Kovo 11-oji, tapusi neatsiejama profesoriaus gyvenimo ir valstybės kūrybos dalimi, buvo Vasario 16-osios Lietuvos kelio tęsinys, todėl daug kas pasigedo jo Vasario 16-osios renginiuose. Deja, liga privertė šventę stebėti iš šalies. Mūsų pokalbis su Vytautu Landsbergiu vyko Santaros klinikose, kur jis šiuo metu gydomas.
– Žinia apie jūsų ligą buvo ne tik nemaloni, bet ir labai neraminanti, tai, pirmiausia, norėčiau paklausti, kaip jūsų sveikata? Ir ką jums sako gydytojai, ar greitai jus išleis namo?
– Išleis, o kur dėsis. Jaučiuosi žymiai geriau, negu prieš keletą dienų. Aš niekada nenusimenu, bent jau vaizduoju taip.
Jaučiuosi žymiai geriau, negu prieš keletą dienų. Aš niekada nenusimenu, bent jau vaizduoju taip.
– Žiūrėti iš šalies į Vasario 16-osios renginius, aš įsivaizduoju, jums buvo ne pats maloniausias dalykas, tačiau iš šalies visada geriau matosi. Aš manau, kad mes galime pasakyti, jog Lietuva išmoko išgyventi, bet ar ji žino, kaip gyventi?
– Lietuva turėjo vilčių, kai buvo anas atgimimas, kai buvo didysis Lietuvos Sąjūdis, atrodė, kad visi žmonės broliai, kad mes atmetame šlamštą ir neteisybę, gyvensime kitaip, gyvensime teisingai. Pasirodė, kad egzaminai gana sunkūs buvo. Bet dabar, tartum, antras veiksmas to paties egzamino. Juolab, kad priaugo naujų žmonių, užaugo nauja Lietuva. O visada norėjosi to tikėtis, kad ateis toks laikas, kai jaunimas ims į savo rankas visus reikalus. Atmes senus prietarus, blogybes, bjaurastis, godulius, neapykantas – visa tai turi eiti šalin. Arba mes žūsime. Bet aš tikiu, kad mes nežūsime. Mes parodėme, kad galime būti kitokie. Dar kartą parodėme. Ir dabar jau, broliukai, nepaleiskime iš rankų.
– Bet Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis, mūsų ta sėkmės istorija yra perkirstas okupacijos rykšte. Mes jau esame pamokyti, ar šiandien pajėgūs esame su tuo susitvarkyti, kad tai nepasikartotų?
– Beprotybė gali atsitikti bet kurią dieną. Bet ar mes savyje esame pasirengę išmėginimams? Stovėti už savo tiesą, už savo žemę, nesitraukti? Tada mes laimėsime. O jeigu mes esame svyruokliai, na, tai tada ateitis nelinksma. Tačiau šios dienos parodė, kad jau yra kita Lietuva. Užaugo. Ir dar mažiukai ateina.
– O kaip dėl lyderių mūsų? Ar mūsų lyderiai visada žiūri ta kryptimi, kuria žiūri, kaip jūs sakote, mūsų jaunimas ir tie mažiukai, kurie dar tik ateina?
– Tegu tie lyderiai pasižiūri į žmones. Ir pasižiūri į vaikus, ir pagalvoja, ar mes tempiam iki to, kas ateina? Ar mes jau atgyvenę? Man sako ne pirmą kartą, kad daugybė žmonių laimingų, džiaugsmingų, šventiškų arba gerokai vyresnio amžiaus, arba visai jauni. O kur tas viduriukas? Jis dar turės atsakyti į klausimą. Tikiuosi, kad jis panorės būti lygus savo tautai.
– O kas jus šiandien labiau neramina, kas yra didesnis Lietuvos rūpestis – vidaus kirminai ar kažkokie agresyvūs išorės kvėpavimai?
– Tos išorės visada yra, bet svarbu, ko mes patys verti. Ar esame vieni kitų rėmėjai, ar vieni kitų engėjai? Štai kur klausimas kaip W.Shakespeare'o „būti ar nebūti?“ Jeigu mes engėjai vieni kitų, tai mūsų nebus. O gyventi savo šalyje jos labui – tai yra didžiausias dalykas. Aš vis prisimenu anų senųjų atgimimų idėjas ir dainas. Kai užtraukdavo jaunoji Lietuva Maironio laikų: „jau slavai sukilo nuo juodmarių krašto“. Taip, kaip dabar Ukraina: „pavasaris eina Karpatų kalnais“. „Petys gi į petį, ei, vyrai, kas galit, sustoję į darbą už mylimą šalį, prikelsime Lietuvą mūsų“. Tai buvo tas tikėjimas! Ir dabar jo, matau, kad atsiranda! Prikelsime Lietuvą mūsų!
– Profesoriau, aš klausausi jūsų ir galvoju, jūs vis tiek turbūt turite ir sau kažkokių minčių, kažkokių galbūt priekaištų, gal pagyrimų? Ar jūs pasikalbate su savimi apie Lietuvą, kaip ji šiandien gyvena, ką jūs dar galėtumėte jai patarti?
– Na, ką patarti, ar kam nors reikia tų patarimų? Žmogus gyveni, galvoji, mąstai, pasakai. Gal kas nors girdi? Aš mėginu kviesti žmones į geresnius dalykus, negu jie klampoja kas dieną. O iš to geresnio tikėjimo kils ir mažiau klampojimo. Lietuva turi norėti gyventi. O norėti gyventi tai – džiaugtis gyvenimu, branginti jį. Branginti savo gražią žemę. Ir turi ją laisvą, nepriklausomą. Gali tvarkytis, tau jokie imperatoriai neįsakinėja iš tolimo didelio miesto su raudonais bokštais.
Branginti savo gražią žemę. Ir turi ją laisvą, nepriklausomą. Gali tvarkytis, tau jokie imperatoriai neįsakinėja iš tolimo didelio miesto su raudonais bokštais.
– Antrosios Respublikos gimtadienis, na, po mėnesio, ir jūs ten turite dalyvauti.
– Na, čia kaip seksis. Aš, žinoma, mielai dalyvaučiau ir dabar būčiau dalyvavęs. Bet gal ir ne taip blogai, kad aš pabuvau šiek tiek nuošalyje. Pasidžiaugiau, kaip žmonės patys džiaugiasi, nebūtinai apie mane laksto ir prašo visokių interviu. Na, taip sau pagalvoju, jeigu žmonės pajėgūs džiaugtis gyvenimu, eiti pirmyn, kurti gyvenimą, tai mano darbas padarytas.
– Tai ačiū jums labai.
