Vaiko teisių apsaugos specialistai praneša, kad dėl vaikų grąžinimo šeimai spręs trečiadienį. Tarnybos Kaune vadovė Daiva Porutienė situaciją komentuoti atsisakė, nes neturi įgaliojimų tam iš Vilniaus. LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ apie tai kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė, Seimo narys, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Robertas Šarknickas, telefonu pasisakė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Alina Jakavonienė.
– Spaudos konferencijoje kalbėjote, kad šeimoje buvo taikomi auklėjimo ir drausminimo metodai, kurie atitinka smurto sąvoką ir jo požymius, ir sakėte, kad buvo net konkretūs įrankiai. Kokie tie įrankiai?
A.Jakavonienė: Kaip ir buvo minėta spaudos konferencijoje, šeimoje tikrai stokojama pozityvių skatinimo ir drausminimo būdų. Neneigia ir pats tėvas, bendraudamas su mūsų skyriaus specialistais, su mobilia komanda, – jis sako, kad, siekdamas sudrausminti sūnų, yra panaudojęs ir fizinį smurtą. Šias aplinkybes man tikrai patvirtino ir vaikas, su kuriuo buvo bendrauta ne dėl šios priežasties. Išties buvo vertinamas kartu su kitais rizikos veiksniais ir šis veiksnys, kaip gana aukštos rizikos veiksnys. Jis irgi sudarė pagrindą spręsti klausimus dėl vaikų paėmimo.
– Bet kai sakote „įrankis“, tai, sutikite, skamba iš tiesų žiauriai. Kas tas „įrankis“? Diržas? Ar galima įsivaizduoti žarsteklius, ar ką tik nori?
A.Jakavonienė: Ne, tai nėra diržas, ne žarsteklis, kaip jūs minite. Tačiau jau galbūt galėčiau ir įvardyti, nes tikrai labai visi domisi ir prigalvoja įvairiausių dalykų. Taip, vaikai buvo mušami, vaikas, bent jau vienas, tikrai tokią informaciją turime, buvo mušamas rykštele.
– Ar tėvams leidžiama bendrauti su vaikais ir juos matyti, nes viešojoje erdvėje irgi yra tokių kaltinimų, kad negali jų matyti, nežino, kur jie yra, ir nežino, kaip jaučiasi? Tiksliau, žino, bet tik iš pasakojimų.
A.Jakavonienė: Informacija neatitinka tikrovės, nes viena iš rekomendacijų, gautų būtent atvejo vadybos posėdyje, – tėvams išlaikyti ryšį su vaikais. Kad tėvai nuolat palaikytų ryšius su vaikais, kad matytųsi reguliariai, domėtųsi jų sveikata ir priežiūra, yra numatyti pasimatymai konkrečiomis valandomis ir konkrečiomis dienomis. Todėl teiginiai, kad tėvams yra draudžiama bendrauti ir matytis su vaiku, neatitinka tikrovės.
– Ar jie naudojosi ta galimybe pamatyti vaikus, ar jie turi priežasčių, dėl kurių nesinaudoja?
A.Jakavonienė: Tenka apgailestauti, bet šiuo metu tėvai nusprendė, jog jie nebendraus su vaiku. Mano, kad tai labiau atitiks vaiko interesus, nes pasimatymai gali sukelti vaikams dar didesnių neigiamų išgyvenimų.
Tenka apgailestauti, kad šiuo metu tėvai nusprendė, jog jie nebendraus su vaiku. Mano, kad tai labiau atitiks vaiko interesus, nes pasimatymai gali sukelti vaikams dar didesnių neigiamų išgyvenimų.
– Noriu kreiptis į ponią viceministrę. Spaudos konferencijoje kalbėjote, kad gali būti tokių dviprasmiškų situacijų, į kurias patekę tarnybos darbuotojai neišvengia klaidų. Ar šią situaciją Kaune būtumėte linkusi laikyti tokia situacija – kad jiems trūko patirties ir pasielgta ne būtinai taip, kaip nederėjo pasielgti?
V.Augienė: Vis tiek vartočiau žodžius „nevienareikšmė situacija“, kad galėjo pritrūkti profesionalumo ir patirties. Jau pats faktas dėl tų neteisingų faktų paskelbimo – pasakyta, kad mama vartojo alkoholį, – tai jau irgi yra tam tikras neprofesionalumo požymis, rodantis, kad neįsitikinus, negavus objektyvių duomenų, paskubėta buvo apie tai pranešti.
Vis tiek vartočiau žodžius „nevienareikšmė situacija“, kad galėjo pritrūkti profesionalumo ir patirties. Jau pats faktas dėl tų neteisingų faktų paskelbimo – pasakyta, kad mama vartojo alkoholį, – tai jau irgi yra tam tikras neprofesionalumo požymis, rodantis, kad neįsitikinus, negavus objektyvių duomenų, paskubėta buvo apie tai pranešti.
Ir dėl paties gana ilgo vadybos proceso – vis tiek jau arti mėnesio. Suprantu, kad galbūt nebendravo tėvai ar tėvas, atsisakė, ir tai tikrai tarnyboms sudarė keblumų. Dėl to mes labai norime kiekvieną kartą ir dabar pabrėžti, kad bendradarbiauti yra svarbiausia. Bet vis tiek matyti, kaip motyvuoti pripažinti ir priimti siūlomas rekomendacijas ir daryti tuos žingsnius.
Viskas galėjo būti veiksmingiau, ir vaikas grąžintas greičiau, tas laikas būtų trumpesnis. Čia tokie mano pamąstymai. Dar mes, aišku, analizuosime situaciją su specialistais išsamiai, nuosekliai, visą algoritmą, kad tas laikas taip neužsitęstų. Kol mes įsitikinsime, kad vis dėlto tos rizikos yra suvaldomos ir ramiai galime visi miegoti.
– Mama buvo apkaltinta, viešai buvo paskelbta, kad ji buvo neblaivi, kai, policijos teigimu, ji buvo blaivi. Ar tos moters kas nors atsiprašė, kad ji buvo dėl to apšmeižta?
V.Augienė: Taip, atsiprašė. Ir pati Kauno miesto tarnybos vadovė, ir šios dienos spaudos konferencijoje visos tarnybos vardu vadovė A.Jakavonienė.
– Tėvų rėmėjai, konkrečiai šitos šeimos rėmėjai, parengė peticiją ir organizuoja akciją, kaip jie vadina, „Dėl valstybės smurto prieš šeimą“. Pone R.Šarknickai, kaip jūs vertinate tokių akcijų organizavimą? Ar tikite, kad jos gali padėti? Suprantu, kad jūs teigiamai vertinate?
R.Šarknickas: Be abejo, tai nėra blogybė. Reikia dar kartą atkreipti dėmesį, kokia linkme reikėjo dirbti ir ką reikia išgryninti, kur yra dar tam tikrų taisytinų vietų. Prieš keletą mėnesių viešėjau Vokietijoje ir domėjausi įstatymu, kuris ten jau seniai veikia. Vokietijoje taip pat yra didelė visuomenės reakcija, kai paimamas vaikas, žmonės natūraliai reaguoja. Ir tai yra gerai, kad tas skaičius yra išaugęs, kad visiems yra svarbus mūsų pilietis, mažasis pilietis, – reikia tai priimti ir gerbti.
– Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad būtų stiprinama vaiko teisių apsaugos specialistų kompetencija?
R.Šarknickas: Visų pirma po to įstatymo priėmimo, kuris daugelį metų buvo vilkinimas, užmigdėme tautos sąmoningumą, kaip turime reaguoti ir padėti pačiai valstybei, patiems žmonėms, nes tą žalą mes matėme – daug tūkstančių vaikų yra išėję Amžinybėn, ir mes negalime tylėti ir būti užsimerkę. Dabar kažkuria prasme valstybė pati yra naujokė šitam įstatymui, ir paruošti sąmoningumą visiems socialiniams darbuotojams, psichologams nėra taip paprasta.
– Ką reikia daryti, kad jis būtų paruoštas?
R.Šarknickas: Šitie būtent atvejai, įvykiai rodo, kur dar yra taisytinų dalykų. Dėkui Dievui, kad nesibaigė kur kas blogiau.
– Jūsų frakcijos kolegos jau lydi šeimos tėvą per vizitus pas specialistus. Ar, jūsų vertinimu, tai gali padėti objektyvumui ir geranoriškumui siekiant suprasti, kas galėjo būti padaryta ne taip, ir kad ateityje to būtų išvengta? Turint galvoje, kaip rinkimams buvo išnaudota D.Kedžio dukters istorija.
R.Šarknickas: Man labai sudėtinga atsakyti, nes šioje vietoje neturiu detalių, kaip ten kas yra. Nenoriu iškreipti faktų.
– Faktas yra tas, kad 2 jūsų frakcijos kolegos kartu su tėvu važiuoja pas specialistą.
R.Šarknickas: Vertinant iš vienos pusės, reaguoja į tuos įvykius, kaip ir visi kiti žmonės, nes tie Seimo nariai irgi yra žmonės. Nesvarbu, koks statusas, reikia reaguoti. Kitas dalykas – aš labiau linkęs asmeniškai patikėti sprendimus tai aplinkai, kur dirba specialistai, ir tada tiktai išgryninus pateikti visus įvykius, kaip kas ir kodėl vyko. Emociškai, aišku, vieni jautresni, kiti kitokie. Aš linkęs visada vadovautis tais dalykais: dviem pusėmis ir iš teisinės pusės, kad paskui nebūtų problemų – užbėgus įvykiams už akių, paskui sužinai, kad jau yra padaryta problema.
– Ponia V.Augiene, iš tiesų situacija sudėtinga jau tuo, kad kiekvieną kartą paimant vaiką iš šeimos tai yra jautri ir skaudi situacija. Iš kitos pusės, jeigu Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai, jusdami spaudimą, kad jeigu jie bijos paimti vaiką, kai jį tikrai reikės paimti, ir neįvertins grėsmės, tada jis gali likti pavojuje. Kaip manote, ką reikėtų padaryti, kad būtų sustiprinta jų kompetencija ir galų gale jų pasitikėjimas savo jėgomis?
V.Augienė: Yra tokia rizika. Šiandien irgi apie tai minėjau, kad iš tikrųjų turbūt patirties reikia kai kuriems iš specialistų, kurie dar ne taip seniai pradėjo dirbti tarnyboje. Reikia mokymų, o šiuo metu vyksta ir nuolatos vyks, yra visas planas, bet vis tiek, matyt, panašios situacijos tikrai sukelia streso visiems – darbuotojams taip pat. Tačiau, manau, panašių situacijų nagrinėjimas turi tikslą ne nubausti darbuotojus ar kažkaip viešai įvertinti ir pasmerkti. Situacijos nagrinėjamos tam, kad jie galėtų patys įvertinti situaciją kartu su specialistais ir paieškoti sprendimų.
Manau, vienas iš sprendimų būtų paieškoti, ką buvo galima toje situacijoje konkrečiau, geriau padaryti. Ir dar galvojame, kad galbūt tame visame algoritme, ką esame jau dabar padarę, įvedę, ir visi specialistai dirba, galbūt reikėtų tokios sąlyginės apeliacinės sistemos dar iki teismo leidimo, kad žmonės, kurie mano, kad veiksmai buvo, nors ir teisėti, bet specialistui pritrūko etikos arba neišlaikė galbūt savitvardos, arba veiksmas koks buvo perteklinis, būtų galimybė kreiptis į Įvaikinimo tarnybą. Manome, kad sudarysime tokią darbo grupę, kurioje tuos atvejus detaliai nagrinėsime, kad būtų mažiau mistikos. Šeimos būtų šiek tiek ramesnės, tikresnės.
Kitos šeimos, kurios stebi šitą situaciją viešojoje erdvėje, ir joms nėra jauku ir ramu. Manyčiau, turi būti galimybė apeliuoti, galimybė, kad konkretus konkrečios šeimos vaikų paėmimo atvejais specialisto pareigų viršijimas, neetiškas elgesys galėtų būti panagrinėtas ir pateiktos išvados.
