„Šiais metais gautas skaičius, matyt, netenkino dalies visuomenės, ir buvo nuspręsta jį tiesiog pakoreguoti ir pratęsti medžioklę tiek, kiek nori“, – svarsto V. Balys.
– Pone Baly, asociacijos „Baltijos vilkas“ atvirame laiške aplinkos ministrui teigiama, kad neaiškūs „aplinkosaugininkų sprendimo tikrieji tikslai ir perskaičiavimo būdas“. Kas Jums kelia didžiausias abejones?
– Matyt, pagrindinė abejonė yra dėl to, kaip viskas artėjo prie šito sprendimo. Jei pamenate, pavasarį pats ministras džiaugėsi pačia skaidriausia, kruopščiausia apskaita, kurios rezultatai patys tiksliausi ir jais niekas neabejoja. Tada pusę metų po truputį buvo judinami pamatai, artėjama link to, kad gal skaičius netikras, netikslus, gal reikia medžioti daugiau ir pan.
O pastarąjį mėnesį, mano akimis, vyko farsas, kai, pasikvietę ministerijos pareigūnus į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą, Seimo nariai nurodinėjo, jog reikia suskaičiuoti tiek, kiek reikia, kad būtų galima medžioti tiek, kiek norima.
Panašu, kad Aplinkos ministerija spaudimui pasidavė, ir, nors ministras viešai per televiziją pažadėjo, kad perskaičiavimas bus viešas, skaidrus ir išsklaidys visas abejones, iš esmės perskaičiavimas įvyko už uždarų durų, mes apie jį nieko negirdėjome, nebuvome pakviesti ir netgi turime rimtų abejonių, ar jis įvyko.
Dabar laukiame, koks bus priimtas sprendimas, bet panašu, kad nei apie skaidrumą, nei apie tikslumą kalba neina.
– Taigi nesutariama dėl vilkų skaičiaus Lietuvoje. Kiek, Jūsų duomenimis, jų yra?
– Mes neturime jokių kitų duomenų, išskyrus tuos, kuriuos visi kartu, įskaitant ir medžiotojus, ir miškininkus, gavome šį pavasarį. Buvo nustatytas minimalus skaičius. Matyt, daug abejonių ir diskusijų kilo dėl sąvokos „minimalus skaičius“. Tačiau tai vienintelis rezultatas, jis moksliškai pagrįstas pagal surinktus duomenis, pačią intensyviausią apskaitą, atliktą visoje šalies teritorijoje. Nustatytas skaičius – 208.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą numatyta, kad kvota nustatoma būtent pagal šį skaičių. Dėl šito reguliavimo buvo sutarta prieš porą metų, ir tartum viskas turėtų taip ir būti. Bet šiais metais gautas skaičius, kuris, matyt, netenkino dalies visuomenės, ir buvo nuspręsta jį tiesiog pakoreguoti ir pratęsti medžioklę tiek, kiek nori.
– Atvirame laiške ministrui taip pat abejojate, ar ministerijos sprendimai tikrai grindžiami nuoširdžiu noru padėti nuo vilkų nukenčiantiems ūkininkams. Kodėl?
– Pagrindinė ir viešai skelbta priežastis, kuri buvo deklaruojama stojant į ES ir reikalaujant išimties vilkų medžioklei, yra žala ūkininkams, t. y. siekiama ją sumažinti. Bet iš esmės šiais metais, priimant sprendimą dėl medžioklės limito, jis buvo paskirstytas ne pagal žalą, o pagal apskaitą.
Tarkim, tokiose apskrityse, kaip Šiaulių, kur žalos beveik nėra, buvo leista sumedžioti tris vilkus ir lygiai tokį patį ar net mažesnį skaičių buvo leista sumedžioti tose apskrityse, kur žala tikrai didelė, visi apie ją žino ir šneka ne pirmus ir ne antrus metus. Taigi tartum patį limitą, jo nustatymą ir didinimą grindžiame žala, o paskirstydami jį užmirštame ir atiduodame medžiotojams patiems spręsti. Tada paprastai jie supuolę į miškus medžioja bet kur.
– Jūsų duomenimis, vilkų padarytos žalos daugėja?
– Į šį klausimą atsakymo nėra. Vienintelis daugiau ar mažiau patikimas šaltinis – Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro administruojamas ūkinių gyvūnų registras, kurį ūkininkai privalo pildyti. To nedarant, numatyta administracinė bauda. Šis registras pildomas kasmet nuo 2009 m., ir mes nuolat iš jų pasiimdavome duomenis. Mes turbūt vieninteliai tai darėme, ministerija apskritai šį duomenų šaltinį ignoravo.
Iki praėjusių metų duomenys rodė, kad žala beveik tokia pati. Tačiau, kadangi nebuvo kompensacijų sistemos, ūkininkai nebuvo suinteresuoti jo pildyti ir jis, matyt, teisybės neatitiko, buvo nurodoma 100–150 gyvulių.
Šiais metais, pažadėjus kompensacijas, duomenys labai padidėjo. Kai tikrinome paskutinį kartą, buvo apie 300 gyvulių. Tai maždaug atitinka visų šalių, kuriose buvo įvesta kompensacija, praktiką: oficialiai registruojama žala padidėja 3–5 kartus.
Tačiau mes negalime palyginti, nes ankstesniais metais kompensacijų nebuvo, vadinasi, nebuvo ir suinteresuotumo nurodyti žalos. Taigi palyginti tendencijas galėsime tik po metų dvejų. Tik tada galėsime pasakyti, ar žala didėja, ar mažėja. Tačiau akivaizdu, kad tikrai didėja spaudimas spaudoje, tikrai didėja medžiotojų klyksmas, kad dėl žalos kyla baisios problemos. O oficialių, mokslinių, patikimų duomenų nebuvo ir iki šiol nėra.
– Ūkininkai teigia, kad vilkų tikrai daugėja, o, norint apsisaugoti, reikia nemažai investicijų. Pone Baly, ar įmanoma padaryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos?
– 100 proc., be abejo, neįmanoma, ir jūs tai suprantate. Plėšrūnas yra plėšrūnas, jis anksčiau ar vėliau susiras priėjimą prie avies. Tačiau problemą, be jokios abejonės, galima sumažinti. Kad buvo galima sumažinti prieš 5–10 metų, taip pat akivaizdu. Šiaurės rytų Lietuvos regionas visada buvo probleminis, ten žalos visada buvo daugiausia ir apie tai buvo žinoma. Tačiau iki šiol vienintelis sprendimas buvo medžioklė.
Mes visą laiką sakėme, kad tai nieko neišspręs, ir buvome teisūs. Yra du būdai, kaip išspręsti problemą. Pirmas – išnaikinti vilkus, kad neliktų nė vieno. Kurį laiką, kol jų nebus, nebus ir žalos. Tai truks neilgai. Antras variantas – padaryti, kad vilkas nepasiektų avių. Tam yra apsaugos priemonės, kurių įsigijimą, be abejo, turi remti valstybė. Gal stambieji ūkininkai gali būti pajėgūs tai padaryti, bet smulkiesiems tai problema.
