mano peties, pasakė bobulytė, – bet deja man jau laikas lipti. Namai jau čia pat. Sudie, laimingo tau gyvenimo. Ačiū, kad su manimi pasikalbėjai. Važiuok laimingas ir užkalbink dar ką nors. - Viso gero, ponia!, – tiek tespėjau atsakyti jai iš viso to ilgo pokalbio. Troleibuso durys užsidarė. Pažvelgiau pro langą į bobulytę – ji pamojo man ranka. Aš taip pat ir troleibusas pajudėjo. Likau sėdėti šiek tiek apstulbęs. Rankoje tebeturėjau tą kontrolieriaus paduotą skrajutę. Tik dabar sugebėjau perskaityti, kas joje rašoma. Didelėmis raidėmis buvo parašyta: „#Užkalbink ką nors. Juk pavasaris“.
Palaikyti „Užkalbink!“ iniciatyvą gali kiekvienas norintis – tereikia užkalbinti ką nors gatvėje, lifte, kavinėje ar parduotuvėje, bet kur, kur yra pakeliui, ir pasidalinti savo istorija socialiniuose tinkluose su grotažyme #užkalbink.
