Jauna Generalinės prokuratūros atstovė spaudai Aurelija Juodytė, suvokusi LŽ dėmesį bylai, pati pasiūlė – jums (t. y. LŽ) turėtų būti leista susipažinti su šiaip įslaptinta byla. Tam, kad baigtųsi spekuliacijos, interpretacijos. Atrodė, artėjame prie tiesos. Deja, tai truko tik apie pusvalandį. Buvo pranešta, kad Generalinės prokuratūros vadovybė uždraudė LŽ susipažinti su byla.
Našlės advokato J.Butkaus pasakojimas
– Baltarusiai darbą atliko?
– Pradėkime nuo to, kad šio tyrimo vieta yra Baltarusijos Respublika. Žiūrint formaliai, procesinį sprendimą dėl įvykio turėjo priimti Baltarusijos teisėsauga. Ji tai padarė. Atliko tyrimą, o jo išvada buvo tokia, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Baltarusijoje tuo klausimu padėtas taškas ir problema bent jau šiuo metu yra išspręsta.
Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai leidžia kai kuriais atvejais daryti ikiteisminį tyrimą ir dėl nusikalstamų veikų, padarytų užsienyje. Turime pripažinti, kad Generalinė prokuratūra pradėdama ikiteisminį tyrimą turėjo pakankamus pagrindus jam atlikti. Tačiau šioje byloje jie nėra dokumentuoti. Kaip čia paprasčiau paaiškinti? Jeigu byloje nusikalstama veika pradėta tirti ir Lietuvoje, prokurorai tą veiką gali tirti. Teisės teorijoje tai aptarta. Jeigu nebūtų teisinės galimybės tirti šią žūtį, nebūtų reikėję aiškintis. Derėjo pasakyti - negalime. Ir taškas.
Generalinė prokuratūra – tik žaisliukas šioje situacijoje, o tikras užsakovas yra kažkur ir nelabai matomas. Iki šiol neįvardytos jėgos, kurios daro įtaką pulkininko V.Pociūno žūties tyrimui.
Bet jeigu jau tyrė, tuomet tyrimą reikėjo atlikti visa apimtimi. Kai žiūriu bylos medžiagą, atrodo, kad vyko tam tikras įrodymų koregavimas.
– Kas koregavo – lietuviai?
– Baltarusiai juk netyrė bylos Lietuvoje. Baltarusijos pareigūnai atliko įvykio vietos apžiūrą, o jų teismo medikai – pirminį kūno tyrimą. Ir jau toliau pirmas lietuviškas ekspertinis veiksmas yra biometrijos specialistų pareiškimas. Viešajame teismo posėdyje biometrijos specialistai parašė: „Iškristi pro langą savaime galimybės nebuvo."
Bylos aprašomoji dalis kalba tik apie tikimybę. O rezoliucinėje dalyje ši tikimybė sugriežtinama ir pasakoma: atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, jog šis asmuo galėjo iškristi savaime. Tokie ekspertų žodžiai rodo, kad jie negavo visos medžiagos. Kokią medžiagą pateikti, sprendžia konkretūs pareigūnai.
Kur kas įdomesnė yra Čekijos specialisto išvada. Tas ekspertas su visa medžiaga nebuvo susipažinęs. Tačiau savo išvadose jis daro rimtą klaidą. Ta klaida net vargu ar paaiškinama tuo, jog specialistas negavo visos bylos medžiagos. Pagal bendrus fizikos ir kriminalistikos dėsningumus tam, kad kūnas persiverstų per kažkokią kliūtį, jis turi nueiti kelią, kuris apeitų tą kliūtį. Nagrinėjamu atveju turėtume kalbėti apie palangės aukštį, ilgį, lango rėmo plotį ir palangės išorinį plotį. Šioje byloje užfiksuota – 1 metras 43 centimetrai. Jei kartelę tiek pakeliame ir palyginame su žmogaus ūgiu, akivaizdžiai suprantame, kad savaime persiversti jis negali. Bet jei šį žmogaus kūno aukštį „sulankstome", tada atsiranda galimybė spekuliacijoms. Tam, kad žmogus savaime kristų, jo svorio centras turi pereiti kritinę ribą, kai prasideda savaiminis kritimas. Šiaip tokio ūgio žmogaus svorio centras yra 1 metro 12-20 centimetrų aukštyje. Taigi turime rezervą, todėl savaiminis, laisvas kritimas negalimas.
Yra dar vienas paprastas dalykas: kai žmogus lenkiasi, dėl sausgyslių veiklos jis automatiškai sulenkia kojas, o svorio centras mažėja. Tad, darant tokius paprasčiausius loginius apmąstymus, Lietuvos pareigūnai turėjo matyti, kad savaiminio iškritimo prielaidų nėra. Ir jeigu tai būtų buvę patikrinta eksperimentu, biometrijos specialistai būtų turėję galimybę pateikti objektyvias ir aiškias išvadas. Kodėl tas veiksmas taip ilgai nebuvo atliekamas? Paskutiniame prokurorų skunde aiškinta, kad tokį eksperimentą reikėtų atlikti maksimaliai priartintomis prie realybės sąlygomis – Baltarusijoje, Breste, tame pačiame viešbučio kambaryje. Ir žmogus, kuris dalyvautų tame eksperimente, galbūt iškristų ir net užsimuštų. Todėl, atsižvelgiant į tai, eksperimento daryti nevalia. Tokia logika rodo, kad Generalinė prokuratūra bet kokia kaina nenori daryti nieko, nes tada jos įrodymų sudėliojimas griūtų.
Šis veiksmas – tyrimo eksperimentas – V.Pociūno byloje yra kertinis. Mat jei atmetama savaiminio iškritimo galimybė, visi byloje esami įrodymai pradedami vertinti kitaip. Viešbučio budėtojos parodymai tuomet įgyja kitą kainą. Ar ji matė V.Pociūną, ar kitą asmenį? Jei ta moteris iš tiesų susijusi su Baltarusijos KGB, tada jos parodymai įgyja kitą kainą – jie turėtų būti vertinami mažų mažiausiai kritiškai.
Apibendrinant, Baltarusijos teisinės institucijos yra priėmusios procesinį sprendimą, kad V.Pociūno žūtis – nelaimingas atsitikimas, o Lietuvos institucijos šio baltarusių sprendimo neginčijo. Kokia išvada? Lietuvos institucijų išeities pozicijos buvo – neveikti. Lietuvos institucijos derinosi prie Baltarusijos pozicijos, nes tikriausiai manyta, kad priėmus kitokį sprendimą šioje byloje kils tarptautinis konfliktas. Ir nelabai malonus. Lietuvos teisininkams tai suvokus, reikėtų pereiti prie elementarių fizikos ir kriminalistikos mokslo žinių naudojimo.
Tačiau kai mes su L.Pociūniene kalbamės su Generalinės prokuratūros žmonėmis, kurie atlieka tyrimą, atrodo, kad jie nesimokė nei fizikos, nei kriminalistikos. Teismų sprendimai rodo, jog šiandienėje Lietuvoje reali gynyba įmanoma tik teismuose. Jei ši galimybė ir ši konkreti byla bus sužlugdyta, pagrįstai galėsime vadintis bananų respublika.
Kas užsakovai?
– Šis nužudymas – žiauriai neprofesionalus, – toliau kalba L.Pociūnienės atstovas. – Ir manau, kad braižas netinkamas nei Rusijos, nei Baltarusijos specialiosioms tarnyboms. Velnioniškai primityviai viskas atlikta.
– Ar tas primityvumas leistų daryti prielaidą, jog darbas – saviškių?
– Trūksta informacijos, kad galėtume nustatyti tiksliai. Generalinė prokuratūra gelbėja ir dengia VSD, kad jiems nereikėtų dirbti, aiškintis tikrųjų šios bylos aplinkybių. Oficialiai net neaišku, koks buvo V.Pociūno statusas – saugumo darbuotojas, Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas ar vienas dviejuose asmenyse?
Generalinė prokuratūra – tik žaisliukas šioje situacijoje, o tikras užsakovas yra kažkur ir nelabai matomas. Iki šiol neįvardytos jėgos, kurios daro įtaką pulkininko V.Pociūno žūties tyrimui. Įvertinimas priklauso VSD. Kodėl jis elgiasi taip, kaip visi žinome, nesuprantu, – prisipažįsta advokatas J.Butkus.
„Atkaklūs“ prokurorai
Priminsime, kad Baltarusijoje, Breste, paslaptingomis aplinkybėmis žuvusio VSD karininko V.Pociūno našlė Liudvika ne vieną kartą prašė atnaujinti tyrimą dėl jos vyro žūties. Iš pradžių Vilniaus miesto 1-asis apylinkės, o birželio 9 dieną ir Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo nukentėjusia pripažintos L.Pociūnienės ir jos advokato J.Butkaus skundą dėl Generalinės prokuratūros prokurorų vasario 24-ąją ir kovo 25-ąją priimtų nutarimų panaikinimo.
V.Pociūno našlės teigimu, tyrimą atnaujinti buvo būtina, nes atliktų ekspertizių duomenys – prieštaringi, teisėsaugininkai ištyrė ne visas jos vyro žūties aplinkybes. „Vis tikiuosi, kad teismai apgins Lietuvos valstybės garbę, nes tai ne vien privatus reikalas", – tada kalbėjo L.Pociūnienė.
Ikiteisminis tyrimas dėl V.Pociūno žūties pirmą kartą stulbinamu greičiu buvo nutrauktas 2006 metų lapkritį. Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius įtartinai greitai nenustatė, kad jis per langą buvo išstumtas arba išmestas.
L.Pociūnienė apskundė J.Lauciaus sprendimą teismui ir laimėjo. 2007-ųjų rugsėjį Vilniaus 2-asis apylinkės teismas panaikino Generalinės prokuratūros sprendimą ir nurodė dar kartą ištirti įvykio aplinkybes.
Čia įsidėmėtina Generalinės prokuratūros vadovybės – generalinio prokuroro A.Valantino, šio pobūdžio ikiteisminius tyrimus kuruojančio generalinio prokuroro pavaduotojo Vytauto Barkausko – pozicija. Po
J.Lauciaus fiasko (kam nepasitaiko padaryti klaidų) A.Valantinas ir V.Barkauskas, užuot atsižvelgę į teismo nurodytus ikiteisminio tyrimo trūkumus ir pabandę ištaisyti J.Lauciaus darbo broką, paskyrė V.Pociūno bylą pradedančiam prokurorui Mindaugui Gyliui, ką tik atėjusiam į Generalinę prokuratūrą. Juk tai buvo rezonansinė byla – net pagal oficialius požymius: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, atlikusiam V.Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybių ir situacijos VSD parlamentinį tyrimą, buvo suteiktas laikinosios Seimo komisijos statusas. O pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą tokios laikinosios parlamento komisijos gali būti sudaromos tik ypatingais valstybinės reikšmės klausimais. Tačiau tokiai ypatingos reikšmės valstybės gyvenimui bylai A.Valantinas ir V.Barkauskas paskyrė dar neapsiplunksnavusį prokurorą, kuris stropiai pakartojo teismo nurodytas savo pirmtako J.Lauciaus klaidas. Teisininkai, turėję teisę susipažinti su teismui pateikta Generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiaga, tvirtina, kad jos lygis yra skandalingas - iš esmės tai baltarusių teisininkų (KGB) atsiųstos bylos vertimas.
Kai M.Gylys vasario 24-ąją dar kartą priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, L.Pociūnienė šį nutarimą apskundė. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas našlės skundą patenkino. Tačiau Generalinė prokuratūra vėl elgėsi nuosekliai: generalinio prokuroro pavaduotojas V.Barkauskas, užuot ėmęsis taisyti teismo nurodytus trūkumus, apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Bet Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Punys nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti. Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Ir tik dabar generalinis prokuroras A.Valantinas šiai ypatingos svarbos valstybės gyvenimui bylai tirti sudarė patyrusio profesionalo vadovaujamą prokurorų grupę. Kodėl to nebuvo padaryta iš karto, po 2006 metų rugpjūčio 23 dienos, kai Breste žuvo V.Pociūnas? Kodėl Generalinė prokuratūra nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl pomirtinio pulkininko šmeižto kampanijos? Mat tada, 2006-aisiais, buvo visai kitokia politinė konjunktūra. Tuomet dar niekas negalvojo apie „Fermerio", kuris įnirtingai gynė saviškius – KGB rezervininkus, nešlovingą karjeros pabaigą, „valstybininkai" buvo užvaldę žiniasklaidą ir VSD, taigi „V.Pociūno byla", prokurorų požiūriu, atrodė neperspektyvi. Dabar, kai „valstybininkai" pralaimėjo trečius rinkimus iš eilės, o jų „stogas" V.Adamkus, praradęs autoritetą, traukiasi į (ne)užtarnautą poilsį ir užmarštį, ūmai savo pareigas atsiminė ir Generalinė prokuratūra. Ar ne per vėlai?
Pirmasis bylą tyręs ir ją sužlugdęs prokuroras J.Laucius buvo apdovanotas VSD už nuopelnus šiai tarnybai. Ar spės V.Adamkus apdovanoti A.Valantiną, V.Barkauską, M.Gylį, kurie dvejus su puse metų vedžiojo visuomenę už nosies ir imitavo V.Pociūno bylos tyrimą?
