„Sugebėjome išlaikyti tarptautinį valstybės tęstinumą. Okupacija niekada nebuvo pripažinta tarptautinėje erdvėje. O pastaruosius beveik tris dešimtmečius gyvename be didelių sukrėtimų ir tai mane labai džiugina“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas Lietuvos kultūros veikėjas, diplomatas, filosofas ir tekstologas V.Ališauskas.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjimui skirtų renginių ciklo „12 dienų pakeliui į Nepriklausomybę“ šeštojoje diskusijoje apžvelgti šalies pasiekimai, praradimai ir ateities perspektyvos.
A.Puklevičius: reikia saugoti ramybę, kurią turime
„Reikia saugoti tą ramybę, kurią turime. Šalis funkcionuoja stabiliai, niekas iš viršaus nebenurodinėja kaip gyventi. Einame į priekį, ieškome sutarimo, nes žmonėms patinka būti Europos dalimi. Skamba keistai, bet esame vieni didžiausių euro optimistų. O bambekliais esame tik dėl prasto klimato“, – teigia buvęs žurnalistas ir redaktorius A.Puklevičius.
Diskusijos dalyviai aptarė ne tik laimėjimus, tačiau ir vieną didžiausių šių dienų Lietuvos valstybės problemų – emigraciją.
„Emigracija kelia didelį nerimą, nes anksčiau važiuodavo vienas šeimos narys, kad padėtų savo šeimai. Dabar važiuoja šeimomis. Tėvai nuo mažens moko vaikus, kad Lietuvoje nieko gero nebus ir reikia važiuoti iš čia. Lietuvą ištikusi identiteto krizė“, – sako laidų kūrėjas ir kultūros antropologas V.Savukynas.
V.Ališauskas: mokslo lygis Lietuvoje nuvertinamas nepagrįstai
Pastarajam antrino ir prof. V.Ališauskas, teigęs, jog materialinės sąlygos nebėra pagrindinė emigracijos problema – tėvai gali sau leisti vaikus mokytis siųsti į užsienį, nors mokslo lygis Lietuvoje yra nepagrįstai nuvertinamas.
Pašnekovai atkreipė dėmesį, jog pagal tyrimus Lietuvos piliečiai yra ambicingiausi iš visų Baltijos šalių. Be to, diskusijoje prakalbus apie galimus ateities scenarijus visi dalyviai nesiryžo spėlioti kas laukia po 100 metų.
„Dabartinių pokyčių tempas toks didžiulis, todėl net bijau spėlioti kokios būtybės gyvens po 100 metų. Lietuvos sąvoka irgi pasikeis, bet gali būti, kad kažkur turėsime naują Lietuvą“, – sakė A.Puklevičius.
V.Savukynas spėjo, kad galbūt gyvensime turtingai kaip šiuo metu Kataras, mat turime neišsemiamus gėlo vandens išteklius, kurie taps aukso vertės. Tuo tarpu prof. V.Ališauskas teigė vis daugiau mąstantis apie technologinį lūžį, kuris galėtų tapti Lietuvos šansu.
Šeštąją Neformalaus Lietuvos jaunųjų signatarų klubo (NLJSK).diskusiją moderavo Laura Tyrylytė.
