– Ponia Žiobiene, kodėl, jūsų manymu, vis dėlto kauniečių Kručinskų šeimos istorija atvėrė tas negeroves, ydas vaiko teisių apsaugos sistemoje? Juk panašių atvejų greičiausiai yra buvęs ne vienas, bet būtent ši šeima parodė, kas negerai.
Edita Žiobienė: Iš tikrųjų, matyt, tai yra ta istorija, kuri parodė, kaip sistema veikia arba kaip ta sistema veikia netinkamai ir turbūt tas netinkamumas yra tokių labai mažų etapų, tokių labai bendražmogiškų vertybių, kurias labai sunku žiūrėti plika akimi.
Jeigu žiūrėsime formaliai, iš pateiktų dokumentų lyg ir, atrodytų, viską visos tarnybos atliko – formaliai viskas teisingai atlikta, tačiau iš kitos pusės visur yra žmogiškumas, visur yra gebėjimas, kompetencija įtikinti žmogų, pasiūlyti, paaiškinti, kodėl yra taip ar ne kitaip. Ir kiekvieną kartą suprantame, kad jeigu žiūrėsime tik formaliai, lyg ir viskas atlikta, bet kaip iš tikrųjų tai atlikta? Pavyzdžiui, jeigu šeima atsisako bendradarbiauti, kiek yra pastangų į tai įdėta ar visai neįdėta? Tai yra labai sunkiai pamatuojami dalykai.
– Gerbiama Žiobiene, ar galima sakyti, kad tas Kručinskų šeimos atvejis atvėrė tas negeroves todėl, kad įsigaliojo reforma? Ar bet kokiu atveju tai būtų vieną dieną išlindę? Galbūt čia ir politizuota ta situacija šiek tiek buvo – politikai įsitraukė, jie daugiau tos informacijos pateikė.
Edita Žiobienė: Žinote, reformoje pasikeitė pavaldumas. Darbuotojų labai daug naujų neatsirado, sistema – vaiko teisių kaip užtikrinimas, kaip toks visada buvo. Visada buvo aišku, kad yra sprendžiama, kad vaikas turi likti šeimoje arba kraštutinai vaikas paimamas iš šeimos. Tai nėra labai didelės naujienos ir nėra labai daug, sakykime, naujų žmonių, kurie nežinojo, kas tai yra. Tai rodo turbūt mūsų gana prastą dar kokybę valstybės mastu, ką reikėtų padaryti.
– Tai kaip dabar apibendrintai paaiškintumėte, sutrauktumėte savo išvadas ypač apie tą Kručinskų šeimos atvejį? Nes, kaip suprantu, iš paskos to atvejo dabar ir didesnis dėmesys yra Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ir apskritai visai sistemai. Dabar naujas atvejis yra, naujas skandalas dėl įvaikinimo į Naująją Zelandiją – vėlgi nesusikalbėjimas įvyko. Tai čia patirties trūksta ar viską įvilkti galima į žmogiškumą? Visas Lietuvos problemas galima įvilkti į žmogiškumą. Vis dėlto šiuo atveju – kas konkrečiai jūsų netenkina?
Edita Žiobienė: Manau, pagrindinis dalykas – jeigu yra įvykis, koks jis bebūtų, aišku, kad žmonės yra strese, jie gali būti neadekvatūs, jie gali visaip elgtis. Tai kaip ir normalu. Bet darbuotojas, kuris atvažiuoja, jis sau negali leisti tokių dalykų. Jis turi būti labai kompetentingas, turi labai aiškiai suprasti, kokią jis informaciją turi suteikti tėvams, kaip turi įsitikinti, kad tie žmonės suprato. Galų gale paaiškinti, kur yra teisinė pagalba, kur galėtų gauti psichologo paslaugas tiek vaikas, tiek tėvai. Jeigu yra vaiko paėmimas, tie žmonės, pas kuriuos laikinai apsigyvena vaikas, turi gauti pagalbą. Kokios jiems pagalbos reikia, ar jie tikrai supranta, koks yra procesas, galų gale bendradarbiavimas turi būti kasdienis ir pastovus.
– Bet juk visa tai aprašyta, ponia Žiobiene.
Edita Žiobienė: Taip, tikrai taip.
– Vaiko teisių apsaugos sistema neveikia pirmą dieną. Kaip tai paaiškinti?
Edita Žiobienė: Taip, tai yra visiškai, vienas dalykas, nenauja ir tai, ką dabar įstatymų leidėjai sako, mes pakeisime įstatymą, ne įstatymą reikia keisti. Tame įstatyme ir šiandieną yra pasakyta – kraštutiniai.
– Ką reikia keisti?
Edita Žiobienė: Iš teisės aktų yra dalykų, kuriuos reikėtų pakeisti. Yra dalykai, kuriuos reikėtų – grėsmės lygius. Ta forma, kuri šiandien nustatyta, iš tikrųjų nėra individualizuota, yra tam tikrų momentų, kur galėtų šeima...
– Bet tai tik formalumas.
Edita Žiobienė: Tai yra formalumas, nes vis tiek mes kalbame apie kompetenciją. Darbuotojo kompetencija, darbuotojo gebėjimai įtikinti, suprasti. Nes jeigu problema neišspręsta laiku, ji įsisenėja. Ji pasidaro nebeįmanoma spręsti.
– Jūs rašote, atkreipiate dėmesį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės, kad neoperatyvus reagavimas į poreikius ir vaiko, ir šeimos, kad kvalifikacija darbuotojų netinkama. Bet, ponia Žiobiene, sakau – ne šiandien pradėjo veikti. Nebe pirmą kartą jūs atkreipiate dėmesį į tas problemas - jos yra nesprendžiamos. Darbuotojų kvalifikacija yra tokia, kokia yra, vadinasi, ji nesikeičia, nekyla.
Edita Žiobienė: Kad ir kaip baisiai šiandienos situacijoje skambėtų tas mano sakinys, bet anksčiau tai buvo savivaldybių klausimas ir mes matėme labai daug prastų situacijų, geresnių, prastesnių. Buvo vieni, kurie kreipė dėmesį, kurie visai nekreipė dėmesio arba ignoruoja. Dabar sistema, centralizavus tik nuo liepos pirmos, aišku, kad Vaiko teisių įvaikinimo tarnybai, kuri anksčiau tik metodiškai vadovavo ir tas problemas jie turėjo žinoti, bet jie nebuvo atsakingi už jas.
– Nereikėjo jų spręsti.
Edita Žiobienė: Nereikėjo jų spręsti. Šiandien jiems pasakyti, kad jie turi už viską būti atsakingi, gana sudėtinga ir, matyt, tą kvalifikaciją išgauti per pusę metų irgi nėra paprasta.
– Ponia Žiobiene, dabar bus toks žiaurokas klausimas, tiesą pasakius. Ar galima sakyti, kad iki šiol vyko lygiai toks pat nekvalifikuotas bendravimas su šeimomis, šeimoms nebuvo suteikiama psichologinė pagalba, vaikai buvo plėšiami ir nesprendžiamos nei tų vaikų psichologinės problemos, nei tėvų, atskyrimo nuo šeimos problemos? Tiesiog mes to nežinojome.
Edita Žiobienė: Tais atvejais, kada buvo kreipiamasi, aišku, kad mes kiekvieną kartą išsiaiškindavome. Kitas dalykas – mes atsiremiame šiuo atveju į paslaugas, o paslaugos yra savivaldybės ir šiandien Vaiko teisių skyrius tik yra iškeltas, o visos paslaugos, psichologinės ir ko šeimai bereikėtų, viskas yra savivalda. Šitoje konkrečioje istorijoje turime Kauno miestą, kur dar paslaugų sektorius yra tam tikras. Aišku, labai retai atsižvelgia į žmogaus poreikį, bet jie turi dar ką pasiūlyti. Mažuose rajonuose šiandien labai minimaliai yra pasiūloma.
– Ten nenuvažiuoja politikai ir neiškelia problemų, vadinasi, yra tiesos ar ne? Norėčiau sveikintis šį vakarą su ponia Alina Jakavoniene, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove. Labas vakaras.
Alina Jakavonienė: Labas vakaras.
– Jūs girdėjote, jūs turbūt ir skaitėte šiandienos kontrolierės išvadą apie tai, kad nekvalifikuotai dirba Vaiko teisių tarnybos darbuotojai. Trūksta pagalbos, trūksta pagalbos šeimai, trūksta ėjimo į šeimą. Kaip jūs vertintumėte šias išvadas?
Alina Jakavonienė: Tik prieš valandą esame gavę kontrolierės įstaigos pažymą, su kuria dar nespėta visapusiškai susipažinti ir neabejotinai turi būti nuodugniai išanalizuotos kontrolierės visos nustatytos tiek faktinės aplinkybės, tiek pateiktos išvados. Tuomet ir vertinsime, kokių priemonių imsimės siekiant pašalinti pažymoje nustatytus veiklos trūkumus.
Tik spėjau susipažinti, tai tikrai dalis pažymoje nurodytų veiklos trūkumų buvo pastebėti ir mūsų tarnybos atliekant atvejo analizę šios konkrečios šeimos bei atliekant tyrimus dėl darbuotojų darbo pareigų pažeidimo, dėl tarnybinio nusižengimo, taip pat buvo imtasi ir konkrečių rekomendacijų informuojant darbuotojus, kokių veiksmų jie turėtų imtis ir ką atlikti, kad tokie atvejai ateityje nepasikartotų. Ir tikrai turiu pripažinti, kad visiškai sutiktina su tuo, kad turi būti keliami griežtesni kvalifikacijos reikalavimai darbuotojams.
– Ponia Jakavoniene, antras atvejis, ar ne? Dabar jūs sakote, kad tai yra melaginga informacija dėl mergaitės įvaikinimo į Naująją Zelandiją. Bet per trumpą laiką yra du ažiotažiniai įvykiai. Negalima visko suversti tik populizmui, tik politikų kabinėjimuisi, ar ne? Vadinasi, trūksta ir iš jūsų tarnybos žinios visuomenei, bendravimo su visuomene ir iš tiesų galbūt tos pačios kvalifikacijos, kaip pateikti tą patį klausimą.
Alina Jakavonienė: Aš norėčiau truputį patikslinti, kad ta informacija, kuri yra pateikta visuomenei, ji yra tikrai netiksli. Galbūt kažkurioje vietoje pritrūko komunikacinių sugebėjimų mūsų įstaigai, taip pat man tenka tą pripažinti, nes šiandien, ką pažymi ir kontrolierė savo pažymoje, tikrai yra labai didelis darbuotojų trūkumas.
– Kaip jūs ketinate spręsti darbuotojų trūkumą? Kaip jūs ketinate motyvuoti darbuotojus, kad jie ateitų pas jus?
Alina Jakavonienė: Visų pirma, žinote, geriausia motyvacija – tai yra ir darbo kokybei, ir geriausi viešieji ryšiai, tai yra tinkamai atliekamas darbas. Šiuo metu mes esame paskelbę konkursus ir labai raginame žmones, kuriems rūpi vaikai, kurie yra neabejingi vaiko teisių apsaugos sistemai, vaikams, norint užtikrinti jų gerovę, tikrai prisijungti prie mūsų kolektyvo. Mums yra svarbus kiekvienas vaikas ir jeigu asmenys gali prisidėti turėdami patirtį, savo kompetenciją, taip pat kviečiame į visas atrankas. Šiuo metu yra paskelbta virš 100 konkursų į laisvas pareigybes.
– Ačiū, tai buvo ponia Jakavonienė. 100 žmonių trūksta. Tai yra didžiuliai skaičiai. Tai be tų 100 žmonių šiuo metu neįmanoma turbūt įgyvendinti normalios vaiko teisių apsaugos.
Edita Žiobienė: Vaiko teisių apsaugos sistemai, matyt, visos tos neigiamos istorijos duoda tam tikrą svorį ir, deja, tų neigiamų istorijų, kas kiekvienais metais vis kažkiek atsitinka ir žmonės turbūt randa save kitur. Neigiamų išgyvenimų šitame darbe yra tikrai labai daug, tada, kada nori padėti vaikui, o jeigu dar už kolegos nekokybę reikia atsakyti, matyt, irgi yra gana sudėtinga.
– Ar galima tokiu atveju, nes jeigu iš tiesų net politikų įsitraukimas į šitą istoriją, už ką jie buvo kritikuoti ir kritikuojami, ar ne, kad buvo labai apvelta viskas populistiniais tokiais pareiškimais. Mes tikrai tos Kručinskų istorijos nebūtume išgirdę ir tos problemos – jos buvo slepiamos. Ponia Žiobiene, jos buvo skelbiamos? Nebuvo, tarnyba nepripažino, kad jie prisidėjo arba neigiamai suveikė šiuo atveju.
Edita Žiobienė: Man labiausiai gaila, kad tie žmonės mėnesį laiko jie patys nesikreipė iki tol, kol atsirado, ar tai pirma žiniasklaida surado ar advokatai surado, bet esmė ta, kad tai buvo galima žymiai greičiau padaryti. Ir daug labiau. Ir klausimas, kiek yra tokių žmonių, kurių klausimas galėtų būti sprendžiamas čia ir dabar, žymiai greičiau.
– Bet kiek yra žmonių, kurie nežino, kur kreiptis. Jie tiesiog iš tiesų pasimetę, nes iš jų atėmė vaikus ir jiems niekas nepasiūlo pagalbos. Pati sakėte, kad Kaune tai dar bent galima kažkokią pagalbą pasiūlyti.
Edita Žiobienė: Iš paslaugų sektoriaus – akivaizdu. Bet vis tiek tam ir yra darbuotojai, kurie pirmiausiai turi žmogų informuoti. Tai ne priešas, ne kažkas.
– Bet yra tokia beviltiška šita situacija šiuo atveju. Iš jūsų, ką aš girdžiu, ką girdžiu iš ponios Jakavonienės, labai mažai vilties, kad greitu metu kas nors gali pasikeisti. 100 darbuotojų surasti vis dėlto užtrunka.
Edita Žiobienė: Mes kalbame čia tik apie vaiko teisių apsaugą, mes nekalbame apie paslaugų sektorių, kuris yra žymiai platesnis. Kur ta psichologinė pagalba, visos kitos pagalbos vaikams, visiems, atsidūrusiems vienokioje ar kitokioje sudėtingesnėje situacijoje, turi būti teikiamos ir tai yra valstybės biudžetas, yra savivaldybių biudžetas. Ir man labai gaila, kada politikai pradeda diskusiją tiktai apie meilę vaikams pasifilmuoti, ateiti į vieną atvejį. Pradėjus tą klausimą, yra begalės kitų.
– Galbūt Kalėdų Senis galėtų atnešti daugiau pinigų Vaiko teisių tarnybai.
