O štai atskilusiems ir savo partiją susikūrusiems „socialdarbiečiams“ sekasi gerokai prasčiau, apklausos rodo, kad į Seimą jie nepatektų. Nelengvas socialdemokratams ir VRK smūgis – atimti pusės milijono valstybės dotaciją už šiurkščius finansinius pažeidimus per 2016-ųjų rinkimus.
Tokioje ne itin smagioje atmosferoje šeštadienį socialdemokratų partija paskelbė savo kandidatą į šalies prezidentus. Juo tapo eurokomisaras Vytenis Andriukaitis, kurį iškėlė 40 skyrių iš 60.
– Pone Andriukaiti, ką jūs galvojate apie jums suteiktą pasitikėjimą?
– Aišku, tai yra milžiniškas iššūkis man, įpareigojimas, iš tiesų didelė pasitikėjimo išraiška. Aš tai neišpasakytai vertinu, nes ketveri metai dirbant kitur, išties, turbūt, galėjo sumažinti mano vertinimus bičiulių tarpe.
Tai aš labai vertinu tai ir, žinoma, tai yra tiktai pradžia – tas pasiūlymas. Aš jį turiu labai rimtai apsvarstyti. Turiu apsvarstyti ne vienas, su Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) valdyba, taryba, su savo bičiuliais. Ir taip pat turiu apsvarstyti su savo šeima, taip pat būtinai turiu apsvarstyti su Europos Komisijos pirmininku, ir tartis, koks sprendimas šiuo atveju yra pats svarbiausias, žinoma, reikia labai jautriai vertinti viską.
– Bet tai, ką jūs sakote, ar tai reiškia, kad, būdamas Europos Komisijos komisaru ir tapęs kandidatu nuo partijos, jūs nebegalėtumėte eiti eurokomisaro pareigų?
– Taip. Pagal griežtai nustatytą teisinį reglamentą tie Europos Komisijos nariai, kurie apsispręs dalyvauti nacionaliniuose, savivaldos, parlamento ar prezidento rinkimuose, ne europiniuose, jie turi labai aiškų įsipareigojimą: privalo pasišalinti iš komisijos darbo, imti nemokamas atostogas, grįžti į savo šalį ir tada pradėti rinkiminę kampaniją.
– Jūs sakote, kad turite tartis ir su šeima. Prieš kelias savaites, būdamas vienoje iš LRT TELEVIZIJOS laidų jūs sakėte, kad šeima prieštarauja jūsų dalyvavimui rinkimuose.
– Taip, tas tiesa. Mano žmona labai nenori to rinkimų purvo, tos visos rinkimų įtampos, tų nervų, ji iš tikrųjų labai išgyvena, mano žmona yra labai jautri.
Mano žmona labai nenori to rinkimų purvo, tos visos rinkimų įtampos, tų nervų, ji iš tikrųjų labai išgyvena, mano žmona yra labai jautri.
– Jums tai svarbu, jūs atsižvelgtumėte?
– Man yra labai svarbu viskas ir aš pasakysiu atvirai, tai yra be galo atsakingas momentas mano gyvenime. Man jau du kartus teko išbandyti tai. Aš žinau, kokia tai atsakomybė, aš žinau, kokių, kiek tai pareikalauja jėgų, aš žinau, kas darysis aplinkui, žinau, kiek bus visokiausio purvo, pramanų, šmeižtų, gąsdinimų, apkalbų, pradedant Maskvos agentais, baigiant visokiausiomis rusofobijomis.
– Gali taip atsitikti, kad padėkosite partijai už tokį milžinišką pasitikėjimą, už suteiktą galimybę ir garbę, bet atsisakysite?
– Pasakysiu labai atvirai – tai yra hipotetinis klausimas, į jį aš dabar negaliu atsakyti.
– Tai jūs šiemet turėsite atsakymą, ar ne?
– Aš maniau, kad arba šiemet, arba kitų metų pradžioje tikrai turėsiu.
– Kaip jūs vertinate dabartinę socialdemokratų situaciją, prieš kitų metų laukiančius visus iššūkius, tai yra rinkimus?
– Visiškai akivaizdu, kad dabar įvyko didžiulis darbas tarp mūsų bičiulių. Diskusijos, programos, atsinaujinimas, nauji požiūriai, mobilizacija naujų idėjų, dabar diskusijos dėl savivaldos rinkimų. Juk pirmas didžiulis iššūkis yra savivaldos rinkimai.
Aš matau labai didžiulę energiją, tarp daugelio žmonių. Ir visiškai akivaizdu, kad dauguma puikiai supranta, kokiose sudėtingose situacijose mes būsime didmiesčiuose Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje. Jeigu nebūtų klaidų, trinčių, egoizmo, veidmainystės ir visų kitų dalykų, būtų geriau. Situacija būtų geresnė, bet dabar išties galime daug padaryti, kad didžiuosiuose miestuose savo įtaką atgautume. Yra rinkėjas, yra žmonės, yra galimybės pakeisti padėtį.
– Gerai, bet į tą rinkėją lygiai taip pat pretenduoja ir, na, dabar galingi esantys valstiečiai, kiek matote juose konkurencijos?
– Didelę konkurenciją aš matau. Ta konkurencija išaugo dėl mūsų nesėkmių ankstesnėse kadencijose. Taip, tai yra viso to, ką darėme per paskutinius 10 metų, pamokos.
– Gerai, o tie, kurie irgi nepaklausė partijos ir atskilo, turiu galvoje, jūsų seną bendražygį Gediminą Kirkilą ir visus kitus, ir dabar susikūrė savo partiją? Ar jūs matote galimybę ir, svarbiausia, bent kokią būtinybę vėl susivienyti, nes kartu su jais, jeigu vienytumėtės, tarsi ateitų ir Darbo partijos likučiai, kurie dabar ten susirinkę?
– Jūs sakote Gediminas senas bendražygis. Ne, jis mano bendražygis, tik nuo 2001 metų.
– Pakankamai daug.
– Iki tol mes buvome labai stiprūs oponentai. Aš atsimenu ir jo žingsnį 1991 metais, kai jis staiga sutiko būti Gedimino Vagnoriaus vyriausybės ministru. Tuo metu Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos demokratinė darbo partija buvo opozicijoje, tai buvo šokas.
Gediminą, kaip žmogų, prisitaikantį prie padėčių, aš žinau. Gabus, talentingas publicistas, t.t., tačiau taip pat aš žinau, kad jo kompromisai neturi ribų. Ir štai čia yra bėda tų pasilikusių, nes pasiliko ne tik dėl to, kad reikėjo išsaugoti koaliciją, bet dėl to, kad kėdės labai prilipo. Ir tada, o kur socialdemokratija, kur įsitikinimai, kur pažiūros, kurių tu neišduosi net ir eidamas į sunkiausią mūšį? Tu turi stovėti tvirtai, nesvarbu, kas su tavim būtų. Tai tokių, prisitaikėlių buvo daug, na, ir jų gyvenimai – tai komunistai, tai komjaunuoliai, tai socialdemokratai.
Dabar, jūs sakote, kaip daryti? Taip, iš tiesų reikia vienyti kairiąją, nes, žinote, paukščiai su vienu sparnu neskrenda. Nei vienas, nei kitas, nei trečias. Bet ar su visais reikia vienytis personaliai, čia yra klausimas. Nes kartais jau nebegali, kai yra ribos išsemiamos. Kada tu galvoji, na, palaukite, kiek gi galima kartų veidmainiauti?
– Su tokiais jūs nelinkęs vienytis?
– Aš manau, kad užtenka, gana. Jie patys apsisprendė. Bet šiaip, sakau, paukštis su vienu sparnu neskrenda, kaip matote, reikia sparnų. Kairėje žmonių daug, kairiųjų rinkėjų daug, todėl jie nubalsavo už valstiečius. Tai mūsų rinkėjas, kuris su valstietija nieko bendro neturi, o ypač su stambiąja valstietija, kuri, kokie 2 procentai, valdo tūkstančius hektarų. Yra tokių valstiečių, labai jau drūti valstiečiai, bet tai žmonės tiesiog baudė mus už mūsų moralinius nukrypimus. Čia yra problema.
