Iš Palangos kilęs, bet ilgą laiką Kaune gyvenantis L.Gulbinauskas į sostinę ginti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų išvyko savo gimtadienio dieną sausio 9-ąją.
„Mes tada atšventėme mano gimtadienį ir aš pasakiau draugui: „Žinai ką, pavalgom torto ir važiuojam į Vilnių“, – prisimena L.Gulbinauskas.
Tuomet jam sukako 20 metų.
Jis pasakoja, kad su artimu draugu Ričardu Zaranka nuvyko į Klaipėdą ir visai atsitiktinai rado taksi, grįžtantį į Vilnių.
Sostinėje jie apsistojo pas būsimos L.Gulbinausko žmonos tetą.
Ji turėjo savų kontaktų ir nurodė, kur vaikinai gali kreiptis, jei nori prisidėti ir ginti šalį.
„Jau sausio 10 dieną buvome Aukščiausioje Taryboje, mus priėmė ir nuo tada vykdėme įvairiausias užduotis, saugojome įėjimą į Vytauto Landsbergio kabinetą. Paskui, Sausio 11-ąją, davėme priesaiką, kurios niekada nesulaužėme“, – 1991-ųjų žiemą prisimena L.Gulbinauskas.
Lemtingą sausio 13-osios naktį, dar nežinodami, kas vyks prie Tarybos rūmų, abu vaikinai grįžo pailsėti į butą, esantį Žirmūnų mikrorajone, netoli Šiaurės miestelio. Tačiau neilgam.
„Išgirdome karinės technikos garsus, įsijungėme televizorių ir pamatėme, kaip Eglė Bučelytė kalba, kad mus puola. Mes išbėgome į lauką. Likimo dėka, sustojo žiguliukas ir taksistas tik paklausė: „Sėskit, kur jums reikia?“ – nakties įvykius pasakoja jis.
Žiguliai nuskubėjo reikiama kryptimi, tačiau, kaip prisimena L.Gulbinauskas, kelią blokavo karinė technika, neleido pravažiuoti.
Todėl taksi vairuotojui teko važiuoti šaligatviais bei žole, kad tik pavyktų pasiekti Aukščiausiąją Tarybą.
„Pamatėme, kad iš automobilio tempiama nėščia moteris, ir jau būdami Aukščiausiojoje Taryboje sužinojome, kad ji iš to išgąsčio pagimdė“, – tos nakties baisumus prisimena G.Gulbinauskas.
Slapta misija – išgabenti valstybinius dokumentus
Jis pasakoja, kad vos atvykus, vaikinams buvo įsakyta daryti viską, jog žmonės, esantys viduje, sugebėtų išgyventi ir iš pastato su savimi išsinešti turimą valstybei svarbią informaciją.
O vėliau valstybinius dokumentus į slaptą butą buvo įsakyta išgabenti jiems patiems.
„Kas bus su mumis, iš tikrųjų negalvojome, o kai dokumentus reikėjo išnešti, nesuabejojome, tyliai, tyliai viską padarėme, niekam nieko nežinant“, – Sausio 13-osios naktį vykdytą misiją prisimena Laisvės gynėjas.
Po jos vaikinai grįžo toliau sergėti Tarybos rūmus.
„Vėl buvome priskirti apsaugai. Vieni iš pirmųjų pamatėme visą sumontuotą medžiagą apie žuvusius žmones, kurią dabar dažnai rodo per televizorių. Po to mes supratome, kad tikrai nesitrauksime“, – tuo metu užplūdusius jausmus prisimena jis.
Po to mes supratome, kad tikrai nesitrauksime.
Tam, kad apsigintų nuo priešų, L.Gulbinauskas tuo metu iš nepažįstamo vyro gavo peilį. Jį išsaugojo iki šiol.
„Man jį davęs žmogus pasakė: „Tikiuosi, panaudosi pagal paskirtį“, – iki šiol prisimena Laisvės gynėjas. Bei papildo, kad su savimi turėjo dar du ginklus – lazdą su užrašu „Memento mori“ ir begalinį ryžtą.
Tos nakties emocijos, pasak L.Gulbinausko, neišnyko ir po 30-ies metų.
„Nedingo tas širdies virpulys, tas skausmas žmonių, kurie buvo lauke, kur mes negalėjome padėti“, – sako jis.
Tačiau jis džiaugiasi, kad galėjo būti lietuvių kovos dalimi.
L.Gulbinauskas pastebi, kad žmonių vienybė ginant Lietuvos valstybei svarbiausius objektus buvo nepamatuojama.
„Galiu tikrai pasakyti, nebuvo nei Vilniaus, nei Kauno, nei Klaipėdos, nebuvo miestų, buvo viena Lietuva. Taip kartu išbuvome Sausio 13-ąją, kantrūs, susimastę, pamatę vadinamą pirmąjį kraują“, – mintimis į lemtingą naktį sugrįžta jis.
L.Gulbinauskas pasakoja, kad jo ir R.Zarankos budėjimai Aukščiausioje Taryboje tęsėsi iki pat sausio 17 dienos, iki kol įtampa nurimo ir buvo galima bent trumpam sugrįžti namo.
„Mažai kas žino tokį dalyką, bet vasario pradžioje buvo pradėtas kurti mokomasis junginys, skirtas saugoti rūmus ir kitus svarbius objektus. Aplinkybių dėka, teko garbė papulti į tą mokomąjį junginį, taip man Sausio 13-osios įvykiai Aukščiausioje Taryboje tik prasitęsė“, – sako L.Gulbinauskas.
Susitinkame išsipasakoti, kad būtų lengviau
Paklaustas, ar tuo metu jautė baimę, atsakydamas vyras pacitavo garsią frazę – „nebijo tik bailiai“.
Jis teigia, kad nerimą ir baimę juto visi, tačiau kitokią – labiausiai dėl tėvų, kitų, bet ne dėl savęs.
„Pasakyti, kad aš nebijojau, nedrįsčiau. Bet aš žinojau, ko aš atėjau, buvau nusprendęs, kad aš čia stovėsiu. <...> Bet tuo metu mums ir nebuvo kada (bijoti – 15min), nes važiuoji, važiuoji, keliesi, aliarmas, sirenos, nuolat esi kovinėje parengtyje. Gal tas mus ir išgelbėjo“, – susimąsto jis.
Šiandien, kai praėjo 30 metų po kruvinų 1991-ųjų įvykių, L.Gulbinauskas sako, kad kasmet artėjant Sausio 13-ajai sugrįžta tuomet jaustas jaudulys, prisiminimai. Kartais kankina ir nemiga.
Todėl kiekvienais metais Sausio 12-ąją ar 13-ąją dienas jis sutinka su panašią patirtį išgyvenusiais žmonėmis, bendraminčiais.
„Susitinkame išsipasakoti, prisiminti, kad ta diena nedingtų iš mūsų, gal kad lengviau būtų“, – sako jis.
O jaunajai kartai, gimusiai laisvoje Lietuvoje, jis linki neprarasti to, kas iškovota.
Jis sako norintis, kad žmonės „džiaugtųsi gyvenimu, mylėtų lietuvių kalbą ir tautą, nenusigręžtų nuo jos“.
