„Tai irgi yra dalis propagandos, hibridinio karo – platinti nepatikrintą vakciną ir sakyti, kad Rusija visada siekia ištiesti pagalbos ranką, kad pagydytų pasaulį, nors išties jų tikslas yra priešingas“, – interviu BNS sakė Ihoris Žovkva, taip pat einantis Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo pavaduotojo pareigas.
Anot jo, okupuotų Ukrainos teritorijų valdžia skelbia sėkmingai vykdanti skiepijimą „Sputnik V“ vakcina ir ši informacija Ukrainoje sparčiai plinta, todėl Kijevas tikisi didesnės pagalbos iš Europos Sąjungos.
„Tu negali to patikrinti, tu negali to patvirtinti, bet ši informacija tuoj pat išplinta po Ukrainą. Ir žmonės tuomet gali pradėti rodyti pirštu ir sakyti: „Žiūrėkit, Rusijos vakcina jau naudojama, o kur Vakarų vakcina?“ Tai yra labai svarbu, apie tai mūsų prezidentas aiškina savo kolegoms – Europos ir pasaulio šalių lyderiams“, – kalbėjo jis.
– Ukraina vakcinavimo procesą pradėjo vėliau nei Lietuva ar kitos Vakarų šalys. Kokios kliūtys tą lėmė?
– Išties, mes skiepijimo procesą Ukrainoje pradėjome ne taip jau seniai, tačiau svarbiausia, kad pradėjome. Patikėkit, Ukrainos valdžia, ypač prezidentas, deda visas pastangas, kad šalį pasiektų kiek įmanoma daugiau vakcinų.
COVID-19 situacija Ukrainoje smarkiai nesiskiria nuo situacijos, kuri yra daugumoje Europos Sąjungos valstybių – turime tiek pakilimų, tiek nuosmukių, kalbant apie naujus užsikrėtimo atvejus. Bet mirtingumas yra gana mažas, tai nuteikia optimistiškai, bent jau esant tokioms aplinkybėms.
Skiepijimą šalyje pradėjome su „AstraZeneca“ vakcinomis, pagamintomis Indijos serumų institute. Mes gavome pirmą partiją ir tikimės gauti dar – iš viso iki 12 mln. dozių. Taip pat deramės ir su kitais žinomais gamintojais.
Deja, kalbant apie vakcinas iš COVAX sistemos, kol kas nieko negavome – nei „Pfizer“, nei „AstraZeneca“ vakcinų. Vis dėlto neseniai išgirdome pažadą ir naujienas, kad kovą mus pasieks iki 1,8 mln. dozių iš COVAX.
Taigi, nors ir lėtai, tačiau palaipsniui judame. Taip, norėtume pagreitinti šį procesą ir tikimės, kad su ES valstybėmis skiepijimą vykdysime panašiu tempu.
– Bet kokios priežastys lėmė, kad Ukraina atsilieka šiuo metu?
– Sunku įvardinti vieną ar kelias pagrindines priežastis. Suprantame, kad vakcinų rinka yra labai konkurencinga. Joje varžosi ministerijos, pirmiausia, atsakingos už sveiktos apsaugą. Kalbant apie mūsų diplomatus, jie į šį procesą įsitraukė dar vasarą, kada ir iškilo šis vakcinų įsigijimo klausimas.
Aš negaliu sakyti, kad dėl to kaltas kažkuris vienas žmogus. Galbūt mūsų sveikatos apsaugos ministras galėjo pradžioje savo darbą atlikti geriau, bet, patikėkite manimi, visi vieningai dedame pastangas, kad pasiektume norimą rezultatą.
– Kalbant apskritai, kokios visuomenės nuotaikos dėl skiepų Ukrainoje?
– Panašios kaip ir daugelyje pasaulio šalių – ne visi žmonės nori skiepytis. Skaičiai nuolat kinta, bet aš manau, kad dabar yra tinkamas metas valdžiai prisiimti atsakomybę ir paaiškinti visuomenei, kodėl to reikia.
Ir pats prezidentas tą daro. Jūs tikriausiai girdėjote, kad jis pasiskiepijo vizito į Rytų Ukrainą metu, beje, kartu su kariais, nes yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Prieš kelias savaites pradėjome forumus, kuriais siekiame paminėti 30-ąsias Ukrainos nepriklausomybės metines. Pirmasis forumas buvo skirtas vakcinoms, skiepijimo procesui, kovai su pandemija, jame prezidentas taip pat aiškino apie būtinybę skiepytis.
Matau valdžios atsakomybę ir tikiuosi, jog mums pavyks įtikinti žmones skiepytis, kad pasiektume kolektyvinį imunitetą ir šį procesą vykdytume tuo pačiu tempu su kitomis Europos valstybėmis.
Manau, kad dauguma ukrainiečių yra pasiruošę skiepytis, likusi žmonių dalis galvoja, nori palaukti, kiti yra nusiteikę išvis niekada nesiskiepyti. Ir jie tokią teisę turi. Bet vėlgi, jei esi gydytojas ar slaugytojas, dirbantis valstybinėse ligoninėse, jei esi valstybės tarnautojas ir dirbi su žmonėmis, tu privalai skiepytis.
– Lietuvos žvalgybos pareigūnai tvirtina, kad „didžiausią grėsmę sėkmingai kovai su pandemija kelia prieš skiepus nukreiptos teorijos“. Tokiai ir panašiai dezinformacijai, anot jų, didžiausią įtaką daro Kremliaus propaganda. Ar tą patį pastebite ir Ukrainoje?
– Esame kovos su Rusijos propaganda priešakinėse linijose, nes su Rusija kariaujame hibridiniame kare. Rusijos propaganda yra pagrindinis šio karo Ukrainoje elementas. Gerai žinome, kas yra Rusijos propaganda ir ką ji reiškia. Deja, bet ji yra labai stipri ir galinga, todėl turėtume suvienyti savo jėgas, siekiant ją pažaboti.
Kalbant apie vakcinavimą, taip, dezinformacija, įvairios teorijos apie skiepijimosi pavojus plinta „Telegram“ programėlės kanalais, tai skleidžiama kai kuriuose naujienų portaluose.
Tačiau šiuo požiūriu dar pavojingiau yra tai, kad Rusija Ukrainai bando įsiūlyti savo vakciną, garsųjį „Sputnik V“. Tai pradėta daryti nekontroliuojamose teritorijose – okupuotuose Donbaso ir Krymo regionuose.
Tu negali to patikrinti, tu negali to patvirtinti, bet ši informacija tuoj pat išplinta po Ukrainą.
Matome atvejus, kai vadinamųjų liaudies respublikų valdžia teigia pradėjusi skiepijimą Rusijoje sukurta vakcina, kalba, kad vakcina yra saugi, kad ji apsaugo žmones ir panašiai. Tu negali to patikrinti, tu negali to patvirtinti, bet ši informacija tuoj pat išplinta po Ukrainą. Ir žmonės tuomet gali pradėti rodyti pirštu ir sakyti: „Žiūrėkit, Rusijos vakcina jau naudojama, o kur Vakarų vakcina?“
Tai yra labai svarbu, apie tai mūsų prezidentas aiškina savo kolegoms – Europos ir pasaulio šalių lyderiams.
Tai irgi yra dalis propagandos, hibridinio karo – platinti nepatikrintą vakciną ir sakyti, kad Rusija visada siekia ištiesti pagalbos ranką, kad pagydytų pasaulį, nors išties jų tikslas yra priešingas.
Laikomės tokios pačios pozicijos kaip ir Lietuva. Kaip aš suprantu, čia noro pirkti rusiškos vakcinos nėra, priešingai nei kitose Baltijos šalyse.
– Kaip suprantu, tai yra pagrindinės priežastys, dėl kurių jūs ir atsisakėte galimybės įsigyti „Sputnik V“?
– Dėl to, kad šiuo metu ji yra nepatikrinta, ir dėl to, kad tai nėra pagalba. Tai yra dalis Rusijos hibridinio karo prieš Ukrainą.
Manome, kad yra daug efektyvesnių ir patikimesnių vakcinų, kurias gamina Vakarų kompanijos. Tokios pozicijos mes laikomės.
– Ar Ukrainos valdžia tikisi ir siekia vakcinų tiekimo iš Lietuvos bei kitų Europos Sąjungos šalių?
– Taip, kaip mus informavo Briuselis, yra mechanizmas, leidžiantis bet kuriai ES narei – ar tai būtų Lietuva, ar Lenkija, ar kokia kita šalis – jei ji turi vakcinų perteklių, gali pasidalinti ar parduoti vakcinas per Europos Komisiją kitoms valstybėms, tokioms kaip Ukraina, kaip Rytų partnerystės šalys. Vadinamasis trišalis mechanizmas. Taigi, taip, šiuo metu mes tikimės paramos iš ES.
Kitas dalykas, jei kalbėtume apie kai kurias Bendrijos nares, kuriuos siekia sukurti savo vakciną, mes esame pasiruošę pasiūlyti savo galimybės. Pavyzdžiui, turime bent keturias didžiules farmacijos įmones, kurios yra pasirengusios gaminti vakciną.
Dar kitas dalykas, galime pasiūlyti, pavyzdžiui, oro transportą, kad būtų įmanoma perduoti didžiulius dozių kiekius iš Europos į kitas pasaulio šalis.
Taigi mes ne tik prašome, mes esame pasiruošę pasiūlyti ir savo pagalbą.
Galbūt po kelių mėnesių turėsim užtektinai vakcinos ir būsime pasiruošę parduoti patys, bet dabar susiduriame su trūkumu, todėl turime išnaudoti kiekvieną mums pasiūlytą galimybę, kad apsaugotume savo žmonių gyvybes.
– Jungtinės Tautos išreiškė susirūpinimą saugumo incidentų gausėjimu keliuose karštuosiuose taškuose pastaraisiais mėnesiais. Kokia šiuo metu situacija Rytų Ukrainoje? Kokių pokyčių tikitės artimiausiu metu?
– Deja, fronto linijose padėtis toli gražu nėra optimistinė. Paliaubos, kurias mums pavyko pasiekti pernai liepos 27 dieną, jos tęsėsi kurį laiką, tačiau apšaudymai atsinaujino, žmonės vėl miršta. Per pastarąją savaitę – nuo vasario 23 iki 28 dienos – žuvo trys Ukrainos kariai.
Kalbant apie politinius šio karo sprendinius, Trišalėje kontaktinėje grupėje (TKG) procesas yra įstrigęs. Nė vienas iš keturių TKG pogrupių neveikia tinkamai. Procesai politikos ir saugumo pogrupiuose jau kurį laiką užblokuoti, ekonomikos ir socialinių reikalų pogrupiai toli gražu nėra veiksmingi. Taigi, procesas yra praktiškai sustojęs.
Kodėl jis sustojęs? Nes Rusija nori būti ne karo dalimi, o tarpininke. Juk TKG sudaro trys šalys – Ukraina, Rusija ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO). Tačiau Rusija nori, kad vadinamosios liaudies respublikos būtų šių procesų dalimi, o ji pati būtų mediatorė. Viskas paprasta.
Žinoma, tam nepritaria nei Ukraina, nei Vakarų partneriai.
Tai sutampa su situacija Normandijos formate. Viršūnių susitikimas vyko seniau nei prieš metus. Deja, beveik nieko iš Rusijos pusės nebuvo padaryta. Vienintelis dalykas, kurį Rusija įgyvendino, tai liepą pasiektas paliaubų režimas, kurį pažeidė Rusijos remiami separatistai.
Šalių vadovų patarėjai reguliariai susitinka, tačiau tie susitikimai nėra produktyvūs. Ir vėl – dėl Rusijos pozicijos, ši valstybė nenori laikytis viršūnių susitikime Paryžiuje prisiimtų įsipareigojimų, nenori dalyvauti kituose susitikimuose.
Mes atliekame savo darbo dalį: kalbamės su partneriais, teikiame savo pasiūlymus visuose įmanomuose formatuose.
– Po susitikimo su Ukrainos užsienio reikalų ministru Dmytro Kuleba Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad, gavusi įrodymų, Lietuva keltų Europos Sąjungos (ES) sankcijų klausimą dėl žmogaus teisų pažeidimų Kryme. Ar galėtumėte paaiškinti, apie kokius įrodymus kalba ministras ir kas, jūsų manymu, turėtų būti įtrauktas į sankcijų sąrašą?
– Geras klausimas ir labai gera jūsų užsienio reikalų ministro pozicija. Apie okupuotas Donbaso teritorijas kalbame keliuose formatuose, tačiau praktiškai jokiame formate nekalbame apie okupuotą Krymą.
Mes vertiname koordinuotus ES ir JAV veiksmus dėl sankcijų asmenims, atsakingiems už Aleksejaus Navalno įkalinimą, tikrai tą vertiname, tačiau žmogaus teisės Kryme pažeidžiamos praktiškai kasdien. Problema ta, kad niekas apie tai nežino, nes Krymas tapo atskirta, branduoline karine baze paversta teritorija viduryje Europos. Raudonasis Kryžius nėra įleidžiamas, ESBO misijos nėra įleidžiamos, priešingai nei okupuotose Donbaso teritorijose, kur iš dalies ESBO leidžiama veikti.
Reaguojant į tai, Ukrainos prezidentas pristatė naują iniciatyvą – Krymo platformą, kurioje bus ne tik kalbama apie pačią okupaciją, kas, žinoma, yra labai svarbu, bet ir apie šiuo metu esančią situaciją pusiasalyje.
Žmonės dingsta, žmonės yra sulaikomi, uždaromi į areštines.
Žmonės dingsta, žmonės yra sulaikomi, uždaromi į areštines. Jie gali būti sulaikomi Kryme, bet uždaromi į areštines Maskvoje ar Rostove. Mes žinome šiuos atvejus, reguliariai apie juos pranešame Rusijos pusei – pateikiame sulaikytų Krymo totorių sąrašus. Ir ne tik Krymo totorių, ukrainiečių, kitų tautybių žmonių. Mes duodame jiems sąrašus, jie sako, kad pasidomės, ir daugiau jokio atsakymo nebegauname.
Štai kodėl norime, kad nuolatinė Krymo platforma būtų sukurta. Ukrainoje, šios tarptautinės platformos centre, visą parą dirbtų žmonės, kurie spręstų šiuos klausimus. Bet tai vyktų ne tik Ukrainoje, tai vyktų visame pasaulyje – būtų renkama informacija, ja dalijamasi, galiausiai – priimamos sankcijos, jei reikia.
Ketiname surengti inauguracinį Krymo platformos viršūnių susitikimą rugpjūčio 23 dieną, Ukrainos nepriklausomybės 30-ųjų metinių išvakarėse. Dalyvauti kviesime visus partnerius ir draugus, įskaitant Lietuvos prezidentą, sieksime rasti instrumentus, kaip būtų galima deokupuoti Krymą, kaip apginti žmogaus teises.
– Lietuva ragina Ukrainą nepirkti elektros energijos iš Astrave veikiančios atominės elektrinės. Koks būtų jūsų atsakymas?
– Mūsų atsakymas yra toks, jog mes tikrai laikomės Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) taisyklių. Taigi, bet kokia elektra turėtų būti gaminama tik tinkamai sertifikuotose atominėse elektrinėse, kad nekeltų pavojaus žmonėms.
Turime strateginį tikslą, kad mūsų elektros energijos sistema būtų sinchronizuota su kontinentinės Europos tinklais. Šiuo atžvilgiu esame ambicingi. Mes norime prisijungti prie ENTSO-E iki 2023-ųjų.
Tuomet visi šie klausimai, manau, automatiškai išnyks.
– Ketvirtoji Ukrainos reformų konferencija buvo suplanuota pernai, tačiau dėl pandemijos buvo nukelta į šiuos metus. Kaip manote, ji įvyks?
– To tikimės. Ministrų kabinetas jau ruošiasi tam, prezidento komanda taip pat ruošiasi. V.Zelenskis su malonumu atvyks į Vilnių aptarti Ukrainos reformų progreso, pasikalbėti apie ES partnerių paramą.
– Kokio rezultato ir konkrečių įsipareigojimų iš šios konferencijos tikėtumėtės?
– Tikėtumėmės teisingo Ukrainos ekonominių reformų pažangos įvertinimo. Nes kartais Ukraina kritikuojama dėl to, kad ji nėra tokia greita ar labai greita reformų procese. Tačiau vis dažniau – ypač per pastaruosius pusantrų metų – mes rodome tikrai gerą pažangą, vykdant reformas.
Viešėdamas Ukrainoje Charlesis Michelis pagyrė V.Zelenskį už įgyvendinamas teismines, žemės ūkio, bankų reformas. Tai reformos, kurių nesiėmė įgyvendinti nė vienas prezidentas ik šiol.
Mes tikimės, kad šis procesas bus teisingai įvertintas, taip pat tikimės pagalbos, padedant Ukrainai eiti reformų keliu tolyn. Patikėkite, šis prezidentas tikrai nenukryps nuo reformų kelio.
– Kokie jūsų artimiausi planai dėl narystės ES ir NATO? Ar matote kažkokias realias datas?
– Mes tikimės tapti NATO ir ES narėmis. Žinot, šio kelio pradžia jums, ko gero, buvo lengvesnė nei mums, bet mes labai rimtai einame šiuo keliu.
Kalbant apie narystę NATO, per pastaruosius metus padarėme didžiulę pažangą, Ukraina buvo įtraukta į vadinamąją Išplėstinių galimybių programą (angl. Enhanced Opportunities Program). Į tolesnę darbotvarkę siekiame įtraukti Ukrainos narystės veiksmų plano klausimą. Dėl to labai stengiamės.
Suprantame, kad turime atlikti savo namų darbus – įgyvendinti šalies saugumo, kariuomenės reformas. Visai neseniai Ukrainos prezidentas kalbėjosi su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu, tai buvo išties geras pokalbis, kurio metu mūsų reformos buvo įvertintos teigiamai.
Kalbant apie narystę ES, manau, kad Ukrainos laikas jau atėjo ir siekiame paspartinti integracijos procesą. Vėlgi, daug kas priklauso nuo reformų, ir mes tą suprantame.
Bet ne viskas priklauso nuo Ukrainos, mes tą suprantame – daug kas priklauso, bet ne viskas. Mes atliksime savo namų darbus, tačiau tuo pačiu tikimės ir Briuselio paramos, kuri yra labai svarbi, bei paramos iš valstybių narių. Ir čia, beje, Lietuvos vaidmuo yra labai svarbus, nes, tikiuosi, kad Lietuva vieningai palaiko Ukrainos narystę ES ir NATO. Jūs turėtumėte skleisti šį palaikymą tarp savo partnerių, kolegų, draugų, kad įtikintumėte juos, jog Ukraina verta būtų šių organizacijų nare.
Ukraina yra europietiška valstybė, tiek su NATO, tiek ir su ES narėmis mus vienija tokios pačios vertybės. Esame svarbi partnerė Rytų Europoje, kuri nusipelno narystės.
Nemėgstu įvardinti datų, bet optimistiškai tikiuosi, kad artimiausioje ateityje žengsime kitus žingsnius, reikalingus ES ir NATO integracijai. Kalbant apie NATO, tai – Narystės veiksmų planas. Kalbant apie integraciją į ES, norėdami tapti šalimi kandidate, turėsime neabejotinai susidoroti su iššūkiais, kylančiais įgyvendinant Asociacijos sutartį. Visai neseniai su ES pasiekėme susitarimą, leisiantį pradėti Asociacijos sutarties atnaujinimo procesą, nes dabartinė sutartis yra pasenusi.
– Kokiose srityse Lietuva ir Ukraina galėtų sustiprinti savo tarpusavio bendradarbiavimą?
– Mūsų politiniai santykiai – nuostabūs. Jūs esate daugiau nei strateginiai Ukrainos partneriai, jūs – strateginiai Ukrainos draugai ir broliai. Ekonomika yra ta sritis, kurioje galėtume būti pažengę toliau. Taip, suprantame, kad 2020-ieji ekonomikai, prekybai buvo prasti metai, bet, kaip sako mūsų prezidentas, ši pandemija neturėtų būti kliūtis, siekiant stiprinti prekybinius ryšius, turėtume rasti naujų bendradarbiavimo galimybių. Tradiciškai Ukraina buvo laikoma agrarine, pramonine šalimi, bet dabar mes esame ir IT specialistų šalis, Ukraina taip pat žengia į priekį dirbtinio intelekto srityje.
Taigi, manau, kad mes turime bendradarbiavimą stiprinti technologijų srityje. Galbūt ir vėl būsiu optimistas, bet tikiu, kad 2021-ieji bus vaisingi abiejų šalių ekonomikoms.
– Na, ir pabaigai šiek tiek istorijos. Kaip manote, kokį vaidmenį ukrainiečių savimonei ir politikai vaidina LDK paveldas?
– Mes žinome ir mylime bendrą šalių istoriją – buvome viena šalis su bendrais dokumentais, Statutais, parašytais ta pačia kalba. Iki šiol turime daug bendrų žodžių.
Manau, jog turime vertinti savo istoriją, tai yra svarbu, tačiau reikia žvelgti ir į ateitį. Viduramžių metais mes puikiai bendradarbiavome, palaikėme vienas kitą. Kodėl gi šiandien to dar labiau nesustiprinus. Mes esame europietiškos šalys.
Kalbant apie tapatybę, aš norėčiau apsistoti ties tuo, jog ukrainiečiai yra Europos tauta. Mes nepriklausome Bendrijai, bet dėl to mes nesame mažiau europiečiai nei ES narės. Mes jaučiamės europiečiais, mes puoselėjame tas pačias vertybes, mes norime palaikyti vienas kitą ir šiuo klausimu turėtume būti vieningi.
