Perskaitė pats tik dalį
Prieš knygos pristatymą V.Adamkus neslėpė, kad jam yra labai malonu, nes jis dalyvaująs pirmą kartą tokiame renginyje, nors tai ne pirmoji jo knyga.
„Su dideliu įdomumu seksiu visą eigą. Esu dėkingas visiems, kurie parodė susidomėjimą šita knyga. Pačiam bus įdomu išklausyti ir išgirsti vertinimą šito pasikalbėjimo ir išrašymo.
Perskaičiau gal 100 puslapių, o yra 400, tai tik pradžia. Vakar tik gavau pirmus egzempliorius, o buvo įtempta diena mano gimtadienio proga, labai daug susitikimų“, – Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje prieš pristatymo renginį kalbėjo V.Adamkus.
Prezidentas šypsojosi – skaito lyg ne apie save, nes tai dalis prof. E.Aleksandravičiaus teksto ir ištraukos iš jo paties dienoraščių.
„Priminė kai kuriuos įvykius, kuriuos buvau primiršęs, tad iš dalies jaudinanti knyga, kadangi tas laikotarpis buvo įvairus. Kaip aš sakau, gyvenimas bangavo ir tas bangavimas atsišviečia visoje knygoje“, – sakė V.Adamkus.
Daugelio metų bendravimo rezultatas
Kaip rašoma pranešime spaudai apie knygą, „knyga „Adamkus“ – istoriko prof. E.Aleksandravičiaus daugelio metų bendravimo su prezidentu, jo veiklos tyrinėjimų Lietuvoje bei JAV rezultatas“.
„V.Adamkaus bibliografija plati ir įvairi, kai kurios prezidento knygos sulaukė didelio visuomenės dėmesio („Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“). Tačiau išsamios V.Adamkaus biografijos neturėjome. Prof. E.Aleksandravičius pasakoja ne tik neįtikėtinai įdomią V.Adamkaus gyvenimo istoriją, bet ir atveria pokarinės lietuvių diasporos veiklą“, – rašoma pranešime.
Tiesa, autorius sako, kad knygoje lieka ir neatsakytų klausimų – tai jis palieka istorikams ir giminingų mokslų tyrinėtojams ateityje patikslinti.
„Išsilavinusiai visuomenei kartais labiau reikalingas rimtas klausimas nei supaprastintas atsakymas. Be šios nuostatos sunku suprasti, ką Adamkaus jaunystėje reiškė švelnių rankų politikos principai, kuriems knygos herojus iki šiol liko ištikimas. Knygoje stengiausi parodyti, kad Adamkus yra žmogus, nusipelnęs išsamios biografijos, net jeigu niekada ir nebūtų tapęs Lietuvos Respublikos prezidentu“, – sako E.Aleksandravičius.
Jis atkreipia dėmesį, kad biografija – labai dosnus žanras kalbėti ne tik apie konkretų asmenį, bet ir apie visą epochą: „Biografija – senas, archajiškas, romantiškas ir puikus žanras per reikšmingo žmogaus gyvenimą it per rakto skylutę atpažinti pačius jautriausius biografijos, laiko bruožus. Ilgą laiką buvau užsiėmęs dipukų kartos istorija, tad Adamkus man yra vienas didžiausių herojų, per kurį galiu atskleisti didžiąją lietuvių tautos dramą.“
Kad neliktų bombonkių skonio
Knygos pristatymas – Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje. Jame, be paties V.Adamkaus ir po ilgo laiko tarpo viešumoje pasirodžiusios ponios Almos Adamkienės, dalyvavo ir prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene, o apie knygą kalbėjo autorius Egidijus Aleksandravičius, literatūrologas Darius Kuolys, žurnalistas Mykolas Drunga, diskusiją moderavo kultūros istorikas Aurimas Švedas.
„Jau tris dešimtis metų jaučiausi dirbantis prie tos didžios karių ir poetų emigracijos istorijos. Su ta aplinka, tais žmonėmis buvau taip susitapatinęs, kad jaučiausi kaip junga kokiame nors romantiškame, jūreiviškame romane. Aš nenoriu to slėpti – iš vienos pusės buvo susižavėjimas ir matymas tokių bendrinių savybių, kurių mes neturėjome galimybių ugdytis sovietmečiu. (...)
Herojus man buvo visiškai akivaizdus, kuris kėlė pagarbą, susižavėjimo jausmus. Bet kaip istorikas turi atlikinėti šventas pareigas, turi išlaikyti skeptišką atstumą. Turi galvoti apie skaitytoją, kad ir jis kažką turi suprasti. Net apie pačius kilniausius istorinius veikėjus rašant vis tiek reikia stengtis išleisti žmogiškąsias, individualiąsias vertybes“, – knygos pristatyme kalbėjo E.Aleksandravičius.
Knygos autorius teigė, kad negalima herojaus sudievinti iki ikonos – jis lyg jau būtų nebe mūsų. Tad reikia galvoti, kaip parašyti apie teigiamą herojų, kad „skaitytojui neliktų limonadų ir bombonkių skonio“.
„Tai man buvo didesnis iššūkis. Kiek leido nuovoka, man pirmą sykį susidūrus rašyti gyvo herojaus biografiją, su seniau gyvenusiais lengviau. Buvo sudėtinga“, – kalbėjo biografijos autorius.
Paklaustas, kas yra V.Adamkaus palikimas mums ir ko iš V.Adamkaus ir jo kartos, galime pasimokyti, D.Kuolys sakė galįs tai nusakyti labai trumpai:
„Pati Egidijaus knyga yra prasmingo gyvenimo šventimas. (...) Pasakojimas apie Valdą Adamkų yra pasakojimas apie sunkų, bet prasmingai nugyventą gražų, kilnų gyvenimą. Egidijui tai pavyko papasakoti – su džiaugsmu, gražiai, įtaigiai. Ir man atrodo, kad mes turime šiandien švęsti V.Adamkaus prasmingą gyvenimą.“
Pasakojimas apie Valdą Adamkų yra pasakojimas apie sunkų, bet prasmingai nugyventą gražų, kilnų gyvenimą.
Leido nusikelti daug metų atgal
Renginio pabaigoje pasisakyti pakviestas V.Adamkus dėkojo už turėtą galimybę nusikelti daug metų atgal.
„Pradėjau galvoti, ar tikrai taip buvo. Kadangi jaunojoje kartoje kartais gimsta įvairios mintys ir atsimuša į vyresniosios kartos tam tikrą abejingumą. Pasakysiu taip, kad daug čia išreikštų minčių ir knygoje surašytų prieš tai grąžino mane atgal jausmiškai.
Klausiausi su dideliu įdomumu, galvodamas, nejaugi tai buvo mūsų kartos pasiryžimas prisiimti atsakomybę už ateitį ir stengtis tą viską įgyvendinti? Tuo pačiu ir savęs paklausiau, ar tikrai mūsų karta atliko savo pareigą, ką buvo užsibrėžusi?
Dar sau tikslaus atsakymo neturiu, žiūrėdamas į šiandieninį Lietuvos visuomeninį, politinį veidą. Kad tos idėjos, kurios mus stiprino ir vedė pirmyn, buvo šventas reikalas, šiandien pasitaiko tam tikrų nesklandumų. Bet mūsų pagrindas buvo išlaikyti lietuvybę“, – kalbėjo prezidentas.
V.Adamkaus teigimu, lietuviškumas stiprino išeiviją.
