Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su prezidentu Valdu Adamkumi ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios generaliniu superintendentu, vieninteliu išgyvenusiu Medininkų žudynes taikiniu Tomu Šernu.
– Pone prezidente, ar jaučiate nuotaiką mieste, Lietuvoje, kad iš tiesų artėja kažkas didingo?
V.Adamkus: Aš manau, kad šią savaitę jau galime sakyti, kad temperatūra kyla. Aš asmeniškai tikrai didžiuojuosi ir džiaugiuosi tuo šimtmečiu, nes mes 100 metų kovojome už geresnį gyvenimą, už laisvę, už dalyvavimą pasaulio politikoje. Šiandien galime sakyti, kad visa tai pasiekėme. Pasiekėme tai savo pasiryžimu, savo atkaklumu, neatsisakydami savo tikslų ir neieškodami jokių kompromisų su niekuo. Tai yra mūsų visos tautos pasididžiavimas.
– Tai yra sėkmės istorija?
V.Adamkus: Be jokios abejonės. Kai aš pagalvoju nuo ko pradėjome 1918 m., net imant pirmąjį nepriklausomybės laikotarpį iki 1940 m., mes praktiškai nuo plyno lauko viską sukūrėme: nebuvo nei mokyklų, nei universitetų, nei konservatorijų. Mes padarėme tai, kuo galbūt ne visi pasaulyje gali pasididžiuoti. Štai kur yra mūsų jėga ir mes turime tą jėgą išlaikyti – dvasinę jėgą.
– Pone Šernai, jūs taip pat jaučiate, kad kyla šventinė temperatūra, kaip sako prezidentas?
T.Šernas: Aš mažai būnu lauke, daugiau sėdžiu namuose, bet mano viena pažįstama iš Ispanijos norėjo nusipirkti trispalvę ir nerado. Galbūt tai yra vienas iš „simptomų“, rodančių, kad tų vėliavų reikia, nes visos išpirktos – visi ruošiasi šventei. Matote, ta nuotaika kaip su rinkimais – nepaisant valdžios pastangų sukelti patriotizmą jo nėra, o kartais, nepaisant esamo abejingumo, patriotizmas vis tiek kyla ir žmonės švenčia patys, be jokio noro „iš viršaus“. Manau, kad tai yra vilties teikiantis ženklas.
– Jeigu paprašyčiau pasakyti keletą dalykų, kurie jus labiausiai džiugina kalbant apie šimtmetį – apie valstybės nueitą kelią per šimtą metų. Kas pasiekta?
T.Šernas: Iš esmės, manau, kad mes mokomės būti laisvi ir tai nesustoja. Man atrodo, kad homosovietikus keičiasi į geresnę pusę. Žinoma, norisi, kad tie pokyčiai vyktų greičiau, bet iš esmės nuostabu, kad permainos vyksta žmonių širdyse ir gyvenimuose. Žmonės kuria Lietuvą, o sėkmei visada reikia iššūkių ir sunkumų.
– Sakote, mokomės būti laisvi. Ką tai reiškia? Kaip jūs suprantate tą buvimą laisvu?
T.Šernas: Laisvė reiškia galimybę mylėti ir būti atsakingam už kažką – Lietuvą, šeimą ir artimą žmogų taip pat. Nelaisvas žmogus nekuria, jis tiesiog žiūri kur greičiau kažką pagauti, pavogti – tai nėra kūryba. Dabar Lietuva, man atrodo, pradeda kurti. Tik dabar.
– Pone prezidente, jūs užsiminėte apie grįžimą į tarptautinę areną, į laisvę, nepriklausomybę, galimybę patiems kurti savo likimą. Ar jūs galėtumėte pasakyti keletą dalykų, dėl kurių jums labai malonu, kad Lietuva tai jau pasiekė arba pradėjo siekti?
V.Adamkus: Pirmiausia, manau, tai galima apibūdinti vienu žodžiu – branda. Tauta bręsta. Mūsų branda jaučiasi ir išoriškai – žmonės labiau atsipalaidavę. Kai žmogus atsipalaidavęs, kai gali save laisvai, be baimės išreikšti ir neieško jokių kompromisų su savo sąžine – tai yra laisvos tautos, laisvo žmogaus pavyzdys. Aš manau, kad prie to mes priartėjome kiek per lėtai, tačiau gal tas šimtmečio lūžis pastatys mus tvirčiau ant kojų ir eisime greitesniu tempu.
– Pastaruoju metu labai daug diskutuota apie idėjas Lietuvai. Buvo kalbama apie idėjas kitam šimtmečiui, tos, kurios atrinktos, sakyčiau labiau artėjančiam penkmečiui, bet vis dėl to, prezidente, kas jūsų nuomone galėtų būti ta didžioji idėja Lietuvai, kuri būti verta pačios Lietuvos?
V.Adamkus: Būti laisviems, būti principingiems, kovoti ir skelbti savo idėjas, stovėti už pasaulines vertybes, kurios buvo naikinamos ilgus metus. Šiandien mūsų idėja yra būti tauta ir išlikti tauta su labai aiškia vizija ateičiai. Neskirstyčiau į svarbesnes ar nesvarbesnes idėjas, manau, principinis dalykas turi būti vienas – Lietuva yra ir Lietuva bus. Būtent ta linkme turime nukreipti visas savo pastangas, ypač daug dėmesio skiriant jaunimui. Jaunimui turime parodyti pavyzdį, kuriuo keliu eiti, kad jie, žiūrėdami į dabartinę visuomenę, semtųsi savų idėjų, kurtų savo ateitį. Mes visi turime vadovautis vienu principu: laisvas žmogus – laisva valstybė.
– Pone Šernai, kokia, jūsų nuomone, galėtų būti pagrindinė, didžioji idėja Lietuvai?
T.Šernas: Manau, kad laisvė neįmanoma be tikėjimo, nes būtent tikėjimas yra vertybių stuburas. Vertybinį stuburą mes galime parodyti ištiesdami ranką žydams, baltarusiams, lenkams. Manau, kad labai svarbu yra tikėjimas tuo, ko sieki, tikėjimas Lietuva – kas ji yra. Mes mėgstame sakyti „mes kovojome“. Ne kovoti reikia, o dirbti ir kurti. O tai daryti be tikėjimo – neįmanoma. Mes turime rodyti tą savo atvirumą visiems Lietuvos piliečiams, tiesti ranką į tikėjimą, kokia turi būti Lietuva – laisva, išdidi, atvira visiems ir užjaučianti visus. Tuomet mes galėsime išlįsti iš nepatenkinto baudžiauninko rūbo.
– Pone prezidente, yra ne tik pasiekimai, bet ir tam tikri nusivylimai. Dėl ko jums labiausiai šiandien skauda?
V.Adamkus: Pirmiausia – žmonių gerovė. Per visus 27 metus mes nesusitvarkėme su sritimis, kuriose labiausiai reikalinga parama mūsų žmonėms ir jų gerovei. Aš jau net nekalbu apie skurdo ribą, yra daugybė žmonių virš tos ribos, kuriems taip pat reikia pagalbos. Mes leidžiame įstatymus, kurie neskatina ir nepadeda panaikinti neigiamų dalykų, neigiamos mūsų visuomenės pusės. Mūsų socialinėje politikoje nesprendžiamos problemos, kurios iš tikrųjų reikalingos žmonėms. Mes dažnai daug laiko iššvaistome pašaliniams dalykams, vidiniams kaltinimams, apkaltų ieškojimas ir t.t. Mes švaistome laiką, per kurį galėtume susikoncentruoti ir tikrai pagerinti kiekvieno piliečio gyvenimą, ypač to, kuriam pagalbos rankos reikia labiausiai. Manau, tai yra pagrindinė problema, emigracija ir visa kita – šalutinis dalykas, kuris ir kyla iš to socialinio nejautrumo.
– Pone Šernai, dėl ko jums labiausiai skauda?
T.Šernas: Man atrodo, kad vis dar neužgijusi didelė žaizda ir didžiausia mūsų gėda yra savų piliečių žydų išžudymas. Mes dar nesame iki galo atsakę į visus klausimus šia tema ir patys savyje dar neradę visų atsakymų. Taip pat ilgą laiką man buvo labai neramu dėl to, kad Lietuva praktiškai atsisakė kariuomenės, palikdama tik profesionalus ir atsisakydama šauktinių. Manau, tai parodė, kaip mes suprantame kas yra mūsų kraštas, ar jį reikia ginti, ar nereikia. Tai buvo nuėjimas lengviausiu keliu. Tuo tarpu Estijos prezidento vaikai tarnauja kariuomenėje ir niekada nebuvo atšaukta. Manau, kad tarnyba šaliai yra viena iš patriotizmo išraiškų ir realaus reikalų tvarkymo. Mes turime šalį, ją reikia ginti ir daryti patogią visiems žmonėms.
– Paklausiu kitaip – pagrindinė kliūtis, kuri mums trukdo įgauti naują pagreitį?
T.Šernas: Švietimas, švietimas, švietimas. Tiek suaugusiųjų, tiek vaikų – visų švietimas. Mūsų mentalitetas yra keistinas. Manau, reikia laiko ir, duok Dieve, kad mums jo nepritrūktų.
V.Adamkus: Tie, kurie atsakingi už šios problemos sprendimą, turėtų nustoti kalbėti, kad reikia daryti reformas – reikia imti ir jas padaryti. Tada matysime rezultatus.
– Prezidente, jeigu skaičiuotume tą naujausią lietuvių tautos prisikėlimo laikotarpį nuo kokių 1987 m., tai jau artėjame prie to biblijinio 40-ies metų laikotarpio, kai pasikeičia kartos ir t.t. Gal tai yra raktas? Gal reikia dar palaukti, kol visi pasikeis?
V.Adamkus: Sutinku su vienu faktu, kad okupacinis laikotarpis paliko tautoje žaizdas, kurios pamažu gija. Man visuomet iš Evangelijos kildavo mintis: kodėl Mozė žydus vedžiojo 40 metų? Man tai vaikystėje buvo neįspėjama mįslė. Šiandien, žiūrėdamas į Lietuvą, aš tai suprantu. Kaip bebūtų, manau, kad mes išbridome iš to mentaliteto, kuris buvo mums peršamas per jėgą tautos naikinimo keliu. Tačiau būkime atviri, kad tam tikras procentas, tam tikros homosovietikus nuosėdos dar mūsų visuomenėje egzistuoja. Ir viskas esmingai pasikeis, kai tų nuosėdų nebeliks. Galbūt mes to jau nematysim, bet ateinančios kartos tikrai matys.
