Trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje kontrolierė kritikavo tai, kad Seimas nepriima įstatymo, draudžiančio smurtą prieš vaikus.
„Tikrai labai gaila, kad kartais politikai sau leidžia palyginti su savimi, ar jie buvo mušti, ar nemušti – manau, kad tai yra labai netinkamas lyginimas ir netinkamas išeities taškas“, – kalbėjo E.Žiobienė.
Kontrolierė teigė nuolat sulaukianti iš politikų ir kitų valstybės pareigūnų klausimų, kodėl „ginamos tik vaikų teisės“, o jie esą nemokomi pareigų. E.Žiobienė pabrėžia, kad pareigų jie turi būti mokomi ne smurtu, o kalbėjimusi.
„Bendrai visuomenėje suvokimas yra gana prastas. Problema yra ir man diskutuojant su politikais ar šiaip su kokiais nors valstybės pareigūnais. Labai dažnai klausiama: “O jūs vaikus pareigų mokote? Kodėl jūs ginate tik teises – juk vaikai turi ir pareigas?„ Taip, vaikai turi pareigas, bet tam ir yra vaikų auklėjimas (...) – jei mes jų nemokome, jie ir nežino. Visiškai sąmoningumo klausimas. Nuo smūgio sudavimo jie pareigų nesužinos“, – trečiadienį vykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo E.Žiobienė.
Vilniaus universiteto profesorius vaikų psichiatras Dainius Pūras kritikavo valdžią už tai, kad ji nesiima realių darbų labiausiai pažeidžiamai visuomenės grupei – vaikams – apsaugoti nuo smurto.
„Lietuva apsileido paskutiniu metu, ir čia atsakomybė tenka įstatymų leidėjams ir vykdomosios valdžios institucijoms – arba dėl aplaidumo visa eilė namų darbų neatliekama ir politinės valios stokos arba pakankamai sąmoningai demonstratyviai oponuojant tarptautinėms rekomendacijoms, JT Vaikų teisių konvencijos principams ir išradinėjant kažkokią kitokią vaikystės ir šeimos politiką, kurios įgyvendinimas prieštarautų esminiams principams“, – sakė D.Pūras.
„Reikia susitarti dėl prioritetų, ar mes iš tikrųjų saugome vaikus nuo prievartos, o tai yra sunkus kasdienis darbas visų mūsų, ar tęsiame lozungų, šūkių, stendų politiką arba paramą tam tikroms grupuotėms, kurios neįtinkantiems sau žmonėms klijuoja, sakysime, pedofilų etiketes. (...) Tai trukdo įgyvendinti tikrą prievartos prieš vaikus prevenciją Lietuvoje, ypač kai tokias pseudo akcijas vaikų teisių remia kartais politikai“, – kalbėjo jis.
Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė atkreipė dėmesį, kad daugėja ne tik smurto atvejų prieš vaikus, bet ir tokį elgesį tinkamu laikančiųjų. Centro užsakymu rinkos tyrimų kompanijos „TNS Gallup“ 2005 metais atlikto tyrimo duomenimis, fizinę bausmę vaikams pateisino 51 proc. apklaustųjų, o 2009-aisiais – 52 procentai, nors kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Latvijoje – jų skaičius krito atitinkamai iki 45 ir 37 procentų.
Pasak A.Kurienės, tokius duomenis lemia tai, kad Lietuvoje vyrauja neigiamas požiūrius į vaikus.
„Yra tokia kampanija, nukreipta prieš vaikus Lietuvoje, nes yra labai daug informacijos, kalbančios apie tai, kad vaikai yra labai blogi, kad vaikai netinkamai elgiasi, kad jie yra visokie nusikaltėliai, kad jie neklauso, kad jų neįmanoma suvaldyti, kad negali mokytojai su jais susitvarkyti. (...) Tokie baisūs vaikai, ir mes tokie visi suaugę bejėgiai, ir žinoma, kai aukščiausio lygio politikai pasisako, kad nėra kito būdo susitvarkyti su vaiku kaip tiktai jį mušti – paprastam žmogui tai yra kaip ir palaiminimas“, – kalbėjo ji.
Anot A.Kurienės, būtina šviesti suaugusiuosius, koks elgesys vaikams nežalingas. Tad jos vadovaujamas centras, rengdamas akciją, skirtą atkreipti dėmesį į kūdikių ir mažylių apsaugą nuo smurto, organizuoja ir mokymus tėvams.
„Yra kitų, labai paprastų būdų, kurių labai nesunku išmokti, ir dauguma vaikų tokio netinkamo elgesio gali labai paprastai ir efektyviai suvaldoma ar ugdoma be mušimo“, – teigė A.Kurienė.
Specialistų teigimu, smurtą patyrę vaikai, ypač visai maži, gali patirti sunkių vystymosi sutrikimų.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2010-aisiais smurtą patyrė 1250 vaikų, arba 4 proc. daugiau nei 2009 metais. Dažniausiai vaikai smurtą patiria iš artimųjų.
Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pernai 113 vaikų iki trejų metų amžiaus nukentėjo nuo fizinio, emocinio ar seksualinio smurto, arba 15 daugiau nei 2010-aisiais. Iš jų 92,9 proc. nukentėjo nuo tėvų, o likusieji – nuo patėvių, giminaičių.
