R. Zaidovaitė teigia, kad svarbiausia užčiuopti problemą laiku, o prie vaiko gerovės turėtų prisidėti ne tik specialistai, tačiau ir visi žmonės, turintys bent menkiausią nuojautą apie tai, kad vaikas kenčia: iki tol, kol kuris nors specialistas ar įstaiga pastebi problemą ir imasi veiksmų, vaikas išgyvena labai sunkias patirtis.
„SOS vaikų kaimai“ atstovė tikra, kad bene kiekvienas esame patyrę, ką reiškia bendraujant su vaiku jausti „šeštąjį jausmą", kuris sako, kad kažkas ne taip, kad vaikas savyje nešiojasi visai ne vaikišką išgyvenimą. Tokiu atveju, pasak specialistės, parodžius jam dėmesį ir rūpestį, kartais galima užkirsti kelią baisioms, traumuojančioms patirtims, kurios dažnai lieka visam gyvenimui.
Pokalbyje specialistė dalinasi jautriais pasakojimais ir atskleidžia Lietuvos šeimų realybę bei pagalbos galimybes šeimoms, patiriančioms sunkumų:
„Pripažinti, kad šitoje gražioje visuomenėje ir gražiame Vilniuje yra šeimų, kuriose vyksta baisūs dalykai, yra labai sunku. Ir tos tiesos, jos nesinori žinoti. Norisi galvoti, kad čia viskas gerai, kad kažkaip viskas tvarkosi. Bet pamatyti tuos vaikus, tikrai, yra kiekvieno iš mūsų pareiga“, – teigia R.Zaidovaitė.
Specialistė pastebi, kad nepaisant to, kokie tėvai bebūtų, vaikai juos dažniausiai vis tiek myli, o pripratę prie smurto ir kitų problemų šeimoje, nebeįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Todėl aplinkinių dėmesys yra itin svarbus.
Pasak jos, labiausiai vaikas kenčia, kai šeimoje atsiranda nesutarimai. Jie dažniausiai kyla kartu su kitomis problemomis: alkoholizmu, priklausomybe nuo narkotinių medžiagų ar lošimų. Specialistė taip pat pabrėžia, kad didžiulį praradimą vaikas išgyvena ir tėvams skiriantis – tokie atvejai Lietuvoje pasitaiko vis dažniau.
Organizacija „SOS vaikų kaimai“ Vilniuje aptarnauja 5 rajonus, kuriuose skaičiuoja 300 skirtingų problemų turinčių šeimų. Tačiau anot R.Zaidovaitės, ne mažiau svarbūs ir tie atvejai, apie kuriuos dar nėra žinoma: fizinį smurtą atpažinti nesudėtinga, jį rodo mėlynės ir kiti ženklai, tačiau psichologinį smurtą užčiuopti yra kur kas sunkiau.
Specialistė neslepia, kad neretai iš šeimų susilaukia ir pasipriešinimo: dalis jų problemas neigia, nenori, kad į jų gyvenimą kištųsi institucijos. Tačiau tai, jos manymu, kyla „iš nežinojimo ir baimės", o gyventojai, nusiteikę prieš vaiko paėmimą iš šeimos, greičiausiai neįsivaizduoja, kokiose sąlygose tais kritiniais atvejais vaikai auga: jie nuolatos kenčia fizinį ir psichologinį smurtą, yra „utėlėti, murzini, nevalgę“, – apie vaikų apleistumą pasakoja R.Zaidovaitė.
„Ta diena, tokia, kokia yra šiandien, Vaiko teisių gynimo diena, tai jinai vaikui turi būti kiekviena diena metuose. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, ką mes veikiame gyvenime, (...) vaikai neturi būti tie, kurie yra kažkur už mūsų. Atvirkščiai – jie turi būti prieky mūsų, o mes – saugokim jų užnugarį", – ragina specialistė.
