Rusijai pradėjus karą, vasario 24-osios paryčiais Vidmantas buvo Zaporižioje. Iš viso nuo to laiko į Ukrainą vykome jau septynis kartus, karo apimtoje šalyje apsilankė penki mūsų žurnalistai.
Rusijos agresija – kaip ir koronaviruso pandemija – sustiprino patikimos ir tikslios žurnalistikos, galinčios informuoti ir šviesti gyventojus, poreikį, tačiau taip pat išryškino sąmokslų ir dezinformacijos grėsmes.
Žurnalistai nebekontroliuoja informacijos prieinamumo, o didesnė priklausomybė nuo socialinės žiniasklaidos suteikia žmonėms prieigą prie įvairesnių šaltinių ir tariamai „alternatyvių faktų“, kurie dažnai yra paprasčiausias melas.
Tik tinkamai informuota visuomenė yra atspari visuomenė. Žiniasklaida turi prisiimti savo atsakomybę. Vienintelė tinkama reakcija – ištikimybė pamatiniams žiniasklaidos principams: kruopščiam faktų tikrinimui ir sąžiningam nuomonių atspindėjimui – kartu suvokiant, kad melas nėra nuomonė. Kaip to siekiame praktiškai?
Redakcijos užkulisiai
Tikslumui labai svarbu būti įvykio vietoje. Iš šio tikslo ir sekė septynios komandiruotės.
Darbui pavojingomis sąlygomis ruošiamės nuosekliai. Riaušių prie Seimo metu mūsų žurnalistai jau dirbo su šarvinėmis liemenėmis, dujokaukėmis ir šalmais.
Žurnalistai dalyvavo policijos ir vidiniuose mokymuose, kaip dirbti masinių neramumų metu, kaip elgtis karo zonoje, redakcijos darbuotojams rengėme skubios medicininės pagalbos kursus.
Greta to, užmezgėme ryšį su Ukrainos žurnalistais, kurie rengia mums reportažus iš karo zonos.
Karo nušvietimui paskelbtose 15min vidaus gairėse pirmasis sakinys skamba taip: „Pagrindinis principas – tikslumas ir žinios patikimumas svarbiau už greitį“.
Pirmąją karo dieną pakeitėme pamainas, kad užtikrintume nepertraukiamą darbą visą parą – ir pats kulniavau į biurą vidurnaktį. Visas žinias apie Ukrainą mėnesiui atvėrėme nemokamai. Eurolygai atsisakius šalinti Rusijos klubus, antrąją karo dieną su ja sustabdėme bendradarbiavimą, nepaisant galimų finansinių nuostolių – ir buvome išgirsti tiek Europos krepšinio bendruomenės, tiek pačios Eurolygos. Uždraudėme komentuoti po straipsniais apie Ukrainą, kad užtvenktume rusų trolių melo fabriką.
Redakcijoje ne kartą lankėsi užsienio žurnalistai – apie neteisėtą migraciją ir Rusijos agresiją davėme interviu ir medžiaga dalijomės su britų ir vokiečių radijais, amerikiečių, lenkų ir švedų televizijomis, čekų, italų, estų spauda.
Žurnalistų ir redaktorių susitelkimas per karą įrodė, kad šiuos metus ėjome tinkama kryptimi. Pasaulyje garsiai nuskambėjo įmonės vadovų projektas „Call Russia“, indėlis „Stiprūs kartu“ iniciatyvoje patvirtino mūsų bendrą vertybinį pamatą. Apie kai kurias neviešas iniciatyvas galėsime papasakoti po karo. O dabar – apie tai, kaip redakcija gyveno iki karo.
Tomo pažadas
Prieš ateidamas į 15min penkiolika metų dirbau naujienų agentūrose. Pastaruosius ketverius metus vadovavau BNS redakcijai.
„Nustebau, kad sutikai – portalas visai kitoks nei agentūra, kur svarbiausia tik greitis ir sausas tikslumas“, – pripažino kolega verslo žurnalistas, šią žiemą gurkšnojant kavą netoli redakcijos biuro esančios „Panoramos“ kavinėje.
Pasiūlymą priėmiau ne iš pirmo karto, bet po kelių ilgų pasivaikščiojimų su senu-nauju įmonės vadovu Tomu.
„Nebenoriu dalyvauti žiurkių lenktynėse tarp portalų dėl klikų. Eisime į prenumeratą. Konkuruosime kokybe, ne kiekybe“, – šie pažadai ir neabejojimas Tomo sąžiningumu nulėmė apsisprendimą.
Prenumeratos pajamų didinimas paaiškina, kodėl leidžiame sau nesivelti į kartais nuodingas lenktynes dėl klikų – tūkstančiai prenumeratorių leidžia mums kompensuoti reklamų parodymų praradimus, kai atsisakome skelbti skaitomas, bet klaidinančias antraštes ar tekstus.
Būtent šios lenktynės įtemptoje Lietuvos žiniasklaidos rinkoje skatina ėjimą link bendro mažiausio standarto: antraštėse ar socialinių tinklų įrašuose žmonės per dažnai bukai gąsdinami ar klaidinami, o pašnekovai pasirenkami ne pagal reikalo išmanymą, o pagal tai, kuris aštriau rėkia ar padeda kurti sensacijas.
Pas mus nėra ir nebus astrologų prognozių apie karą ar bandymų antraštėje „pagąsdinti“ automobilių vairuotojus paslaptingomis baudomis, nutylint, kad viduje rasite tik straipsnį apie padangų keitimą.
Šios tendencijos nėra Lietuvos fenomenas – bulvarinė žiniasklaida visur labiau skaitoma, o kokybiška žurnalistika vis labiau pasiekiama tik prenumeratoriams.
Suprantame, kad turime dar daug dirbti, kad sustiprintume skaitytojų pasitikėjimą. Turime aiškiau kalbėti, kad mus išgirstų skaitytoja, kuri man elektroniniu laišku parašė: „kokia apgavystė mokėti už tekstą, juk jau sumokėjau už internetą!“.
Kaip reaguojame
Darbą 15min pradėjau lygiai prieš metus. Noriu trumpai papasakoti, ką padarėme per šį laiką.
– vieninteliai iš komercinių portalų atsisakėme horoskopų. Dėl to vis dar sulaukiame pasipiktinusių skaitytojų laiškų, o horoskopų skaitomumo mastai mane glumina iki šiol;
– valdydami interesų konfliktų riziką uždraudėme redakcijos žurnalistams rašyti turinio rinkodaros straipsnius, kuriuos inicijuoja reklamos užsakovai – nebeliko buvusių išimčių, komercijos ir redakcijos skyriai tapo kategoriškai atskirti;
– sugriežtinome kriterijus, kada gali būti skelbiami pranešimai spaudai, kad nebepraslystų tekstai su paslėpta reklama – jų gerokai sumažėjo;
– atnaujinome brangią, bet svarbią sutartį su „The New York Times“ dėl kokybiško užsienio naujienų turinio;
– iš esmės peržiūrėjome mums rašančių autorių sąrašą – mums svarbūs turintys ką pasakyti, o ne vien mokantys žadinti emocijas rėksmingomis banalybėmis;
– atkūrėme politinės satyros ir karikatūrų žanrą Lietuvos žiniasklaidoje. Bet tai, ką vardijau, – ne svarbiausia. Už verslo modelius ir išorės autorius visada svarbesni liks žmonės.
Mūsų žmonės
Į 15min atėjau sunkiu įmonei metu – redakciją buvo palikęs būrys talentingų žurnalistų, viešai nuskambėjo žurnalistų konfliktas su tuometine administracija.
Buvo liūdna, kai apie anksčiau priimtą sprendimą išeiti pirmajame pokalbyje šešto aukšto terasoje (saugantis nuo covido) papasakojo talentingas krepšinio žurnalistas Donatas. Man atėjus, jau buvo išnykęs 15min simboliu tapęs žurnalistinių tyrimų skyrius, komandą palikę profesionalūs politikos, kultūros ir verslo žurnalistai.
Pasitikėjau tais, kurie per sunkumus pasiliko. Žinojau ir kalbėjau, kad kiekvienas pokytis yra ir galimybė.
Kai su sporto žurnalistu Roku ir jo vadovu Kęstu susėdome tartis, kuo pakeisti Donatą, įsivardijome tikslą – turime padaryti dar geriau nei buvo. Vaikštinėjant palei Neries upę per pietų pertrauką į galvą šovęs „Pikenrolo“ vardas dabar yra geriausias sporto podcasto sinonimas, o Roko profesionalumas, entuziazmas ir gebėjimas pritraukti krepšinio ryklius lėmė, kad jis buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sporto žurnalistu.
Atkūrėme tiriamosios žurnalistikos skyrių. Ten susibūrė nuostabi trijulė: didžiuojuosi tuo, kaip migrantų krizės ir karo metu dirbo Vidmantas, bet kuriuo paros ir savaitės metu pasirengęs vykti į įvykio vietą, nes būtent taip supranta žurnalistiką. Jaučiu tvirtą atramą darbuodamasis su skyriaus vadove, ko gero, stipriausia Lietuvos politikos žurnaliste Jūrate, su kuria esame praėję ugnį ir vandenį. O jiems talkina drąsi ir darbšti Gabrielė – tikiu, būsima žurnalistikos žvaigždė.
Išsaugojome tvirtą Kultūros skyrių, kurį kokybiškai padeda vairuoti mano pavaduotojas Audrius – man tai dar viena 15min vizitinė kortelė, liudijanti apie dėmesį kokybei, o ne kiekybei, gyliui, o ne triukšmui.
Džiaugiuosi, kaip per tuos metus toliau augo ir tobulėjo Jurgitos vedama verslo komanda – beveik kas rytą pradedame jų išsamiomis analizėmis ir įžvalgomis, o išskirtiniai reitingai skatina verslininkus lygiuotis į geriausius.
Buvau labai laimingas, kai vadovauti Aktualijų skyriui pavyko įtikinti sugrįžti mano pirmtaką Raimundą – neperdėdamas sakau, kad jis yra geriausias politikos naujienų redaktorius Lietuvoje. Jo komanda rūpinasi ir prasmingu faktų tikrinimo projektu.
Užsienio naujienas rengiame ne ieškodami „klikbaitinių“ vertimų, o patys kalbindami užsienio analitikus ir politikus – tuo rūpinasi Gintaras su Ana.
Esu dėkingas už kantrybę, profesionalumą ir atsidavimą Gyvenimo skyriaus komandai – jai teko nemažai išbandymų, bet kuriamo turinio kartelę redaktorė Indrė ir jos kolegės žurnalistės išlaiko nė kiek nenuleistą, nuolat ieško ir atranda naujų kelių į skaitytojų širdis.
Apie pramogų žurnalistiką ateidamas į portalą žinojau mažai, nesijaučiu profesionalu ir dabar – bet kartu augau su Astos ir Deimanto vedama Vardų komanda, kuri nuo pirmųjų mūsų pokalbių įrodė, kad aukšti žiniasklaidos standartai yra universalūs. Garsius žmones ši komanda sugeba ir atskleisti, ir laikyti atskaitingus visuomenei.
Greta tekstų, stipriname ir savo vizualinį identitetą – patyrę fotožurnalistai ir veržli videokomanda užtikrina, kad 15min turinį būtų galima ne tik skaityti, bet ir žiūrėti. Aistės kasdieniai interviu su politikos, verslo ir kultūros žmonėmis jau tapo neatsiejama mūsų dalimi. Inovacijų bus ir daugiau.
Komandos stuburą palaiko mūsų dienos redaktoriai, kurių akiračio platumo galime pavydėti kiekvienas, komandoje išlaikome kalbos redaktores. Visų paminėti neužtenka vietos – nepaminėtų iškart atsiprašau, bet mūsų valtyje visi laiko po svarbų irklą ir tik taip galim judėti pirmyn.
Šia komanda didžiuojuosi ir pasitikiu. Pasitiki ir skaitytojai – per metus prenumeratorių skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Tikiu, kad artimiausiais metais tempas nesumažės.
Žinau, kur turime tobulėti – rašysime dar labiau įtraukiančias ir paveikias istorijas, stiprinsime tiriamąją žurnalistiką, būsime modernesni ir geriau atpažįstami – ir kartu niekada neaukosime patikimumo. Kiekybės galbūt bus mažiau, bet kokybė turi nuolat augti.
Ko nespėjome? Kovo mėnesį buvau numatęs nuoširdžią vidaus diskusiją apie Etikos kodekso atnaujinimą, bet ją sujaukė karas. Grįšime vėliau, o rezultatus papasakosime savo skaitytojams.
Ar darome klaidų? Taip, darome ir darysime, bet jų neslepiame, o pripažįstame. Po to visad susėdame apsitarti, ką daryti, kad jų nekartotume. Redakcijos struktūra, kai tekstai tikrinami redaktorių, atskaitomybė žiniasklaidos priežiūros sistemai, skaidrumas didina mūsų patikimumą lyginant su kitais šaltiniais.
Esame atviri kritikai – kaip ir visi dirbantys, jos nusipelnome, kritika padeda tobulėti. Bet nesivelsime į tuščius ginčus su feisbuko rėksniais, keikiančiais visą žiniasklaidą kaip reiškinį, kad pakeltų savo uodegą. Esame tam, kad kurtume, o ne griautume.
Tęsime tikrą žurnalistiką, kaip ir tą šeštadienį, kai susiruošėme į karo dar nepaliestą Kyjivą.
