Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su 85-ąjį gimtadienį atšventusiu politiku prof. Vytautu Landsbergiu.
– Jūsų jubiliejus – tuo pačiu puiki proga pakalbėti ir apie jaunąją kartą, jaunus politikus. Pone Landsbergi, nuo pat Sąjūdžio laikų visuomenė nemažai tikisi iš jaunimo. Kuo puikiausiai prisimename tuo metu jaunus Zigmą Vaišvilą, Arvydą Juozaitį, Vitą Tomkų. Kas iš to pavyko – matom. Vėliau buvo A.Paulauskas, R.Paksas, A.Zuokas, E.Masiulis. Dabar dar viena jaunų politikų karta – G.Landsbergis, G.Paluckas ir kiti. Suprantu, kad dabartinę kartą komentuoti jums kiek keblu, nes vienas jų – jūsų anūkas, bet ar jūs matote dabar politikoje naują kokybę? Ar tik naujus įvaizdžius?
– Jeigu imant visumą ir daugumą toje visumoje, tai matau labiau pretenzijas pateikti save kaip naują kokybę, o paskui nieko neišeina. Kaip pavyzdžiui ir socialdemokratai – tarsi atsinaujina, o galiausiai suiro, suskilo. Liberalai atrodė tokia jauna, nauja jėga, bet galiausiai „dorybėmis“ niekuo neišsiskyrė nuo senos nomenklatūros. Matyt, tas sovietmečio užkratas yra gilus ir per vieną ar net dvi kartas jo nepavyks atsikratyti.
– Sakote, prireiks tų 40 metų klaidžiojimo?
– Taip, arba reikia didesnio žmogiškojo kapitalo, didesnio žmonių kiekio, kurie dar turi idealizmo, kuriems sąžinė nėra tuščias dalykas, kurie mato prasmę dirbti ne sau ir ne savo kompanijai, o šaliai ir tautai. Tai, deja, nelabai dažnas reiškinys, bet jeigu jis dažnėtų – Lietuva atsigautų.
– Jaunimas jaunimu, bet apie visuomenę taip pat galima kalbėti. Didelė visuomenės dalis vis dar balsuoja vertindami ne nuveiktus darbus, o pažadus, vis dar ieško naujų gelbėtojų. Kas tai per fenomenas?
– Ne visai taip. Kartais pakartotinai renka labai senus pažadukus, prie kurių buvo pripratę ir jau nebepykdavo, kad jie netesi pažadų – tai buvusi kompartija ir jos atsišakojimai. O vėliau, aišku, pradėjo eiti antri ir treti ešelonai: taip pat su pažadukų vėliavomis, kartais visai neblogai skambančiomis idėjomis, kurių vėliau neįgyvendina. Tai, matyt, ne vienos ar kitos kartos klausimai, o kažkoks virusas, sindromas.
– Sakome, kad lipame ant to paties grėblio, bet jau ir galva turi būti praskelta nuo to trankymosi į tą patį grėblį, o vis tiek tai vyksta. Kuo jūs tai aiškinate?
– Vieną kartą po 1993 m., kai labai sėkmingai grįžo buvusi kompartija LDDP vardu, man labai įsiminė tokia vykusi diskusija su kaimo žmonėmis – diskusija ne mano paties, bet man pasakojo. Tie žmonės skundėsi, kad štai, išrinkom, tikėjomės, nemažai pažįstamų ir buvusių visokių vadovų kolūkių ir pan., jie žadėjo gražiai viską daryti, bet nedaro – pamelavo. Pokalbininkas jų paklausė, ar anksčiau jie nemeluodavo? Sako, meluodavo, visada meluodavo, bet tikėjomės, kad daugiau nemeluos. Tai toks lietuviškas pasakymas. Jau matei, žinai, bet vis tiek manai, kad gal pasikeis, gal bus kitoks. Labai sunku, kad taip įvyktų. Deja, bet ateina amžiumi jaunesni žmonės, kurie nebūtinai yra jauni ir nauji mintimis. Kai žmonės siekia valdžios dėl pačios valdžios, tai viskas yra iškrypę. Žinoma, taip pat yra daugelyje kitų šalių – kaunasi grupės. Kažkoks mąstytojas pasakė, kad svarbu jog partijos nevirstų gaujomis. Kai gaujos varžosi rinkimuose, tai visai liūdnas vaizdas.
– Daug kalbama apie jaunus politikus, bet turbūt daugeliui akivaizdu, gal jums taip pat, kad amžius visiškai nebyloja apie jokią kokybę. Tokia yra Lietuvos patirtis.
– Vis dėlto egzistuoja tas nerašytas, dvasinis, vertybinis paveldas. Tai pažeisti žmonės, kurie buvo pripratę naudotis tai privilegijomis, tai vogti, tai „nusukti“, tai stengdavosi savo vaiką „įkišti“ į kuo patogesnę vietą ir t.t. To mentaliteto baisiai daug buvo dar ilgai. O kaip tam vaikui pasakyti, kad rinktųsi darbą, kuris jam tikrai patinka? Senais laikais būdavo, kad tėvai pasako: „štai, vaikeli, leidžiam tave į kunigus“. Jei tas vaikas nelabai linkęs kunigu būti ir dvejoja, tai tėvai pareiškia, kad juo nebesirūpins, nebemaitins.
– Prasidėjo vieša diskusija apie tai, kad turi geriausias galimybes kituose prezidento rinkimuose. Stebite tą diskusiją? Jus įtraukia tas procesas?
– Neįtraukia, nes nėra įdomios diskusijos. Visi labai atsargūs ir kalba tuos pačius dalykus: emigracijos problema, regionai, nuskurdimas ir t.t. Galima kalbėti ir kalbėti.
– Ar kai kurie galimi kandidatai tariasi su jumis, klausia jūsų nuomonės?
– Ne, tikrai ne. Gal tai juos kompromituotų? Tikrai nėra tokios mados. Ne tik šiuo klausimu, bet ir dėl partijos politikos, partijos programinių dalykų nebūtinai su manimi tariamasi. Aš praeidamas padarau pastabų, kaip Kindziulis.
– S.Skvernelis, G.Nausėda, V.Matijošaitis – apklausos rodo, kad jie tarsi turėtų didžiausias galimybes laimėti. Jūsų įkurta Tėvynės sąjunga, panašu, turi bent kelis norinčius dalyvauti – tai Vygaudas Ušackas, Žygimantas Pavilionis, įvairiuose neoficialiuose susitikimuose minima Ingrida Šimonytė. Jūs pats esate mąstęs kaip turėtų elgtis jūsų įkurta partija?
– Partijai dar ateis laikas apsispręsti, kurį ji remia, kurį vieną iš apsiskelbusių norinčiais. Mat norinčių yra daug, bet pašauktų – labai nedaug. Kad sutaptų norai ir pašaukimas – tai yra problema. Pašaukimas – tai ne ambicija, o tinkamumas tam darbui. Pašaukimas, kad ir kunigo darbui, gydytojo darbui, pedagogo darbui – juk būna taip.
– Labai įdomi mintis – politinio lyderio pašaukimas. Matote tokių?
Aš tikrai niekada nesakiau, kad jaučiu savyje pašaukimą. Mane iškėlė – gerai, aš pamėginsiu. Jeigu mane keliate į priekį, jeigu man padėsite – aš pabandysiu padaryti viską, ką galiu.
– Tai tokia sritis, kuri labai aiškiai susijusi su kažkokiomis neva karjeromis, ambicijomis – tai pasakyti, kad jaučiu pašaukimą, gali būti katastrofiška. Būsi išjuoktas ir panašiai. Aš tikrai niekada nesakiau, kad jaučiu savyje pašaukimą. Mane iškėlė – gerai, aš pamėginsiu. Jeigu mane keliate į priekį, jeigu man padėsite – aš pabandysiu padaryti viską, ką galiu. Bet man niekada neatėjo į galvą iškelti rankas į viršų ir sakyti: „Žinote, aš galiu.“ Gal tai yra ir nacionalinio charakterio dalykai, gal ir asmeninio. Bet kalbant apie tai, kaip čia apsiskelbti apie savo pašaukimą – nėra kaip. Tu gali eiti į politiką, dalyvauti partijos veikloje ir siūlyti savo požiūrius į valstybės problemas. Nes politika yra valstybės kūryba. Jeigu tu susilauki paramos, pritarimo, jeigu tavo idėjos patinka – tai tuomet ir atsiduri tokioje vietoje, kur jau kiti sprendžia, kiti tave vertina ir sako: „O, žiūrėk, atsirado naujas politikas, kurį žmonės mėgsta.“ To pašaukimo neužsakysi ir nenusipirksi prie kasos aparato, jis pasireiškia.
– Matote tokių pavyzdžių, profesoriau? Yra asmenybių, į kurias žiūrėdamas matote, kad jos taps kažkuo dideliu?
– Nežinau, ar reikia didelio, aš tik norėčiau, kad būtų tikresnių dalykų. Kad būtų žmonių, tikinčių tikslu, savo šalies tikslu.
– Sakote, kad kol kas matote tik karjeros siekius, o ne tam tikrą aukojimąsi dėl savo valstybės?
– Aukojimasis galbūt ateina tam tikrais momentais. Būna situacijų, kai žmonės atsisako labai didelių uždarbių ir sutinka su mažesniu atlygiu, nes nori kažką realaus padaryti. Jeigu pasirodo, kad jis atsisakė didesnio uždarbio tam, kad per tą mažesnį pasidarytų dar daugiau – tai ši koncepcija griūna. Bet vienas buvo toks, kuris atsisakė labai geros, gerai apmokamos vietos Europos Parlamente. Gal su žmona dėl to nesusipyko, aš nežinau. Atsisakė, nes norėjo būti ten, kur dabar yra ir kur jautėsi reikalingas.
– Jeigu jau prakalbote apie Gabrielių Landsbergį, suprantu, kad komentuoti situaciją jums gana keblu, bet kokie jūsų įspūdžiai?
– Aš tikrai nenoriu komentuoti. Viskas tuoj bus iškreipta. Atsirado Lietuvoje juk naujas keiksmažodis „anūkas“. Kai keikia, vadina „anūku“ – kultūros klestėjimas.
– Grįžtant prie jaunų lyderių, galimų kandidatų į prezidentus temos. Matote žmonių, už kuriuos ramia sąžine atiduotumėte savo balsą?
– Kai ką gal matau, bet gal veikiau – už ką labiau, už ką mažiau. Tikrai nėra taip, kad aiškiai žinau, kad štai jau puikus kandidatas, o visi kiti – nuliai. Juo labiau, kad šiuo metu ir nėra tų aiškių kandidatų. Kriterijai ir pasirinkimai tarp geresnio ir ne tokio gero visada yra, bet kodėl aš čia dabar turiu gadinti balių.
– Profesoriau, per gyvenimą tikrai jau daug nuveikta. Jeigu neklystu, esate išleidęs apie 150 knygų, daug parašyta, daug pasakyta, daug nuveikta. Žiūrint į priekį turite dar daug planų? Daug nenuveiktų darbų, kuriuos būtinai norite padaryti?
– Aš ir dabar tai darau. Darau tuos darbus, kuriuos būtinai norėjau padaryti ir kai kurie visai neblogai sekasi: jau yra pasiekę galutinę stadiją, jau išsiųsti redagavimui, spausdinimui. Tai jei manęs neliks, vis tiek dar kas nors išeis. Aš padariau didelę knygą iš ankstesnių savo studijų ir darbų apie M. K. Čiurlionį. Ten apie dailę, apie muziką, apie literatūrą, net apie fotografiją – visas Čiurlionis. Žinoma, jis ne visas, nes to Čiurlionio dar bus ir bus, bet man šiuo metu visas. Šiuo metu labai daug dirbu ir dirbau rinkdamas visą informaciją knygai apie savo motiną, gydytoją Oną Jablonskytę – Landsbergienę. Yra daug dalykų, susijusių ir su jos gyvenimu, ir su Lietuvos istorijos raida. Manau, kad turėtų būti įdomi medžiaga. Aš noriu, kad ta knyga būtų – tai savotiškas įsipareigojimas pačiam sau. Apie tėvą aš parengiau jo paties atsiminimų knygą. Gal vėliau kas nors parašys kokias monografijas. O apie mamą yra tik pavieniai straipsniai arba prisiminimai. Labai gražūs prisiminimai, labai vertingi tuo, kad jie apie vertingą žmogų. Norėtųsi, kad kas nors skaitytų. Tai šios knygos labai laukiu. Pakeliui dar sudariau tokį proginį leidinį valstybės 100-ečio progai. Kažkada atsirado tradicija minėti vasario 16-ąją ir man vis tekdavo ten kalbėti. Beveik bet kokiu oru tame pačiame balkonėly. Taip tą knygą ir pavadinau – „Iš Signatarų balkono“. Tai yra tam tikra mūsų ilgo laikotarpio apžvalga pagal tai, kaip vienas žmogus mato.