„Nuo senovės laikų sklinda standartas arba klišė, kad lietuvis yra užsispyręs. Lenkijoje tai – kaip folkloras. Na, žemaičiai turbūt dvigubai daugiau užsispyrę. Apie juos yra labai spalvingas lenkų folkloro pasakymas: gyvatei įgėlė žemaitė – pastipo gyvatė“, – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto organizuojamų „Informacijos dienų“ metu kalba V.Landsbergis ir taip pat prisimena muziko Miko Petrausko pasakymą: „už mano vieną kraujo lašą tavo tris gorčius išliesiu“, apibūdinantį pasiutusio dzūko charakterį.
„Visi tie lietuviai pasiutę, jų geriau neužkabinti“, – sako profesorius.
V.Landsbergis tikisi, kad nepasikeitėme
Anot jo, lietuvių tautos užsispyrimą įrodo ir beveik dešimtmetį veikęs antisovietinis partizanų judėjimas, kurio atitikmenį galima būtų rasti nebent Ukrainoje. Lietuvos patriotų kova prieš okupantus, V.Landsbergio teigimu, yra tai, kas stebina amerikiečių, prancūzų bei anglų kariškius ir šiomis dienomis.
Mus bando palaužti, bando įtikinti, kad esame niekam tikę, kad Lietuva yra prasta šalis, reikia iš jos bėgti, į ką nors įsilieti, įsimaišyti, išnykti, gal tada bus geriau, gal tapsime geresniais, praradę save šioje žemėje.
„Aš tikiuosi, kad mes nepasikeitėme [per tą laikotarpį], – viliasi V.Landsbergis. – Mus bando palaužti, bando įtikinti, kad esame niekam tikę, kad Lietuva yra prasta šalis, reikia iš jos bėgti, į ką nors įsilieti, įsimaišyti, išnykti, gal tada bus geriau, gal tapsime geresniais, praradę save šioje žemėje.“
Lietuvio kantrybė ir išdidumas, kaip istorinių lūžių laikotarpiu atsikartojantys tautos bruožai, išryškėja ir XVI amžiuje, kai gimsta lietuvių tautos, kilusios iš romėnų, mitas.
„Mums reikėjo būti iš romėnų tam, kad įrodytumėme, jog esame ne prastesni už lenkus, nors kalbam lenkiškai“, – teigia profesorius.
Mes buvome „tikrieji lenkai“
Lietuvis, nors ir kalbėdamas nelietuviškai, jautė savo vertę, kad jis nėra žemiau. Lyg tai – mes lenkai, bet mes esame tie tikrieji, išlikę iš gerųjų senovės laikų.
Anot jo, galiausiai net ir pripažinę savo lenkišką tapatybę, nenusileidome: „Lietuvis, nors ir kalbėdamas nelietuviškai, jautė savo vertę, kad jis nėra žemiau. Lyg tai – mes lenkai, bet mes esame tie tikrieji, išlikę iš gerųjų senovės laikų.“
V.Landsbergį stebina mūsų tautos sugebėjimas tarpukariu nekariaujant tvarkytis „nepaprastai baisiomis sąlygomis“, kai iš visų pusių priešai – rusai, lenkai ir vokiečiai: „Šiaip taip atlupom Klaipėdą – kažkokia fantastika, lietuvių [įgūdžiai] užkabinti tokią Vokietiją, kol ji dar silpnoka, kol kažkas dar prisimena, kad Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo atiteko vokiečiams.“
Lietuvių užsispyrimą, anot V.Landsbergio, rodo ir noras vos tik atkūrus valstybės nepriklausomybę įsivesti savo valiutą – iš pradžių bent jau bendruosius talonus, šnekamojoje kalboje dar vadintus vagnorkėmis.
„Vagnorkės buvo toks pakaitalas vietoje rublių. Tada jų nesinorėjo vadinti litais, kad litas išeitų nesusikompromitavęs, ateitų kaip svaja, kaip tapatybės ženklas. Litas buvo susitvarkiusios Lietuvos simbolis“, – teigia pirmasis atkurtos nepriklausomos valstybės vadovas.
Žodžio „vagnorkė“, V.Landsbergio teigimu, mums niekas „neprimetė“ – mes patys naująją valiutą praminėme pagal tuomečio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardę.
Lietuvio tapatybė kinta
Mes gal ir savų tautinių rūbų nelabai mėgstam. Dabar kai kur apsirengia moterys, bet taip nedrąsiai. Kas atsitiko? Aha, sovietmetis.
O pravardės, profesoriaus teigimu, yra dar vienas pravardžių, pasišaipymų arba neigiamą atspalvį turinčių stereotipų pamatas.
„Iš pravardžių gimsta pavardės – kiek gi pas mus gudų, gudaičių... Turbūt atsikėlę iš Gudijos, o gal buvo pravardžiuojami dėl ko nors. Mano pavardė keliauja kaip senas paveldas, – teigia profesorius. – Gimsta ne stereotipai, o apibūdinimai, kurie atsiranda kaip tam tikrų laikotarpių ir situacijų pasekmė, ir tie apibūdinimai keliauja kaip paveldas.“
V.Landsbergio teigimu, bėgant metams lietuvio identitetas transformuojasi.
„Tapatybė egzistuoja įvairiomis kintančiomis formomis, bet ji susiduria su aplinka, kuri arba žavisi, arba šnairuoja“, – teigia jis.
Iliustruodamas šiomis dienomis atsiskleidžiančią lietuvio savybę negerbti išskirtinumų, V.Landsbergis pasitelkia tautinio kostiumo pavyzdį. Kartą jis su svečių pora iš Švedijos keliavo į Dainų šventę. Moteris apsirengė savo nacionalinį tautinį kostiumą, tačiau tarp lietuvių jautėsi nepatogiai.
„Ji atėjo atvira širdimi pas lietuvius pasidžiaugti jų švente. Lietuviai išpūtė akis, turbūt pradėjo pirštais rodyti, [tai ji] dingo ir nusivilko tuos rūbus. Čia – toks baisus lietuvių bruožas“, – tvirtina profesorius.
„Mes gal ir savų tautinių rūbų nelabai mėgstam. Dabar kai kur apsirengia moterys, bet taip nedrąsiai. Kas atsitiko? Aha, sovietmetis“, – sako V.Landsbergis.
