Vaiko teisių apsaugos sistemoje 18 metų su šeimomis dirbanti S.Mackevičienė per savo darbo metus sako mačiusi visko – ir vaikų, smurtą patyrusių aukštas pareigas užimančių tėvų šeimose prabangiuose namuose, ir tokių, kurių tėvai blaivūs yra rečiau nei išgėrę, o jų namuose – krūvos purvinų drabužių, indų, plastikinių pigiausio alaus butelių ir nepakenčiamas kvapas, vejantis iš namų jau po minutės.
Specialistė įsitikinusi, kad įžvelgus grėsmių vaiko saugumui ir sveikatai jau geriau jį paimti iš šeimos, nei rizikuoti palikti ir sulaukti žinios apie labai prastas pasekmes.
– Kaip dažniausiai sužinoma apie potencialiai egzistuojančias grėsmes vaikui šeimoje, smurtą prieš jį?
– Į šeimas visuomet vykstame gavę pranešimus iš fizinių asmenų arba institucijų. Kalbant apie fizinius asmenis, skyrybų atveju kartais dėl netinkamo auklėjimo kreipiasi vienas iš tėvų, gali kreiptis ir seneliai, kaimynai ar kiti asmenys. Tačiau dažniausiai gauname pranešimus iš institucijų, pavyzdžiui, policijos, kai ši fiksuoja smurto artimoje aplinkoje atvejus, sukonfliktavus tėvams, kai šeimoje esama vaikų, kurie dalyvavo ar galėjo dalyvauti konflikte.
Sulaukiame pranešimų iš ligoninių apie alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis apsinuodijusius nepilnamečius. Kiekviena medicinos įstaiga privalo pranešti, jei į ją patenka susižalojęs vaikas. Gavę tokius pranešimus mes vykstame į šeimas.
– Lietuviai linkę pranešti apie galimą smurtą prieš vaikus, pavyzdžiui, kaimynystėje?
– Keletą pastarųjų metų tokių pranešimų sulaukiame vis daugiau. Anksčiau irgi sulaukdavome pranešimų, tačiau dažniau tai būdavo nepasitvirtinantys atvejai keršto tarp kaimynų ar buvusių sutuoktinių sumetimais.
– Daugiausia smurto prieš vaikus – socialinės rizikos šeimose ar klaidinga taip galvoti?
– Tai, kad daugiausia prieš vaikus smurtaujama socialinės rizikos šeimose, – mitas. Smurtaujama pačių įvairiausių socialinių sluoksnių šeimose. Tenka sulaukti pranešimų apie smurtą prieš vaikus tikrai aukštas pareigas užimančių žmonių šeimose. Neretai tokia informacija išlenda skyrybų atvejais, kai tenka pakalbinti vaikus.
– Po prieš keletą savaičių vykusių įvykių Kaune vis dar girdime frazę „atėmė už pliaukštelėjimą“. Ar vaikai gali būti atimti dėl pliaukštelėjimo?
– Paprastai, jei tai ne institucijos pranešimas, gauname informaciją apie vaikų nepriežiūrą, nuolatinį triukšmą, vaikų verksmą. Jei ir gauname informaciją, kad mama vaikui pliaukštelėjo, galimai prieš vaiką šeimoje smurtaujama, mes vykstame į šeimą, aiškinamės aplinkybes, kalbame su tėvais, atskirai bendraujame su vaikais įvertiname, ar esama grėsmių. Tačiau už vieną pliaukštelėjimą vaikai iš šeimų tikrai nėra atimami.
Specialistė įsitikinusi, kad įžvelgus grėsmių vaiko saugumui ir sveikatai jau geriau jį paimti iš šeimos, nei rizikuoti palikti ir sulaukti žinios apie labai prastas pasekmes.
– Kokie faktoriai lemia sprendimą paimti vaikus iš šeimos?
– Vaikas yra paimamas iš nesaugios aplinkos nedelsiant, tada sprendžiamas klausimas, ar vaikas gali grįžti į šeimą, ar situacija tokia, kad reikia kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš šeimos. Pirmiausia yra atsižvelgiama į vaiko amžių. Jeigu vaikas yra jaunesnis nei trejų metų, užtenka vieno rizikos faktoriaus, pavyzdžiui, tėvai buvo neblaivūs. Jei vaikas vyresnis – 4–6 metų, tuomet mums reikia identifikuoti mažiausiai du rizikos faktorius. Grėsmės lygio vaikui nustatymo lentelėje yra daugybė rizikos veiksnių, tačiau ne visi jie yra laikomi itin pavojingais ir yra pažymėti šauktuku. Tarp pavojingiausių – visiška vaiko nepriežiūra, vaiko negydymas jam sergant, antisanitarinės sąlygos, agresyvus elgesys su vaiku, smurtas, abiejų tėvų neblaivumas. Taip pat dideliu pavojumi laikoma situacija, kai vaikas paliekamas be priežiūros ar jis pats prašo būti paimamas iš šeimos.
Jei vaikas yra dar vyresnis, pavyzdžiui, 7–18 metų, net ir matant, kad rizika tikrai egzistuoja, nėra paprasta gauti teismo leidimą paimti vaiką iš šeimos, nes grėsmės vaikui lygio nustatymo anketoje reikia pažymėti penkis aukštos rizikos veiksnius.
– Ar vaiko paėmimas iš šeimos yra greitas procesas, tai gali įvykti tą pačią dieną, kai gautas skundas ir nustatyti vaiko teisių pažeidimai, ar vis tik procesas užtrunka? Pastaruoju metu buvo galima girdėti pasakojimą, kada tarsi iš giedro dangaus pasirodžiusi policija ir vaiko teisių apsaugos darbuotojai vaiką paėmė, kaip teigiama, vakarienės metu.
– Reaguojame labai greitai – per valandą. Jei tėvai neblaivūs, nustatytas smurto prieš vaikus faktas, pirmiausia yra suteikiama pagalba ir saugi aplinka vaikui. Tuomet jau yra aiškinamasi dėl tolesnių aplinkybių, bandoma nustatyti, ar šeimoje nėra daugiau grėsmių, sprendžiama, ar tikrai reikia kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš šeimos.
Tačiau atvykus pagal pranešimą matosi, kokia yra aplinka, niekas neplėšia vaikų nuo kultūringo vakarienės stalo, ant kurio vyno taurė. Jei nėra triukšmo, girtavimo, garsiai grojančios muzikos, niekas apie tokias vakarienes ir nepraneša.
– Dar neseniai Vaiko teisių apsaugos tarnyba buvo kritikuojama dėl prasto darbo, kai Lietuva išgirdo mirtinai sumušto Matuko ir kitų smurtą patyrusių vaikų istorijas, dabar gi sulaukiama kritikos dėl, galima sakyti, pernelyg uolaus darbo. Jus ta visuomenės reakcija veikia? Galbūt dėl to atsargiau žvelgiate į vaikų paėmimą iš šeimų?
– Juk ir iki vaiko teisių apsaugos reformos nebuvo galima smurtauti prieš vaikus, jie būdavo paimami iš šeimų, kuriose jiems nesaugu. Kitaip dėl to tikrai nedirbame ir reaguojame greitai, tiesiog šiuo metu mūsų dokumentacija yra kitokia, o vadovaujamės mes tais pačiais principais ir svarbiausias mums yra vaiko saugumas.
Spaudoje tenka skaityti apie tai, kaip paimti iš šeimų vaikai išgyvena traumas. Tačiau darbuotojai su jais labai švelniai elgiasi, jiems yra paaiškinama, kas ir kodėl vyksta, kas jo laukia, jie nurimsta. Kolegės netgi yra pasakojusios apie situacijas, kuomet krizių centre aplankyti vaikai apkabina ir dėkoja, kad yra saugioje aplinkoje.
– Kai kuriose aprašytose istorijose teigiama, kad paimami vaikai šaukiasi mamos. Tai, kad vaikas šaukiasi mamos reiškia, jog jam šeimoje nėra taip jau blogai, ar tai – tiesiog vaiko psichologija, prieraišumas?
– Vaikui išsiskirti su mama turbūt nėra lengva, tačiau nėra lengva ir kasdien matyti apsvaigusią mamą, kuri juo nesirūpina. Ypač, kai atvykę į šeimą matome netvarkingą aplinką, besimėtančius plastikinius pigiausio alaus butelius. Dirbu šioje srityje jau 18 metų, tačiau per visą šį laiką nesusidūriau su atveju, kada paimamas vaikas būtų plėšiamas iš rankų ir šauktųsi mamos. Vaiko teisių apsaugos darbuotojų intervencija į šeimą nėra drastiška, o vaikas, matyt, natūraliai tą pagalbą priima.
– Koks yra tas tipinis vaizdas, kurį pamatote atvykę į šeimą, gavę pranešimą? Jūsų minėti plastikiniai alaus buteliai, tėvų pasipriešinimas?
– Tipinio vaizdo nėra. Kiekviena šeima – absoliučiai kita istorija, kitoks bendravimas su šeima, kitoks darbas. Šeimoje, kurioje naudojamas sumurtas, gali būti ir labai tvarkinga, labai prabangu. Tai gali būti ir vidutiniškai gyvenanti šeima, turinti problemų, kuriai reikia pagalbos.
Yra ir tokių šeimų, apie kurias gavę pranešimą iš policijos, nes girtaujama jau ne dieną ir ne dvi, matome baisią aplinką, suverstas krūvas drabužių, patalynės, neplautų indų kalnus. Matome ir tikrai baisių vaizdų, kartais dėl kvapų neįmanoma būti patalpoje. Tačiau tai nėra dažni atvejai. Paprastai, jei įvertiname, kad šeimai yra reikalinga socialinio darbuotojo pagalba, tos šeimos ir yra prižiūrimos tokio darbuotojo, o pakartotinai lankomės tuomet, jei mus iškviečia policijos pareigūnai.
– Po vaiko teisių apsaugos sistemos reformos, kurios pokyčiai įsigaliojo nuo liepos 1, pastebite sistemos trūkumų, kuriuos pašalinus jūsų darbas galėtų būti dar veiksmingesnis, galėtumėte ramiai ir užtikrintai dirbti?
– Iki reformos vaiko apsaugos sistemos, darbo pobūdis nebuvo vieningas visoje Lietuvoje. Tos reformos reikėjo tam, kad visoje Lietuvoje būtų pritaikyta vieninga sistema.
Žinoma, sistemą visada galima tobulinti, o skirtingose situacijose atsidūrusiems vaikams nustatyti grėsmės lygį taikant anketą kartais būna sudėtinga, nes pirmiausia siekiame užtikrinti vaiko saugumą, tik po to vertinama aplinkybių visuma. Tačiau mes pasižymime pastabas, tariamės, diskutuojame, išsakome savo pastebėjimus vadovams, tad, manau, kad sistema dar gali būti tobulinama.
