Apie tai, kokio dydžio premijomis turėtų būti įvertinti mūsų parolimpiečiai, laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su ministro pirmininko patarėju sportui Vytautu Janušaičiu, Neįgaliųjų forumo prezidente Dovile Juodkaite ir sporto žurnalistu Vytaru Radzevičiumi.
– Pone Janušaiti, premjeras pirmadienį pasiūlė premijas dvigubinti, tačiau jos vis tiek būtų ženkliai mažesnės, nei olimpiečių. Kodėl?
V.Janušaitis: Atsižvelgiant į didėjantį parolimpiados populiarumą, padarėme tokią išvadą, kad premijas reikia padidinti. Jos jau labai seniai buvo didintos. Iki 2000 m. jos buvo 40 tūkst. litų, 2006 m. padidintos iki 60 tūkst. litų. Taigi, šiame etape jas nusprendėme padvigubinti, nors nesakau, kad tai jau yra lubos.
– Daugelyje valstybių precedentai yra skirtingi. Pavyzdžiui, Latvijoje premija yra 139 tūkst. eurų ir olimpiečiams ir parolimpiečiams, Belgijoje – olimpinis auksas vertas 50 tūkst., parolimpinis 10 tūkst. eurų, Olandijoje 25 tūkst. eurų olimpiniam, 10 tūkst. parolimpiniam čempionui ir taip toliau. Pone Radzevičiau, tai labiau moralinis klausimas, į kurį reikėtų labiau žvelgti iš lygybės principo, ar reikia ieškoti racionalių argumentų? Juk ne vienoje parolimpinėje sporto šakoje, pagal neįgalumą yra skiriamos skirtingos klasifikacijos, todėl, pavyzdžiui, to paties plaukimo yra po keletą čempionų. Kaip turėtų būti daroma? Kokia jūsų nuomonė?
V.Radzevičius: Aš net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau visame pasaulyje premijos bus lygios. Parolimpinės žaidynės tam ir organizuojamos tame pačiame mieste, kaip ir olimpinės, su parolimpiniu gretinamas olimpinis judėjimas, kad tai būtų lygiai taip pat svarbu. Žmonės, kurie turi neįtikėtiną valią, ryžtą ir sugeba pasiekti tai, ką mes matome ir stebimės. Manau, čia laiko klausimas, kada tai bus sulyginta. Bet šiuo momentu, manau, daugelis valstybių, tame tarpe ir Lietuva susiduria su tuo, kad trūksta pinigų.
– Ponia Juodkaite, kaip jūs matote problemą?
D.Juodkaitė: Pritarčiau, kad visos šalys nuosekliai eina link to sprendimo, kad visgi vertintų vienodai. Tikriausiai parolimpiečiai ne ką mažiau išlieja prakaito, įdeda pastangų ir valios. Be to, taip pat ir Lietuvos vardas ne ką mažiau viešinamas.
– Stebint pasaulio žiniasklaidą, tikrai šios parolimpinės žaidynės sulaukia daugiau dėmesio. Nesenai kalbėjau su ekonomistu Robertu Shilleriu, kuris sakė matęs Mindaugą Bilių „New York Times“ puslapiuose. Bet kuriuo atveju, tai jau yra didelė reklama valstybei.
D.Juodkaitė: Tai labai natūralu. Neįgaliųjų sporto judėjimas kyla ir plečiasi. Turime tarptautinius dokumentus, kurie kalba apie lygybę ir vienodas teises, taigi turime turėti ir nacionalinę diskusiją. Ne tik apie premijas, bet ir vienodų socialinių sąlygų sudarymą sportuoti, ugdyti neįgalų sportininką. Tai sisteminis klausimas, o ne ad hoc. Tas premijų padidinimas labai pagirtinas, bet reikėtų kalbėti apie nuoseklų ir sisteminį infrastruktūros ir sistemos parengimą, kad neįgalieji turėtų vienodas sąlygas tapti sportininkais ir atstovauti Lietuvai vienodais pagrindais.
Premijų padidinimas labai pagirtinas, bet reikėtų kalbėti apie nuoseklų ir sisteminį infrastruktūros ir sistemos parengimą, kad neįgalieji turėtų vienodas sąlygas tapti sportininkais ir atstovauti Lietuvai vienodais pagrindais.
V.Radzevičius: Parolimpinių žaidynių populiarėjimas ir ta tendencija, kuri yra dabar, yra dar viena puiki galimybė ištraukti tuos žmones iš šešėlio, nes mes tarsi gyvename be jų. Pas mus nepamatysi neįgalių žmonių. Prieš dvi savaites man buvo atlikta kojos operacija. Aš savaitę gyvenau su ramentais. Man reikėjo darbo reikalais judėti mieste, tai tas iš tikrųjų yra tragedija, apie kurią niekada nepagalvosi.
– Pone Janušaiti, tai yra ir moralinis, ir finansų klausimas. Bet, ko gero, nemažai kas pasakytų, kad mokesčių mokėtojų pinigai dažnai išleidžiami visokiems niekams, vietoj to, kad būtų deramai įvertinti sportininkai. Kaip jūs vertinate?
V.Janušaitis: Aš su jumis visiškai sutinku. Bet norėčiau papildyti dėl infrastruktūros. Mes pasigendame pačių programų, kaip vystyti neįgaliųjų sportą. Šiandien pačios neįgaliųjų organizacijos, tiek parolimpinis komitetas jau trečius metus nepateikia sisteminių pasiūlymų. Dabar sukeltas ažiotažas dėl premijų, bet reikia pažvelgti plačiau.
D.Juodkaitė: Nevyriausybinės organizacijos dirba ne vienerius ir ne penkerius metus siekdamos pokyčių. Kartais pavyksta juos padaryti greičiau, kartais lėčiau. Galėčiau įvardinti, kad mes rinkome duomenis apie sporto mokyklas, kurios yra pritaikytos vaikams, jaunimui ar suaugusiems su negalia. Ar sporto klubuose mes matome neįgaliuosius besitreniruojančius? Apie programas galima kalbėti, bet reikia lygiagrečiai kalbėti apie finansinius ir sisteminius dalykus, kuriuos valstybė diegtų ne vienkartiniu būdu, o nuosekliai ir su įsipareigojimu į ateitį.
– Pone Janušaiti, ar dėl premijų tai jau yra galutinis sprendimas?
V.Janušaitis: Sprendimas yra teoriškai priimtas, tiesiog reikia nutarimo išimties tvarka padidinti premijas du kartus. Papildomai reikia 135 tūkst. eurų. Deja, tie pinigai šiais metais nebuvo suplanuoti, taigi mes pinigus išmokėsime po Naujų metų, iš kitų metų biudžeto.
V.Radzevičius: Sporte sunku planuoti, kas ką laimės, kas ką iškovos. Manau, kad tokie dalykai galėtų būti išmokėti iš anksto ir be diskriminacijos.
Premijos dydis svarbus įvertinant žmogaus pastangas. Jis turbūt vienodai svarbus tiek žmogui sveikam, tiek parolimpiečiui.
– Ar tokie dalykai gali būti priimti artimiausiu metu, pone Jonušaiti? Bet kuriuo atveju, visuomenė į tai linkusi žiūrėti per moralės prizmę, kad tie žmonės ir taip padarė daugiau negu sveikieji.
V.Janušaitis: Aš tikrai negaliu pažadėti, kad kitą ar dar kitą savaitę bus pakeistas vyriausybės nutarimas, bet surinkus reikiamą informaciją, tas nutarimas turėtų būti paruoštas ir procedūriškai jis turės praeiti per institucijas ir atsidurti vyriausybėje.
– Kodėl premijos dydis yra svarbus?
D.Juodkaitė: Premijos dydis svarbus įvertinant žmogaus pastangas. Jis turbūt vienodai svarbus tiek žmogui sveikam, tiek parolimpiečiui. Premija yra tik įvertinimo viršūnė. Tai apie ką mes girdėjome iš M. Biliaus apie nemokamą trenerio laiką, tai, ką mes žinome iš savo narių, kad trūksta asistentų ir t.t. Tai menkina neįgaliųjų sporto dalyvius, arba juos paruošia ne taip gerai, kaip kitus olimpiečius.
Tas vyriausybės nutarimas jau galėjo būti priimtas anksčiau, nes mes turėjome ir lygių galimybių kontrolieriaus rekomendacijas dar 2007 m. vertinant iš teisinės perspektyvos dėl premijų dydžio. Labai tikiuosi, kad tas nutarimas bus pakoreguotas, o premijos sulygintos.
V.Radzevičius: Tuos žmones reikia integruoti. Mes esame vienos valstybės piliečiai, negali jie viename pasaulyje gyventi, o mes kitame.
– Pone Janušaiti, kiek valstybė, turiu omenyje ir savivaldybes ir sporto departamentą ir viso skiria parolimpiniam ir neįgaliųjų sportui?
V.Janušaitis: Kiek žinau, šiemet buvo skirta milijonas eurų iš kūno kultūros ir sporto departamento. Tai pasiruošimui, treneriams ir patiems sportininkams skirti pinigai. Beje, noriu patikslinti, kad M. Biliaus treneriui buvo mokama, tik ne kaip treneriui, o kaip vadybininkui, nes jis neturi trenerio licenzijos.
– Vienas milijonas. Turite komentarą tokiai sumai, ponia Juodkaite?
Reikia žiūrėti plačiau: kaip vaikai, kiti žmonės su negalia dalyvauja ugdymo, švietimo, sportinėse veiklose ir ar gali jie lygiaverčiai treniruotis ir dalyvauti visuomenėje, jei yra tos elementarios fizinės aplinkos kliūtys.
D.Juodkaitė: Neverta dabar traukti tuos finansinius skirtumus. Reikia žiūrėti plačiau: kaip vaikai, kiti žmonės su negalia dalyvauja ugdymo, švietimo, sportinėse veiklose ir ar gali jie lygiaverčiai treniruotis ir dalyvauti visuomenėje, jei yra tos elementarios fizinės aplinkos kliūtys. Nekalbant apie papildomas paskatas ar premijas.
– Pone Radzevičiau, po Rūtos Meilutytės aukso statėm baseinus. Ne ką spėjome pastatyti per tuos 4 metus, bet ledai pajudėjo.
V.Radzevičius: Kai ledo ritulio rinktinė buvo pasiekusi gerą rezultatą, tai ledo rūmai buvo mintyse pastatyti. Bet nesinorėtų, kad ši proga, kuria mes džiaugiamės, nevirstų tuo vienadieniu drugeliu, kuriuo mes džiaugiamės. Pasišnekėjom ir vėl ketverius metus patylėsime. Norėtųsi, kad tai nesikartotų. Tai svarbu mūsų bendrapiliečiams, kuriems tai ypatinga diena ir ypatingas įvykis.
– Ponia Juodkaite, dabar vyksta rinkimai. Partijų programose nėra daug dėmesio skirta neįgaliųjų integracijai.
D.Juodkaitė: Visame kame turėtų būti didesnis dėmesys. Lietuva šiemet turi labai gerą šansą, kadangi buvo įvertinta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto. Reikia kryptingai žengti tuos žingsnius, kad situacija keistųsi. Rinkimai yra vienas iš tų žingsnių. Ne tik politinių partijų, bet ir žmonių su negalia prieinamumo, informacinio prieinamumo klausimu.
Mes dabar debatuose matome gestų kalbą, tai yra didelis pokytis nuo 2012 m. labai tikiuosi, kad ir patys rinkimai taps prieinamesni tiek informacine, tiek fizine prasme. Turinio prasme, deja, dar turėsime palaukti kelerius metus, kol tos programos taps adekvačiai įtraukiančios žmones su negalia ir atspindinčios jų poreikius.
