Prezidentas V.Adamkus, pasitikęs žurnalistus savo rezidencijos kieme Turniškėse, neskubėjo kviesti vidun.
Išpuoselėtame kieme – pats gėlių žydėjimas.
Prezidentas neiškenčia nepasigyręs – čia visi medeliai, gėlynai pasodinti jo ir ponios Almos rankomis. Ir visi prigiję.
Ūgtelėję medžiai nuo pašalinių akių greit visiškai paslėps kiemą, ir buvęs šalies vadovas su žmona pagaliau galės mėgautis išsvajotu privatumu.
Čia yra ir bus jų namai.
„Nieko nekeisime. Nepirksiu supamosios kėdės ir nesėdėsiu joje prieš televizorių.
Tik reikės įrengti 4 metrų ilgio lentynas sudėlioti apdovanojimus“, – pašmaikštavo prezidentas, praverdamas savo namų duris.
Gal ir pradėkime mūsų pokalbį nuo tos apdovanojimų spintos. Tose 4 metrų ilgio lentynose Lietuvos apdovanojimai dvi kadencijas dirbusiam savo prezidentui tikriausiai užims tik kokius 20 centimetrų?
Užsienyje jūs labai vertinamas ir gerbiamas. O Lietuvoje ar nepasigedote daugiau pagarbos ir sau, ir prezidento institucijai?
Manau, kad Lietuvoje trūksta informacijos apie politinį gyvenimą, jei nėra konfrontacijos. Jei kas politiniame gyvenime ir pasiekiama – visiškai neįdomu. Arba bandoma pristatyti neigiamai.
Pasigendu ir profesionalių politologų žodžio, įvykių analizės.
O dėl nepagarbos pasakysiu atvirai – man skaudu. Ne dėl nepagarbos Adamkui. Negerbiame pačios prezidento institucijos.
Tikruosius prezidento jausmus visuomet pridengs šie žodžiai. Ponia Alma yra prasitarusi, kad labai jautriai išgyvenate, kai jūsų nesupranta, o pats jūs esate suvaržytas išsakyti savo tikruosius jausmus.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo skaudžių valandų. Bet esu įsitikinęs – dirbau nuoširdžiai, sąžiningai, teisingai. Prezidentas privalo būti orus. Jis negali rodyti asmeninių jausmų ir net išsakyti tai, ką mano.
Ar uoliai jūsų veiklą pastaraisiais mėnesiais peikusiems ir praeities dėmių ieškojusiems kritikams pavyko apkartinti šios kadencijos pabaigą?
Žinoma, skaudu, kai nuoširdžiai ir sąžiningai dešimt metų tarnavęs savo valstybei staiga susiduri su tyčia surengta kampanija, kurios tikslas tave kaip nors apjuodinti. Tačiau po ilgų įtikinėjimų sutikau, kad tokios spaudos tiesiog neverta skaityti. Kuris laikas taip ir darau.
Dabar tik iš kitų išgirstu, kad apie mane parašoma tokių dalykų, kurie pranoksta ir lakiausią fantaziją. Čia kalbu apie išsigalvotus kažkokius mano ryšius su KGB ir svaičiojimus, neva aš galėjęs būti ir dvigubas agentas, dar dirbęs ir JAV Centrinei žvalgybos valdybai. Telieka kraipyti galvą. Manau, tokius išsigalvojimus paneigia visas mano gyvenimas ir darbai, todėl dėl to neverta sau sukti galvos.
Man įdomus tik vienas klausimas, į kurį ligi šiol nerandu atsakymo: kodėl prireikė mane diskredituoti dabar, kai jau baigiasi mano kadencija? Suprasčiau, jei šmeižto kampanija būtų surengta prieš dešimt metų. Bet ko siekiama dabar, kai aš jau išeinu?
Jūs esate skaudžios pokario emigracijos vaikas ir žinote, ką reiškia palikti tėvynę. Per jūsų prezidentavimo kadencijas Lietuvoje emigracija pasiekė neregėtą mastą. Ar nejaučiate skaudulio, jog žmonės bėga iš laisvos Lietuvos? Ir juk bėga dėl gardesnės duonos kąsnio, ne dėl idealų. Kaip vertinate tuos žmones?
Viena vertus, kaip nepatriotus. Visa banga žmonių išvyko iš laisvo krašto dėl nieko kito – tik ieškoti lengvesnio, geresnio gyvenimo. Bet galima juos suprasti – per 50 metų pasaulis padarė didžiulę materialinę pažangą. Aišku, norisi gražiau gyventi. Dieve, jiems padėk. Aš tikiu: ne vienas jų vėliau grįš.
Ir jūs sugrįžote. Bet, atrodo, nenutraukėte šaknų, jus siejančių ir su JAV. Neretai Lietuvoje, ypač per pirmąją kadenciją, jus žmonės pavadindavo „tas amerikonas prezidentas“. O Amerika visada jus vertino kaip Lietuvos prezidentą. Ar su naujuoju JAV prezidentu Baracku Obama spėjote užmegzti ryšių?
Su B.Obama dukart kalbėjomės telefonu. Pirmą kartą jis paskambino rinkimų metu iš Havajų ir patikino, kad jo būsimoji politika Lietuvos atžvilgiu nesikeis. Antrąkart Baltieji rūmai mane susirado, kai neseniai lankiausi Gruzijoje. JAV prezidentas norėjo išgirsti, kas dedasi toje šalyje.
Bet B.Obama skambino ne tik dėl to. Jis kalbėjo, jog liepos 6 dieną vyksta į Maskvą, bet pabrėžė, jog tas vizitas nekeičia JAV pozicijos Lietuvos atžvilgiu. Noriu pabrėžti, kad tai rodo ne V.Adamkaus, o Lietuvos valstybės įvertinimą. Tuo galiu didžiuotis.
Visuomenės apklausa rodo – jūs pirmą kartą likote kalno papėdėje. Išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė, dar tik daug žadėjusi, aplenkė jus, net dešimtmetį vedusį mūsų valstybę į priekį. Tauta pasuko įkandin naujosios vedlės: karalius mirė, tegyvuoja karalius! Ar jums dėl to neskaudu?
Pamačiau apklausos rezultatus ir pamaniau – D.Grybauskaitės net Lietuvoje nėra. Nėra nieko, išskyrus įsipareigojimus. Bet būtų nesuprantama, jei ateinanti prezidentė su tokia galybe už ją balsavusių žmonių būtų likusi antroji.
Manau, kad visi iki vieno kadenciją baigę pasaulio prezidentai man turėtų pavydėti. Po pirmųjų rinkimų net 91 procentas apklaustųjų pareiškė man pasitikėjimą – iki šiol tas skaičius nepralenktas. Dabar, baigiant antrąją kadenciją, net 60 procentų žmonių mano darbą vertina palankiai.
Palyginkime su buvusiu JAV prezidentu George'u W.Bushu – apie jį palankiai atsiliepė tik 39 procentai amerikiečių. Esu labai dėkingas Lietuvos žmonėms už tokį pasitikėjimą. Nebuvo nė kruopelytės nusivylimo pamačius apklausos rezultatus.
Dešimt metų ėjote Lietuvos vadovo pareigas. Ar prezidento dešimtmetis dėl gausybės susitikimų, posėdžių ir vizitų neprabėga dar greičiau kaip paprasto žmogaus?
Jei prieš tapdamas prezidentu nebūčiau 27 metus ėjęs atsakingų JAV valstybės pareigūno pareigų, tikriausiai mano gyvenimo ritmas Lietuvoje būtų labai smarkiai pasikeitęs.
Tačiau atėjau jau užsigrūdinęs, nes ir JAV teko nuolat susitikinėti su žmonėmis, keliauti, užsiimti ir diplomatijos reikalais. Žinoma, prezidento darbas – platesnio masto, aukštesnio lygio. Tai mano gyvenimo viršūnė.
Dar ir dabar galima išgirsti žmones kalbant, kad „prie Smetonos buvo taip“. Kokiais žodžiais, jūsų nuomone, būtų teisingiausia apibūdinti V.Adamkaus prezidentavimo laikotarpį?
Manau, kad mes per pastaruosius beveik du dešimtmečius nuveikėme mažiau negu mūsų pirmtakai, dirbę trumpu laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, kai teko kurti Lietuvą nuo pamatų.
Taip jau susiklostė likimas, jog tapau pirmuoju demokratiškai išrinktu Lietuvos prezidentu, šias pareigas ėjusiu dvi kadencijas.
Norėčiau, jog tauta mane prisimintų kaip politiką, kuriam rūpėjo, kad Lietuvoje žmonėms būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos kurti savo gerovę, kuris iš visos širdies stengėsi, kad mūsų šalis būtų demokratinė valstybė, gerbiama viso pasaulio bendrijos. Dar labai norėtųsi, jog mane prisimintų kaip žmogų, kuriam politikoje svarbiausia buvo moralinės vertybės.
Gal ir padariau klaidų. Bet per dviejų savo kadencijų dešimtmetį vadovavausi vieninteliu motyvu – Lietuvos gerovės ir pažangos siekiu. Kas man pavyko, o kas nepavyko – tegul sprendžia istorija ir istorikai.
Jūs dažnai atvykdavote į Lietuvą ir tais laikais, kai dar buvote JAV federalinės valdžios pareigūnas. Ar išrinktas prezidentu nesusidūrėte su visiškai kitokia Lietuva nei įsivaizdavote?
Atsakysiu trumpai: taip. Kadaise buvau naivus idealistas ir pradėdamas eiti prezidento pareigas tikėjau, kad per penkerius metus išsivaduosime iš slogaus sovietinio paveldo, imsime naujai mąstyti, vadovausimės krikščioniškosios moralės vertybėmis. Dabar suvokiu, kad laukia dar labai ilgas kelias.
Gal prireiks dar poros dešimtmečių, kad priartėtume prie mano puoselėto Lietuvos idealo. Neieškau kaltųjų. Kalta mūsų ankstesnė istorija, penkių okupacijos dešimtmečių nulemtas atsilikimas.
Tačiau nesu pesimistas. Tikiu jaunąja karta, kuri gali įgyti puikų išsilavinimą, pasisemti žinių ir Vakaruose, o grįžę namo sėkmingai panaudoti jas bei gebėjimus kuriant pažangesnę Lietuvą. Tik nežinau, ar aš dar spėsiu pamatyti šias mūsų visuomenės permainas.
Mūsų tauta turi nepaprastai didelį potencialą. Lietuvoje daug žmonių, kurių troškimai sutampa su manaisiais, tik jie nekalba garsiai, kaip sakau – nelipa ant statinės. Juos vadinu tyliąja dauguma. Be šių žmonių nebūtų buvę ir Baltijos kelio, jais ir turi remtis Lietuva ateityje.
Kas Lietuvos gyvenime jums atrodė patraukliausia, o kas labiausiai nuvylė?
Sakyčiau – brangiausia. Tai Lietuvos tyliosios daugumos tikėjimas savo valstybe ir ištikimybė tėvynei. Šie žmonės mane įkvėpdavo, aš jaučiau atsakomybę, kad jų nenuvilčiau. Bene skaudžiausia buvo regėti mūsų Seimo darbą.
Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima taip neatsakingai priimti visą šalį klampinančius sprendimus. Kartais būdavo daroma net tokių dalykų, kurie aiškiai prieštaravo Lietuvos nacionaliniams interesams ir saugumui.
Dabar jau dviejų buvusių Lietuvos prezidentų – Algirdo Brazausko ir jūsų – namus Turniškėse skiria tik siauras keliukas, matote vienas kito langus. Oficialiai jūs, atrodo, bendraujate nedaug. O kaip kaimynai ar nesusėdote prie taurės vyno?
Nuolat nebendraujame, bet turime tradicijų. Kai prezidentas A.Brazauskas grįžta iš sėkmingos medžioklės, ateina pas mus su lauknešėliu laimikio. Per Velykas aplankė mus su kraitele margučių, padovanojo gero viskio butelį. Pasikeičiame Kalėdų dovanėlėmis.
Kai sužinojau, kad prezidentui dabar nelengvos dienos, užėjau su vyno buteliu.Pasėdėjome, pasikalbėjome.
Tautos išrinktas, tautos viziją kuriantis prezidentas dažniausiai yra vienišas. Prezidente, ar vienatvė buvo nuolatinė jūsų palydovė?
Taip, deja. Nesvarbu, kurios valstybės prezidentas – kai jis padeda ranką ant Konstitucijos ir prisiekia, jis pasmerktas vienatvei.
Kai susitinku su jaunimu, dažnai manęs klausia: „Kaip tapti prezidentu?“ Aš atsakau – būdų nežinau, bet žinau viena – pasiruoškite netekti asmeninio gyvenimo. Man to, deja, niekas nebuvo pasakęs.
