Joniškietis archeologas ir istorijas Ernestas Vasiliauskas siūlo atkreipti visuomenės ir visų reikiamų institucijų dėmesį į vieną seniausių ir įdomiausių Joniškio krašto dvarų, kuriam mirtinai reikia pagalbos.
Mokslininkas tai sako ne iš piršto lauždamas – jis neseniai sudarė knygą apie tai. „Joniškio krašto dvarai: Didžioji ir Mažoji Daunorava Bertaučiai, Satkūnai“ – taip vadinasi leidinys, kuriame sudėliota ne tik faktinė istorija, bet ir žmonių žmonių pasakotos istorijos.
Jame galima sužinoti, kaip šis dvaras kadaise klestėjo, kaip stebino pažangiausiomis ūkio šakomis, kaip buvo puoselėjamas, nors ir ėjo iš rankų į rankas.
Daunoravos dvaras – tai keletas senovinės statybos pastatų, kurie dar turi stogus ir keletas, iš kurių styro tik sienų likučiai.
Vieni pastatai slepiasi didžiulių medžių paunksmėje, o kiti jau baigia medžiais apaugti.
Reikėtų pradėti nuo to, kad 1557 metais Žygimantas Augustas Mykolui Makovskiui padovanojo keturis šių apylinkių kaimus.
Prieš porą šimtų metų visas apylinkes supirko ir suvienijo netoliese esančio Blankenfeldės dvaro savininkas Christoferis Levinas von Mannteuffel-Shoege.
Dabartinius pastatus pastatė jau Pfeilitcerių-Frankų giminės atstovai. Visi pastatai iškilo XIX-ajame amžiuje. Iš viso pastatyta 44 įvairios paskirties statiniai. Iki šiol išliko svirnas, pieninė, dar keli ūkiniai pastatai ir jau minėtas griūvantis medinis ponų namas.
Geriausiais laikais dvaras valdė 2600 hektarų žemės. Iš jų - apie 730 hektarų miško. XX amžiuje, po 1922 m. žemės reformos, dvarui priklausė jau dešimt kartų mažiau.
Istoriniai šaltiniai skelbia, kad Daunoravoje savo laiku buvo naudojamos mineralinės trąšos, veikė nemenkas gyvulių ūkis su veisliniais galvijais, dvare dirbo per 30 šeimų. Be žemės ūkio taip pat žydėjo ir didžiuliai sodai, uogynai ir augo vienas pirmųjų Lietuvoje graikinis riešutmedis.
Tik tuomet pamatai, kokio dydžio buvo įgriuvęs stogas, kokio aukščio šeivamedis auga tiesiog pastato viduryje.
Paskutiniai dvarą valdė Keizerlingai. Ponia Marta Keizerling buvo labai meniška asmenybė, kuri kieme fortepijonu skambindavo klasikinius kūrinius.
1940-aisiais dvarininkams teko pasitraukti į Vokietiją ir viską palikti.
Suvokti dvaro pastato didybę galima tik priėjus arčiau. Tik tuomet pamatai, kokio dydžio buvo įgriuvęs stogas, kokio aukščio šeivamedis auga tiesiog pastato viduryje ir savo šakas kiša pro langus.Taip pat – kokio grožio skliautinis rūsys vis dar yra po pastatu.
Pagrindinis pastatas puikiai tarnavo visą sovietmetį. Griuvėsiuose E.Vasiliauskas siūlo atkreipti dėmesį į, rodos, nereikšmingą dalyką – tinką. Jam ir balinimui buvo naudojamos čia vietoje išgaunamos kalkės.
Iki Blankenfeldės dvaro – vos keli kilometrai gana siauru žvyrkeliu. Šis kelias atgimė tuomet, kai neliko valstybinės sienos, ir iki šiol žinomas tik vietiniams. Su šiuo atgimusiu dvaru Daunorava turi ne tik istorinių ryšių.
Sakoma, kad ši raganos vėlė išėjo iš dvaro ir patraukė į Lietuvą.
Sakoma, kad Blankenfeldėje buvo sudeginta paskutinė šių apylinkių ragana. Jos šmėkla neduodavo ramybės niekam – gąsdino pačius šeimininkus, o viena guvernantė per naktį išprotėjo.
Taip pat sakoma, kad ši raganos vėlė išėjo iš dvaro ir patraukė į Lietuvą. Niekas nežino, kur ji apsistojo, tačiau vietinės moterys matė, kaip kažkokia balta ponia ėjo laukais. Matyt, ji ten ir buvusi.
Daunoravos dvare vienas kambarys dar gyvenamas iki šiol. Ir tai ne baltoji ponia. Tai socialinis būstas moteriai, kurią vietiniai vadina „grafiene“.
Teisiniu požiūriu dvaras tarsi kabo ore – lyg vaiduoklis. Jis nežinia kam priklauso, nes iki šiol nesutvarkyti dokumentai.
Kai prieš prieš metus pradėjo griūti stogas, tuomet paveldo sargai nusprendė jį bent jau įvertinti. Dvaras paskelbtas regioninės reikšmės paveldo objektu.
1886 metais dvarininkai nemažai savo vertybių atidavė Jelgavos muziejui. 1939-aisiais visa tai iškeliavo į Rygos ir Kuldygos muziejus.
