Žurnalistė, rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė, apsilankiusi fotografijos parodoje Sausio 13-osios įvykiams atminti, paskelbė vienoje nuotraukoje pastebėtų herojų – penkių berniukų – paiešką. Dabar šie berniukai – jau suaugę vyrai, kuriuos Akvilė norėjo pakviesti darsyk nusifotografuoti tokiai pat nuotraukai.
Žinia apie ieškomus berniukus tučtuojau apskriejo internetą, A.Kavaliauskaitė sulaukė šimtų jai padėti bandžiusių žmonių žinučių.
Prieš 25-erius metus R.Požerskio nuotraukoje įamžintus vaikus A.Kavaliauskaitė identifikavo per dieną. Paaiškėjo, kad bendroje nuotraukoje nusifotografuotų ne visi.
A.Grigorian turi kitą versiją
„Pradėsiu nuo liūdnų naujienų. Berniukas pirmas iš kairės su pagaliu rankoje. Net keli šaltiniai patvirtino, kad tai – Tomas Karpavičius. Vilniuje buvo plačiai žinomas kaip Gavrošas. Vos prieš porą mėnesių jis atgulė Rokantiškių kapinėse. Tai – tas pats bičas iš legendinio 1995 metų laidos „Prieštarauk” įrašo“, – parašė A.Kavaliauskaitė.
Jei dar tiksliau – tai tas vietoje nenustygstantis skiauterėtas blondinas, iš televizijos ekrano šaukiantis: „Mama, aš tave myliu!“ Toje pačioje laidoje jis pareiškė: „Esu tikintis. Kažkuris Dievo įsakymas skelbia: „Nekeršyk.“
Tomas buvo energingas vaikas, bet mirus tėvui, mama nebegalėjo su juo susitvarkyti.
„Tomas buvo geras žmogus ir tikras Lietuvos patriotas. Likimas jį nubloškė klystkeliais, bet, kiek man žinoma, paskutiniu metu jis pasikeitė, atsivertė į Dievą. Tomas buvo energingas vaikas, bet, mirus tėvui, mama nebegalėjo su juo susitvarkyti. Nuo ko tiksliai mirė, nežinau”, – A.Kavaliauskaitei rašė vienas jo draugas.
15min išsiaiškino šiek tiek daugiau. „Apie 14.45 val., Lukiškių aikštėje, viešajame tualete, rastas T.K. (gim. 1980 m.) kūnas. Įtariamas perdozavimas.“ Tai – eilutės iš policijos suvestinės. T.Karpavičius-Gavrošas mirė praėjusių metų spalio 6-ąją. Policijos duomenimis, heroiną jis pirko romų tabore.
Tuo metu dėl narkotikų perdozavimo Vilniuje mirė bent dešimt vartotojų. Nustatyta, kad tabore parduodamų dozių aktyviosios medžiagos koncentracija buvo gerokai didesnė nei įprasta.
Tačiau T.Karpavičiaus bičiulė operos solistė Asmik Grigorian turi kitą versiją.
„Faktas, kad jį rado perdozavusį. Tačiau man atrodo, kad jis tiesiog pasirinko tokį išėjimo būdą, nes labai bijojo grįžti į gatvę“, – 15min sakė A.Grigorian.
Sugebėjo išlikti žmogumi
T.Karpavičius-Gavrošas nuo paauglystės buvo plačiai žinomas Vilniaus pankas. A.Grigorian neslepia tais laikais labai daug su juo bendravusi. Nenutyli ir to, kad tik sėkmė lėmė, jog pati neįsitraukė į priklausomybių liūną.
Tai, kad aš esu ne gatvėje, pavadinčiau tam tikru stebuklu.
„Šitie dalykai – labai didelės sėkmės reikalas. Mes visi bendraujame su įvairiomis grupuotėmis. Tai, kad aš esu ne gatvėje, pavadinčiau tam tikru stebuklu. Nes aš irgi mačiau visokių kompanijų ir visokių dalykų gyvenime galėjo nutikti“, – atviravo operos solistė.
A.Grigorian prisiminimai apie Tomą – tik šviesūs. Jis turėjo bendravimo dovaną, todėl nesunkiai užmegzdavo ryšius su žmonėmis. Be to, buvo labai gyvas. „Spirgalas, kaip aš sakau“, – šypteli pašnekovė ir prisipažįsta gyvenime sutikusi daug narkomanų, tačiau Gavrošas buvo ypatingas.
„Net būdamas visiškame dugne jis sugebėjo išlikti žmogumi. Manęs jis niekada gyvenime neįskaudino. Niekada nėra manęs apvogęs. Gal dėl to, kad aš ir pati duodavau, – susimąstė. – Vienaip ar kitaip, jis išliko principingas, išsaugojo sveiką protą, kas labai reta sergant šia liga. Ir turėjo pakankamai smegenų, kad suvoktų savo padėties sudėtingumą.“
Gyvenimas – siaubingas
Pora savaičių iki mirties T.Karpavičius-Gavrošas su drauge nakvojo A.Grigorian namuose, nes kaip tik tuo metu keitė nuomojamą butą.
Spalio 5-ąją susirašinėjant žinutėmis jis Asmik guodėsi bijąs atkryčio ir jo padarinių. Labiau už viską bijojo vėl atsidurti gatvėje. Pasakojo grįšiantis į kavinę „Mano guru“, kurioje su pertraukomis darbavosi nuo 2014-ųjų galo. Tačiau kitą dieną buvo rastas negyvas.
„Jo gyvenimas buvo be galo sudėtingas. Siaubingai. Dieną iš dienos atsikeli ir guliesi su mintimi apie dozę ir kur ją gauti. Tačiau Tomas buvo vienas didžiausių žmonių, kuriuos pažinojau. Jis tai ne kartą įrodė, nors jo gyvenime buvo tikrai visko“, – kalbėjo A.Grigorian.
Vidinių demonų kova
Kavinės „Mano guru“ direktorė Reda Sutkuvienė pasakoja, kad T.Karpavičius-Gavrošas nuolat kovojo su vidiniais demonais.
Net būdamas visiškame dugne jis sugebėjo išlikti žmogumi.
„Jis sakė: „Manyje yra du vilkai – baltasis ir juodasis – kurie amžinai kaunasi“, – prisimena buvusi darbdavė ir pabrėžia, kad Tomas visada ieškojo šviesos ir gyvenimo atramos taškų. Jame buvo labai daug pozityvo.
T.Karpavičiaus-Gavrošo ir R.Sutkuvienės keliai susikirto 2014 ir 2015 metų sandūroje. Tomas anuomet buvo praėjęs reabilitaciją bendruomenėje „Taikos kelias“ Šilutės rajone. Vyras buvo pasiryžęs atversti naują gyvenimo lapą ir dalyvauti reintegracijos projekte.
„Gabus, greitai integravosi į mūsų aplinką, dirbo barmenu-padavėju“, – apibūdina R.Sutkuvienė.
Jis lengvai rasdavo bendrą kalbą su klientais, turėjo didžiulį kolegų palaikymą, lengvai komunikuodavo.
„Tikrai nebuvo atstumtasis. Bandėme jam padėti, kuo tik galime, netgi suteikėme laikiną apgyvendinimą. Tačiau tai yra liga“, – aiškina pašnekovė.
Piligrimų kelias neišgelbėjo
T.Karpavičius-Gavrošas patyrė atkrytį. Vėl vyko į reabilitacinę bendruomenę. Vėl grįžo į „Mano guru“ ir kasdien kovojo su priklausomybe. Lankėsi bažnyčioje ir stiprybės ieškojo tikėjime.
Vasaros pradžioje jis leidosi į piligriminę kelionę – Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias – liet.) Tai – piligrimų kelias (800 km), jungiantis svarbiausius istorinės reikšmės šiaurės Ispanijos miestus ir religinius centrus iki pat Santiago de Compostelos.
„Labai džiaugėmės šiuo jo apsisprendimu, netgi surinkome lėšų, nupirkome reikiamos įrangos. Tomas nuėjo apie 500 km, tačiau pradėjus skaudėti kojoms grįžo žygio nepabaigęs“, – pasakoja R.Sutkuvienė.
Vasarą jis dirbo statybose. Darbdavių atsiliepimai buvo tik geri – pajėgus, atsakingas.
„Tačiau kova su vidiniais demonais jam buvo per sunki, – atsidūsta kavinės direktorė. – Jis buvo romantikas, rinkosi aukštesnius idealus, mano žiniomis, į kriminalus nebuvo įsivėlęs. Tačiau jam buvo sunku pačiam su savimi. Išėjimas anapus jam kaip išeitis, kad nenusiristų, nedegraduotų kaip asmenybė.“