Vienintelė proga gyvenime
Europos Savanorių Tarnyba (angl. European Voluntary Service – EVS) gali pasiūlyti užsienio ir Lietuvos jaunimui savanorystės programas, kurias pasirinkti galima pagal dominančias sritis: socialinę, kultūrinę, sportinę ir kitas.
Programos skirstomos į trumpalaikius projektus – nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių, ir ilgalaikes – nuo 2 iki 12 mėnesių. „Dažniausiai savanoriai renkasi ilgalaikę savanorystę, – pasakoja savanorių koordinatorė Aušrinė Čaikauskaitė, – nes ir ilgalaikių projektų yra daugiau, ir jie yra turiningesni, kokybiškesni.“
Vienintelis atrankos kriterijus – motyvacija
Kalbų žinių šioje programoje nėra reikalaujama. „Svarbiausias kriterijus – motyvacija, – kiek jaunas žmogus yra pasiruošęs išvažiuoti. Vykdome skype pokalbius, ir jų metu motyvacija aiškiai matyti. Jaunuoliai labai kūrybingi – daro video filmukus, prisistatymus“, – teigia Aušrinė.
Paklausta, kam savanorystė reikalinga, kai šiais pragmatizmo laikais dirbti „už ačiū“ yra kiek keistoka, ji sakė: „Tai tarsi sumažintas darbo modelis. Tai nėra įpareigojantys santykiai – aš tavo darbdavys, tu – darbuotojas. Sukuriamas neformalus santykis. Neformaliame santykyje žmogus jaučiasi motyvuotas kažką daryti, gali įgyvendinti savo idėjas. Žmogus atvažiuoja pasimetęs, neįsitikinęs, ar pasirinkta sritis jį domina – mentorių komanda padeda atrasti save, padeda įgyvendinti idėjas, auginti save kaip asmenybę. Savanorystė yra neformalus mokymasis“.
Savanorystė yra neformalus mokymasis – padeda auginti save kaip asmenybę.
Lieka dėl meilės ir karjeros
Viena iš priežasčių, kodėl užsieniečiai atvykę savanoriauti lieka gyventi Lietuvoje – susiranda antrąją pusę. „Kita priežastis – galbūt jie jaučiasi nepritapę savo šalyje, susiranda čia darbą, ypač jeigu moka užsienio kalbą, kurios reikia kokiai nors tarptautinei įmonei. Atsižvelgia į ekonominę situaciją savo šalyje, supranta, kad čia turi daugiau galimybių. Atsimenu, kuomet pasitinkame savanorius oro uoste ir kartu važiuojame į miesto centrą – visi sako: „Kaip čia žalia“. Dažniausiai jie atvyksta rugsėjo–spalio mėnesiais, kai dar viskas žaliuoja. Vilnius atrodo žalias, gražus, vienas žaliausių miestų Europoje. Vienintelis girdėtas skundas – šalta lietuviška žiema“, – teigia moteris.
Vengras Zoltánas: „Įsimylėjau Vilnių“
Būtent meilė Vilniui ir merginai privertė pasilikti 32-ų metų Zoltáną, atvykusį iš Budapešto (Vengrija). Lietuvoje jis gyvena jau dvejus metus – iš pradžių atvykęs pagal EVS programą savanoriavo gyvūnų prieglaudoje, vėliau liko čia gyventi, nes įsimylėjo.
„Pasilikau Lietuvoje, nes myliu Vilnių, gamtą, lietuvišką žiemą, taip pat sutikau mielą ir protingą lietuvaitę. Kuomet baigėsi mano savanorystės programa, nusprendžiau toliau likti Lietuvoje dėl savo merginos ir pradėjau ieškotis darbo. – pasakoja šiuo metu kepėju dirbanis Zoltanas. – Pasirinkau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje „Lesė“. Ten dirbome dviese – aš ir viena mergina iš Vokietijos. Man patinka gyvūnai, jie priklauso nuo mūsų, žmonių, todėl norėjau padėti benamiams šunims. Šie 10 mėnesių, praleisti gyvūnų prieglaudoje, buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime. Savanoriaudamas ten sutikau daug lietuvių savanorių, kurie po darbų ar mokslų atvykdavo padėti, jie tai darė nuoširdžiai ir labai juos gerbiu už tai.“
Lietuviška žiema Zoltánas nesiskundžia, priešingai – iššūkis buvo išgyventi lietuvišką vasarą – lietingą ir be saulės. „Vengrijoje vasarą labai karšta, – teigia vaikinas. – Kai nusprendžiau likti Lietuvoje, mano draugai buvo kiek nustebę, bet jie džiaugėsi mano sprendimu, nes buvau laimingas čia. Jie nuolat klausia, kaip man sekasi, ir prašo daugiau nuotraukų iš šios gražios šalies.“
Savanorę Laimą iš Latvijos į Lietuvą atvedė atsitiktuktinumai
Dvidešimt penkerių metų Laima, atvykusi iš Latvijos, spėja viską – ir studijuoti, ir dirbti Lietuvoje. Iš karto pasibaigus jos savanorystės projektui, po savaitės ji įsidarbino „Western Union“ kompanijoje, o praeitą rudenį įstojo į vieną iš Vilniaus aukštųjų mokyklų magistro studijoms. „Iš tiesų buvo daug sutapimų, kodėl aš atsidūriau čia – pirmąkart į Lietuvą atkeliavau su šeima atostogoms, tada buvau dar paauglė, ir, kai užlipome į Gedimino kalną, aš pasakiau, kad norėčiau čia studijuoti ir atsisėdus čia ant sienos skaityti knygas. Tiesą pasakius, dar nė karto taip nedariau, bet tai pirmasis prisiminimas apie Vilnių“, – šypsosi Laima.
„Vėliau studijų laikais išvykau į Vengriją pagal studentų mainų programą „Erasmus“ ir ten sutikau lietuvių, puikiai sutariau su jais, vienas iš jų tapo mano vaikinu. Ieškojau savanorystės galimybių Lietuvoje, labai norėjau savanoriauti ir štai taip prieš beveik du metus persikėliau į Lietuvą, – jauna mergina pasirinko savanorystę. susijusią su kultūrine sritimi. – Niekur kitur saves neįsivaizdavau, tik kūrybinėje srityje“.
Laima organizavo festivalius, renginius, dirbo su menininkais, daugiausiai užsienio – nes mokėjo anglų kalbą: „Pradėti gyventi Lietuvoje sunku buvo tik iš pradžių, tačiau mano šeima visada palaikė mano sprendimus, draugų turiu visur – įvairiausiose Europos ir kitose pasaulio vietose, todėl nesu prisirišus prie vienos vietos. Niekada negaliu pasakyti tiksliai, kur būsiu ir ką veiksiu ateityje, tačiau kol kas tikrai neturiu planų palikti Lietuvos. Norėčiau pakeliauti po kitas šalis, tačiau nebent keliems mėnesiams. Turiu svajonę įkurti kūrybinių industrijų centrą, žvalgausi po senus, gražius pastatus, kuriems galbūt reikėtų šiek tiek atnaujinimo. Žinoma, kol kas neturiu tam finansavimo, tai tik idėja“.
Manau, turiu pranašumą, nes mano vardas Laima, taigi daugelis pagalvoja, kad esu lietuvė, šiek tiek kalbu lietuviškai, tad kartais jie tiesiog nusprendžia, jog esu iš Žemaitijos.
Sunkumai atvykus į Lietuvą Laimai pasireiškė nedrąsių lietuvių pavidalu – sutikę užsienietę, kuri nekalba lietuviškai, daugelis jų nenorėjo arba nemokėjo bandyti susikalbėti angliškai, bet dabar didelių iššūkių Lietuvoje šiuo metu ji nepatiria. Galbūt tai dėl to, kad Lietuva ir Latvija ne taip jau ir skiriasi? Kultūrinis šokas neturėjo jos ištikti. Laima linkteli ir nedrąsiai prasitaria, jog visgi yra vienas dalykas, kuris ją šiek tiek šokiravo – paslaugų sferos darbuotojų nemandagumas. „Jie ne visada elgiasi maloniai, dažnai nesišypso, jie sako tai, ką privalo pasakyti, bet tai neskamba nuoširdžiai. Galbūt toks žmonių mentalitetas, galbūt žmonės, dirbantys centre, tiesiog pavargsta nuo turistų, tačiau aš išsprendžiau šią problemą – žinau Vilniuje vietas, kur aptarnavimas puikus, ten ir lankausi“, – teigia ji.
Išsinuomoti būstą Laimai buvo lengviau negu kitiems užsieniečiams. „Manau, turiu pranašumą, nes mano vardas Laima, taigi daugelis pagalvoja, kad esu lietuvė, šiek tiek kalbu lietuviškai, tad kartais jie tiesiog nusprendžia, jog esu iš Žemaitijos“, – nusijuokia mergina.
Ispanas Ricardo: „Lietuvoje yra daug galimybių“
Apie metus Lietuvoje gyvenantis Ricardo dirba Lietuvos kompanijoje, kurioje dažnai tenka dirbti su ispanakalbiais klientais.
„Jie mane nusamdė šiam darbui, nes kalbu ispaniškai ir yra gana sudėtinga rasti lietuvių specialistų, dirbančių mūsų srityje su ispanų kalbos žiniomis. Manau, užsieniečiai gali prisidėti prie lietuviškių įmonių sėkmės. Pas mus dirba keturi užsieniečiai – du iš Ispanijos, vienas iš Venesuelos ir vienas žmogus iš Argentinos, turintis lietuviškų šaknų“, – pasakoja vaikinas.
Savanorystei Ricardo pasirinko Justiniškių atvirą jaunimo centrą. „Iš pradžių buvo sudėtinga, nes nei darbuotojai, nei jaunimas nenorėjo kalbėti angliškai. Manau, jie tiesiog drovėjosi, nors galėjo kalbėti angliškai, matyt, bijojo suklysti. Vėliau viskas buvo puiku – labai susidraugavome.
Pasigendu mažų šeimyninių verslų –
visur vien franšizės.
Savanoriavimui nesirinkau būtent Lietuvos, rinkausi pagal projektus, tačiau daugiau dėmesio skyriau projektams Rytų Europoje – nes likusią Europą jau esu apkeliavęs. Galbūt atostogoms irgi nebūčiau pasirinkęs šios Europos dalies“, – teigia jis.
Kodėl Ricardo nusprendė likti Lietuvoje? „Tai jauna valstybė, čia pilna galimybių, – ne tik ekonomiškai, bet ir kultūriškai, politiškai, išsilavinimo prasme. Aš žinau Lietuvos istoriją ir manau, kad lietuviai puikiai tvarkosi vystydami visas sritis ir bandydami užpildyti atsiradusią spragą – tarp senos sovietinės santvarkos ir naujos nepriklausomos Lietuvos santvarkos, – teigia jis. – Nenoriu pasakyti, kad sovietinė santvarka buvo kažkas labai blogo, o europietiška santvarka yra tobula – tiesiog yra didžiulis skirtumas, kuomet per trumpą laikotarpį bandoma pereiti nuo vienos sistemos prie kitos.“
Kol kas vaikinas mato nemažus skirtumus tarp Vakarų Europos miestų ir Vilniaus – jo nuomone, senamietis yra puikiai susitvarkęs, tačiau nuvykus į miegamąjį rajoną, kur jis gyvena, jam atrodo keista, jog aplinkui neverda gyvenimas – yra vos keli prekybos centrai, ir tiek. Lygindamas Vilnių su savo gimtuoju miestu Ispanijoje, jis nesupranta, kodėl Vilniuje gyvenimas daugiabučių rajonuose toks pilkas. Ispanijoje netgi nutolus nuo miesto centro yra daug nedidelių kavinukių, parduotuvėlių – dažniausiai šeimos verslų: „Čia visur tik tie patys didieji prekybos centrai, ir norint kur nors nueiti savo rajone nelabai turi pasirinkimo, visur vien frašizės.“
Jūs, regis, patys to nepastebite, bet per visą Vilniaus istoriją buvote daugiakultūriškas miestas.
„Lietuvoje yra kaip visur – yra daugiau išsilavinusių žmonių ir mažiau išsilavinusių, yra tų, kuriems patinka užsieniečiai, yra tokių, kuriems nepatinka. Nepasakyčiau, kad čia kuo nors išsiskiriate. Pavyzdžiui, šiandien ieškojome buto nuomai, ir savininkas labai supyko – jis nenorėjo, kad čia gyventų užsieniečiai. Štai ką turiu omeny, kalbėdamas apie atotrūkio užpildymą – vyresnė karta nekeliauja po pasaulį, jie nesutiko užsieniečių, ypač gyvendami Sovietų Sąjungoje. ir netgi ne tik vyresnė karta, yra ir jaunų žmonių, kurie tiesiog įstrigę savo aplinkoje, savo komforto zonoje ir visai nenori pažinti pasaulio. Suprantu, kad galbūt kažkas neturi finansinių galimybių, bet tai tikrai nėra vienintelė priežastis, dažnai žmonės tiesiog nejaučia poreikio keliauti. Žinoma, ir Ispanijoje yra visokių žmonių, tačiau čia atotrūkis didesnis, nes šalis vis dar vystosi. Tarkime, esu gyvenęs Maroke – ten atotrūkis dar didesnis, kai kurie žmonės net nemoka skaityti ir rašyti, ką jau kalbėti apie keliavimą, jie gal net į autobusą įsėdę nė karto nebuvo“, – sako jis.
Manote, kad Lietuvos įvaizdis užsienyje nėra geras, bet man jis – puikus.
„Jūs manote, kad Lietuvos įvaizdis užsienyje nėra geras, bet man jis – puikus. Seniau žinojau apie Lietuvą tik dėl krepšinininkų, nes mėgstu krepšinį. Sabonis, Macijauskas, Jasikevičius ir kiti puikūs žaidėjai – man Lietuva atrodė tikrai sėkminga šalis, – pasakoja vyras. – Dar vienas dalykas, kuris man labai patinka – Vilnius yra daugiakultūriškas miestas – čia gyvena ir lietuviai, ir rusai, ir lenkai. Mane stebina, kaip vilniečiai nesupranta, koks daugiakultūriškas yra Vilnius. Jūs, regis, patys to nepastebite, bet visą Vilniaus istoriją buvote daugiakultūriškas miestas. Nesuprantu vieno – regis, užuot didžiuodamiesi tuo, jūs, atrodo, tai bandote paslėpti“.
Susidraugauti prireikia laiko
Savanorių koordinatorė A.Čaikauskaitė pasakoja, jog lietuviams ir užsieniečiams susidraugauti reikia laiko: „Pavyzdžiui, Vievyje, kur bendruomenė yra labai maža – iš pradžių į užsienietį reaguoja atsargiai. Viena mergina savanoriavo ten, rengė anglų kalbos kursus, įvairius renginius. Iš pradžių lietuviams, ypač vyresniems, buvo nedrąsu prieiti prie savanorio užsieniečio, buvo keista, sklido kalbos visame miestelyje. Bet savanorystės programos vykdomos ne vienerius ir metus, todėl lietuviai apsipranta ir jau žino, kad šiemet dirba vienas savanoris, kitąmet jau bus kitas ir eina noriai į anglų kalbos pamokėles, nes jau žino, jog bus smagu.“
