Artėjant Seimo rinkimams 15min tęsia interviu su didžiausių politinių partijų ar jų rinkiminių sąrašų lyderiais.
Šįkart – pokalbis su V.Čmilyte-Nielsen.
Antrąją interviu su ja dalį skaitykite pirmadienio rytą. Joje V.Čmilytė-Nielsen – apie kelių politikų diktatą, V.Pranckiečio „įsipaišymą“ ir tai, ar bijo A.Armonaitės konkurencijos.
Šachmatai ir politika
– Kai tarėmės dėl interviu, paprašiau jūsų pagalvoti, galbūt galėtumėte paskirti kokią vietą, jūs nedelsdama pasakėte: Bernardinų parkas, skverelis su šachmatų lenta.
Kodėl būtent ši vieta? Ar ilgitės šachmatų, pasibaigusios sportinės karjeros?
– Šachmatai, žinoma, visada bus mano gyvenimo dalis. Bet tai yra tiesiog labai graži vieta ir praktiškai visada susitikimus čia ir skiriu.
Šachmatų, žinoma, kažkiek ilgiuosi. Tiesiog laikau save labai laimingu žmogumi, nes man teko daryti tokį darbą, ir labai nuo jauno amžiaus turėti tokią karjerą, apie kurią visą laiką svajojau.
Dabar nuėjau į kitą sritį, kuri man taip pat labai patinka, kuri irgi yra labai įdomi. Bet ta patirtis, kurią įgijau šachmatuose, manau, yra labai naudinga.
– Ar dabar randate laiko sužaisti šachmatais? Gal kokią partiją esate sulošusi su savo kolegomis politikais?
Kai tik atėjome prie šachmatų lentos čia, Bernardinų sode, jūs surikiavote visas figūras taip, kaip turi būti šachmatų lentoje, nes, sakėte, kažkas žaidė šaškėmis, matyt.
Kaip tik tuo momentu prisiminiau, kad jūsų kolega, valdančiųjų lyderis Ramūnas Karbauskis priklausė Lietuvos jaunių šaškių rinktinei. Žinoma, šachmatai ir šaškės – skirtingi žaidimai, bet gal su juo esate sužaidę kokią partiją?
– Pirmiausia dėl figūrų – tai bet kuriam šachmatininkui tiesiog skaudu žiūrėti, jeigu šachmatų figūros yra naudojamos ne pagal paskirtį šaškių žaidimui.
O su Ramūnu, taip, esame žaidę šaškėmis vieną kartą. Bet šaškės tikrai ne mano žaidimas. Tai ta partija ne mano naudai baigėsi.
Bet šachmatais nežaidėme.
O su Ramūnu, taip, esame žaidę šaškėmis vieną kartą. Bet šaškės tikrai ne mano žaidimas. Tai ta partija ne mano naudai baigėsi. Bet šachmatais nežaidėme.
– Tai gal pakviesite kada ir prie šachmatų lentos prisėsti?
– Mielai.
– Ar politikoje panaudojate savo, kaip šachmatininkės, įgūdžius? Kur, kada, kaip jie jums praverčia?
– Šachmatininko įgūdžiai, manau, praverčia šiaip gyvenime. Nes tai yra ir gebėjimas susikaupti, susikoncentruoti, gera atmintis, ir tokie bendri dalykai.
Bet aš tikrai negalėčiau tvirtinti, kad patirtis žaidimo šachmatais, ypač – žaidimo profesionaliai, yra kažkaip ypatingai naudinga kažkurioje kitoje srityje.
Žinoma, bendro išprusimo prasme tai yra gerai. Bet politikoje reikia politiko savybių.
O šachmatai tiesiog įpratina apgalvoti savo veiksmų pasekmes, planuoti, mąstyti strategiškai, kas yra šiaip naudinga gyvenime.
– Šachmatais žaidžiama ne tik ant lentos, bet ir naudojami įvairūs psichologiniai būdai paveikti varžovą. Ar jūs, būdama šachmatininke, turėjote kažkokių panašių triukų? Ar juos naudojote? Ir ar kažkaip juos naudojate savo dabartinėje veikloje?
– Jūs teisingai sakote, šachmatuose yra labai daug psichologijos. Psichologinė kova prie lentos, už lentos ribų turi svarbią reikšmę.
Bet kuo dar ypatingi šachmatai – kad tai yra labai garbingas žaidimas.
Ta prasme, kad šachmatuose nėra vietos blefui visiškai, visi ėjimai yra daromi atvirai, lentoje. Ir man teko žaisti tokiame lygyje, kur kažkokie užkulisiniai žaidimai ar tokie pusiau neleistini, ar negražūs metodai, nenaudojami buvo tiesiog.
Šachmatai išmoko garbingo žaidimo ir tas galbūt yra viena iš svarbiausių pamokų.
Šachmatai išmoko garbingo žaidimo ir tas galbūt yra viena svarbiausių pamokų.
– O ar Seime kažką naudojate?
– Žinote, politiką su šachmatais galima lyginti. Bet šachmatuose yra aiškios žaidimo taisyklės.
Politikoje aiškių žaidimo taisyklių nėra. Toks ir yra tas esminis skirtumas, ir jis yra labai svarbus, mano galva.
Gali tik kažkiek naudoti tuos įgūdžius bendrus, bet tikrai ne gudrybes.
– Esate sakiusi, kad net mintyse kartais žaidžiate šachmatais, pavyzdžiui, su savo sutuoktiniu anksčiau vaikščiodami parke žaisdavote mintyse šachmatais.
Ar jūsų, kaip taip logiškai mąstančios, galbūt planuojančios kelis žingsnius į priekį net mintyse, neišbalansuoja visiška nežinomybė, neprognozuotumas Seime ir politikoje?
– Jeigu visgi dar grįžtumėme prie šachmatų, šachmatuose situacija keičiasi sulig kiekvienu ėjimu. Tai ta prasme su gyvenimu, apskritai su gyvenimo iššūkiais tai labai paraleles galima atrasti visiškai lengvai.
Tas gebėjimas žaisti mintyse ir vizualizuoti problemą bei jos sprendimą, be abejo, yra labai naudingas bet kurioje srityje.
Darbas Seime galbūt yra iššūkis šachmatininkei, tokiai, kaip aš, ta prasme, kad šachmatininkai yra pripratę pasverti kiekvieną žodį prieš kalbėdami, apmąstyti.
O politikai labai dažnai – ir tai tikrai ne vien tik Lietuvos problema – pirma pasako kažką ir tik po to, atrodo, spėja pagalvoti.
Tai tas besaikis kalbėjimas ar juo labiau isteriškas kažkoks kalbėjimas man yra iki šiol toks keistas galbūt ir kažkuriais atvejais net nepriimtinas.
Kodėl liberalė?
– Esate minėjusi, kad į savo sportinius pralaimėjimus reaguodavote labai audringai. Kaip yra su pralaimėjimais ir nesėkmėmis politikoje – ar irgi taip emocingai reaguojate? Kaip pasireiškia tas emocijų pliūpsnis?
– Sakyčiau, per savo 25 metus trukusią šachmatininkės karjerą ko išmokau, tai išmokau pralaimėti.
Nes pralaimėjimų buvo nemažai, pergalių, laimė, buvo dar daugiau. Bet tas gebėjimas pralošti būtinas, jeigu tu nori turėti ilgą sportininko karjerą.
Politikoje, aš sakyčiau, kad visos tos mano asmeninės ambicijos, kurias turėjau, jos ir buvo sporte realizuotos. Todėl į politiką žiūriu visai kitaip.
Čia nėra tokių vienasmenių pergalių, kaip labai retai – bent jau man nėra tekę patirti – ir vienasmenių pralaimėjimų, kurie būtų tokie, dėl kurių vertėtų graužtis.
Čia visiškai kita veikla ta prasme – tu dirbi komandoje, tu dirbi dėl idėjų ir bet kokį gerą rezultatą, kurį pasieki, tu visada pasieki drauge su kažkuo arba – dar dažniau – suradęs kompromisą netgi ir su oponentais.
Čia yra esminis skirtumas nuo bet kurio intelektualinio žaidimo. Tai yra ne vien tavo pergalė, bet didelės grupės pergalė.
– Esate minėjusi, kad kaip žmogus esate gana konservatyvi. Ar tas asmenybės konservatyvumas nedisonuoja su liberaliomis idėjomis, kurioms atstovaujate politikoje?
– Aš jau nebepamenu, kokiame kontekste tai sakiau. Matyt, galbūt lengvai nenorinti permainų – ta prasme.
Jei aš pasirenku kažkurį kelią, tai esu pakankamai užsispyrusi ir noriu juo eiti iki galo.
Tai ta prasme galbūt esu konservatyvi. Bet šiaip liberalizmo dvasia, vertybės, idėjos mane žavėjo nuo pat labai jauno amžiaus ir aš kažkaip savęs niekaip neįsivaizdavau jokiame kitame idėjiniame lauke. Tai tikrai disonanso jokio nejaučiu.
Bet šiaip liberalizmo dvasia, vertybės, idėjos mane žavėjo nuo pat labai jauno amžiaus ir aš kažkaip savęs niekaip neįsivaizdavau jokiame kitame idėjiniame lauke.
– Tai, leiskite paklausti, ką laisviausio, liberaliausio esate padarius gyvenime. Kitaip tariant, kokia ta situacija, kai gali sakyti, kad V.Čmilytė-Nielsen „pasileido plaukus“?
– Tiesą pasakius, aš sakyčiau, kad tas mano gyvenimo kelias buvo nuo pat pradžių labai toks neordinarus ta prasme, kad dar 8 klasėje pradėjau lankyti mokyklą laisvu grafiku. Taigi labai anksti pradėjau savo profesionalės karjerą.
18 metų susilaukiau pirmojo sūnaus, 20-ies – antrojo.
Jei man reikėtų tuos tokius liberalius dalykus plačiąja prasme vardinti, jų tikrai surasčiau ne vieną.
Politikoje reikia daugiau moterų
– Siekiant kažkokių ryškesnių, matomesnių, reikšmingesnių postų ar pozicijų, paprastai tenka ne vienerius metus padirbėti. Jums ilgai „trinti atsarginių suolelio“ neteko.
2015 metais, kai Remigijus Šimašius buvo išrinktas Vilniaus miesto meru, jį pakeitėte Seime. Šią kadenciją tapote Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūne, Seimo opozicijos lydere, praėjusį rudenį buvote išrinkta partijos pirmininke.
Kas lėmė, kad taip gana sklandžiai ir sparčiai klostėsi jūsų politinė karjera?
– Aš manau, kad lėmė įvairios aplinkybės. Aš dar gal paminėčiau tai, kad ir šioje kadencijoje susilaukiau ketvirtojo sūnaus ir turėjau devynių mėnesių pertrauką, nes prižiūrėjau ką tik gimusį Kristijoną.
Tai tikrai daug labai buvo įvykių šioje kadencijoje ir labai sparčiai viskas vyko.
Bet aš neplanavau tokio scenarijaus, tiesiog galbūt taip susiklostė, kad priėmiau visus iššūkius, kurie mano kelyje pasitaikė, ir nesikračiau atsakomybės tada, kada buvo galimybė ją prisiimti.
O, žinoma, dėl tų visų postų, kuriuos minėjote, vėlgi juos užėmiau tik dėl to, kad sulaukiau kolegų pasitikėjimo, bendraminčių, bendražygių pasitikėjimo.
Opozicijos lyderio atveju – ir kitų frakcijų žmonių tam tikro irgi pasitikėjimo, kuris man ir leido užimti tą poziciją.
– Prabilote apie šeimą – jūsų šeima Šiauliuose. Auginate su vyru keturis sūnus. Pati dirbate Vilniuje, po darbų skubate į Šiaulius, į gimtąjį miestą. Kaip pavyksta suderinti tiek karjerą, tiek šeimyninį gyvenimą?
– Tai yra sudėtinga. Neabejotinai. Turiu keturis sūnus, labai įvairaus amžiaus: nuo dviejų iki aštuoniolikos. Tai tikrai kiekvienam iš jų norisi skirti daug dėmesio ir jo reikia.
Man labai pasisekė ta prasme, kad tie artimi žmonės, kurie yra mano šeima, tikrai palaiko, padeda ir aš puikiai žinau, kad bet kuri karjeros siekianti moteris, moteris, kuri turi daug pareigų darbe, dažniausiai turi turėti tą tokį nematomą palaikymo frontą, kuris ir padeda su viskuo susitvarkyti.
Tai aš tuos žmones šalia savęs turiu.
– Deja, vis dar turime kalbėti apie lyčių stereotipus, lyčių nelygybę šalyje, seksizmą įvairiose sferose. Sakykite, kaip, jūsų akimis, viskas atrodo politikoje?
Aš labai gerai atsimenu tokį įvykį 2017 metais, kai jūs rengėtės pateikti įstatymo projektą, numatantį, kad nebūtų neribotai saugomi embrionai, jūsų kolega Povilas Urbšys prie mikrofono paprašė, jog ne jūs, kaip besilaukianti moteris, tą projektą pateiktumėte.
Su kuo susiduriate politikoje ir kaip visa tai matote ten?
– Savo politinėje karjeroje aš tikrai nesusidūriau su trukdžiais, sakykime, žymiosiomis „stiklo lubomis“. Su tuo fenomenu man neteko susidurti politikoje.
Galbūt atvirkščiai – būdama moteris, aš kai kuriose situacijose buvau, labiau, sakykime, matoma ar kažkoks tam tikras ir pasitikėjimas ar tikėjimas, kad, kaip moteris, aš galiu daugiau siekti dialogo, subalansavimo nuomonių ir panašių dalykų, man padėjo.
Tas žymus incidentas, aišku, parodė, mano galva, ne tik lyčių stereotipus, bet ir tą tokį ypatingai konservatyvų – aišku, tai susiję su lyčių stereotipais, – požiūrį į besilaukiančią moterį, kaip galbūt iki galo neatsakančią už savo veiksmus, galbūt nesugebančią priimti racionalių sprendimų ir poreikį ją ypatingai globoti. Kas vėlgi, gali sakyti, kad tai išeina iš labai gerų ketinimų, bet, žinoma, rezultatai tokio požiūrio nėra geri.
Tas žymus incidentas, aišku, parodė, mano galva, ne tik lyčių stereotipus, bet ir tą tokį ypatingai konservatyvų požiūrį į besilaukiančią moterį.
Tai aš dėl to incidento tik tiek ir tegaliu pasakyti, kad norint padėti ar apsaugoti visada galima pasakyti kažką privačiai.
Išėjus prie mikrofono Seimo salėje bet koks pareiškimas dažniausiai jau yra politinis ir nuspalvintas tos politinės kovos spalvomis. Tai aš manau, kad tiesiog buvo pasirinkta tokia taktika.
– Kalbant apie moteris politikoje, jūsų galva, ar jų reikėtų daugiau? Kai kurie šito klausimo oponentai sako, kad tai – dirbtinis klausimas, jų išrenkama tiek, kiek žmonės pasirenka, pasirinkimas tikrai yra nemažas ir panašiai. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Aš manau, kad tikrai reikėtų daugiau. Ir aš nemanau, kad čia yra ta situacija, kai moteris turi visiškai lygias galimybes kandidatuoti, lygias galimybes skirti laiko tokiai, tarkime, visuomeninei veiklai, kuri vėliau gali privesti prie politinės karjeros.
Aš manau, kad mūsų visuomenėje dar egzistuoja toks stereotipas, kad vyras yra patikimesnis sprendimų priėmėjas, galva šeimos ir panašiai.
Tai, aš sakyčiau, kad su šituo stereotipu, taip, reikėtų kovoti. Ir mes matome – netgi žvelgiant į aktualijas: COVID-19 epidemiją, į tai, kokios šalys sėkmingiausiai su ja kovojo, – čia dažnai toks pavyzdys jau pasitelkiamas, kad tos šalys, kuriose moterys yra lyderės – ar tai būtų Naujoji Zelandija, ar tai būtų Vokietija, ar kažkokia kita šalis – jos dažnu atveju sėkmingiau susidorojo su pirmąja banga.
Ar tai yra sutapimas, ar ne, sunku dabar pasakyti, bet galima tam tikrą tendenciją įžvelgti.
Tai tikrai moterų lyderystės reikia, jos reikia daugiau. Bent jau tam, kad sprendimai, kurie yra priimami parlamente, būtų labiau subalansuoti ir labiau atitiktų visos visuomenės interesą.
Mane asmeniškai visada, nesakyčiau – žeidžia, bet mane neramina, kai klausimai, susiję ar labiausiai paliečiantys moteris, yra sprendžiami vien vyrų. Ar, tarkime, taip simboliškai vienai moteriai būnant prie stalo.
Kaip, pavyzdžiui, Seimo Žmogaus teisių komitete būdavo, kad yra, tarkime, šeši ar septyni vyrai, kurie yra mano gerbiami kolegos ir mes puikiai diskutuojame, bet, kai klausimas yra susijęs su, tarkime, smurtu prieš moteris ar reprodukcine sveikata ir panašiais dalykais, moterų turėtų būti daugiau.
Bet, žinoma, moterų turėtų būti prie stalo, kai yra sprendžiami klausimai ir ekonomikos, ir krašto apsaugos – visų sričių.
Aš kaip tik visada kalbėdama kažkokiuose renginiuose, kurie susiję su lyčių lygybe, labai raginu jaunas moteris, moteris, siekiančias politinės karjeros, neapsiriboti vien „moteriškomis“ temomis, nes tai irgi yra pavojingas kelias.
– Kai rengiausi interviu su jumis, pagalvojau, kad jūsų portretas, įvaizdis – toks itin teigiamas: inteligentiška, čempionė, graži šeima, puiki karjera, jokio skandalo šleifo.
Paletė, sakykime, labai rožinė. Sakykite, ar galima kokį kitą atspalvį įterpti į ją?
– Aš manau, gyvenimas parodys. Ir jau tikrai politika – tai ta sritis, kuri visas paletės spalvas labai lengvai ištraukia į viešumą.
– Bet jūs ką galėtumėte dar kitokio pasakyti?
– Tokius dalykus – apskritai savęs vertinimo dalykus – geriausiai pasako, manau, žmonės, esantys šalia ar stebintys iš toliau.
Bet, manau, kad mano ta sportinė karjera ilga ir veikla politikoje tikriausiai atspindi mano ir vertybes, ir požiūrį, ir atsidavimą darbui, kas ir yra tikriausiai mano vieni iš svarbiausių bruožų.
Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“
