Žinia apie užterštą vandenį pasiekė belaukiant trečio vaiko
Besilaukdami trečios atžalos sutuoktiniai sužinojo, kad jų šulinio vanduo, kurį drąsiai gėrė visus metus, užterštas. Pagal galiojančią tvarką, jeigu nėščioji vartoja vandenį iš šulinio, šis vanduo turi būti ištirtas dėl nitritų ir nitratų. Tyrimas parodė, kad pastarųjų koncentracija normą viršija 6 kartus. Tokio vandens negalima duoti net gyvuliams, o ką jau kalbėti apie šeimoje augančius dvejų ir trejų metų vaikus. Rugpjūtį pasaulį išvys dar viena gyvybė, kuriai šis vanduo mirtinai pavojingas.
Šioje vietovėje vanduo ne tik užterštas, bet jo dar ir mažai.
Atvykę specialistai konstatavo, kad vienintelė išeitis – giluminis gręžinys. Tačiau kai šeima sužinojo sąmatą, kiek toks gręžinys kainuotų jų grunte, nusviro rankos. Keturi tūkstančiai eurų. Pasak Dangiros, tokių pinigų šeima niekada nesurinks. Ji pati – motinystės atostogose, o vyras negali dirbti visu pajėgumu, kadangi dėl rimtų stuburo problemų darbingas tik iš dalies.
„Žinodama rezultatus, nebegalėjau gerti šio vandens. Juk jis gali labai pakenkti būsimam vaikeliui. Pradėjome pirkti vandenį parduotuvėje, tačiau pamatėme, kad neišsimokėsime. Laimė, vienas žmogus iš kito kaimo, kuriame yra vandentiekis, sutiko mums padėti ir leidžia prisipilti iš jo čiaupo vandens. Vyras kas 3–5 dienas ir važinėja. Bet kiek gi galime naudotis geranoriškumu? Gėda kaskart prašyti. Tas gręžinys – didžiausia mūsų problema“, – prieš keletą savaičių 15min pasakojo moteris.
Nusprendė, kad laikas padaryti vieną gerą darbą
Vos sužinojusi vandens tyrimo rezultatus, Dangira kreipėsi į socialinę darbuotoją, kuri bendrauja su nėščiomis moterimis. Galbūt kuri nors iš jų taip pat buvo susidūrusi su tokia problema ir rado sprendimą. Socialinė darbuotoja pasiūlė šeimai dalyvauti „Caritas“ projekte „Aš čia“, kuris kviečia padėti sudėtingose situacijose atsidūrusiems žmonėms – pinigais arba savo darbu ir energija.
15min paskelbus pasakojimą apie šeimos problemas, į redakciją kreipėsi įmonės „Kokybiški vandenys“ direktorius Sergejus Mazinas ir pasisiūlė, kol šeima turės gręžinį, problemą išspręsti paprasčiau – įrengti vandens filtravimo sistemą. Jo įmonė įgyvendina geriamojo ir pramoninio vandens valymo projektus.
Pasak jo, tai paprasčiausias ir pigiausias būdas išvalyti vandenį. Vienintelis jo trūkumas – padidėjusios vandens sąnaudos: norint pagaminti stiklinę švaraus vandens, tenka nuo 4 iki 7 stiklinių išpilti į kanalizaciją. Tiesa, šiuo atveju tai pasirodė didelė problema, nes šioje vietovėje vanduo ne tik užterštas, bet jo dar ir mažai.
„Pats turiu du mažus vaikus – trejų ir pusantrų metukų, todėl šeimos situacija mane sujaudino. Pakalbėjome su kolegomis, kad niekada nebandėme ko nors paremti, ir nusprendėme, kad reikia vieną kartą pabandyti gerą darbą padaryti. Juolab kad įranga nėra labai brangi – kainuoja apie 200 eurų. Mums tai nėra suma, kurios negalėtume sau leisti paaukoti. Žinoma, įvertinus kelionę, darbą, aišku, susidarytų pakankamai didelė sąmata. Vien kelionė pirmyn ir atgal truko 7 valandas. Išvažiavau iš Kauno apie dešimtą ryto, o grįžau apie devintą vakaro“, – teigė pašnekovas.
Vyras nusprendė pats investuoti į šį darbą savo laiką ir energiją. Jis prisipažino namo grįžęs labai pavargęs, bet laimingas sulaukęs atpildo – begalinio dėkingumo ir žinojimo, kad dabar žmonės švarų vandenį turės savo kieme, o ne gretimame kaime.
„Net jeigu jie turės gręžinį, galės toliau naudoti ir šį filtruotą vandenį, tuomet vandens tikrai nepritrūks. Šis vanduo turėtų būti ne prastesnis kaip iš gręžinio. Mes neturime laboratorinės įrangos, bet nitratų kiekį visada tikriname juostelėmis. Skirtumas buvo akivaizdus“, – sakė S.Mazinas.
Paaiškėjo nauja bėda: šulinyje vandens per mažai
Dangira prisipažino netikėjusi, kad sulauks nepažįstamų žmonių reakcijos ir pagalbos, todėl nuoširdžiai nustebo dėl tokios iniciatyvos. „Dabar tikrai žinau: Lietuvoje yra daug gerų žmonių. Štai kad ir Sergejus. Kokia nauda jam trenktis iš Kauno į kažkokį užkampį, dirbti visą dieną ir dar už dyką? Esu be galo dėkinga“, – sakė moteris.
Tiesa, šeima jau pamatė, kad vis tik reikia gręžinio. Filtras problemą sprendžia tik laikinai. Nors nebereikia vandens važiuoti į kitą kaimą, tenka jį labai taupyti. Mat šulinys, net ir būdamas labai gilus, yra seklus vandens kiekio požiūriu, todėl negali patenkinti dėl filtro padidėjusio jo poreikio.
„Rudenį bus dar blogiau: kai šalia esančiuose prūduose nuleidžiamas vanduo, šuliniai tampa beveik visai tušti. Taip yra visame kaime. Tiesiog šios vietovės grunte mažai vandens. Kai pirkome namą, net minties nekilo pasidomėti vandeniu. Yra šulinys – ko dar reikia. Neturėjome patirties. Mums patiko pati vieta, todėl ir nusprendėme joje apsigyventi. Atsikraustę gėrėme vandenį tokį, koks yra, ir neigiamo poveikio nejutome. Bet kai dabar žinau, kad galiu pakenkti kūdikiui, jau nebegaliu jo vartoti. Žmogus, kuris pastatė filtrą, sakė, kad vienas kūdikis mirė net prausiamas vandeniu su nitratais. Jie įsigėrė per odą. Dėl to dabar šuliniai tiriami“, – pasakojo pašnekovė.
Taigi šeimai tenka ieškoti kūrybinių sprendimų, kaip taupyti vandenį. Dangira jau negali sau leisti skalbti po keletą drabužių. Tik kai jų prisikaupia pakankamai, o auginant du judrius berniukus, tai ilgai netrunka, nėščia moteris keliasi antrą valandą nakties ir užstato skalbimo mašiną. Mat iki to laiko po dienos darbų šulinyje jau būna prisikaupę vandens, o kai skalbimas bus baigtas, dar liks laiko iki ryto vėl jam prisikaupti.
Šeima sulaukė ir finansinės paramos. Nors šiuo metu yra tik pusė gręžiniui reikalingos sumos, ji labai dėkoja aukojusiems žmonėms.
„Aiškinamės, ką už šiuos pinigus galėtume padaryti. Skambinome į įvairias firmas, tačiau kainos visur panašios. Todėl svarstome galimybę tiesiog pasidaryti gręžinį be įvado į namą. Pradžiai galima pasistatyti kieme kolonėlę ir nešiotis vandenį kibirais. Vėliau galbūt pats vyras po truputį iškas griovį ir padarys įvadą“, – svarstė pašnekovė.
Jei norite prisidėti prie šeimos gerovės, daugiau sužinosite projekto „Aš čia“ tinklalapyje.
