„Visų pirma pasakysiu ačiū pareigūnams. Manau, dirbo profesionaliai ir toje situacijoje padarė viską, ką galėjo. Tai tas atvejis, kai lėtinę, bet ūmią situaciją jie išsprendė greitai, be išlygų. Pareigūnai pagaliau parodė, kad yra profesionalai.
Ketvirtadienio ryto įvykiai viso labo ilgo kelio pradžia, jei kalbame apie vaiko grįžimą į normalų gyvenimą, santykius su mama ir bendraamžiais. Labiausiai norėčiau palinkėti Lietuvai nusiraminti: pradėkime galvoti apie faktus, o ne apie emocijas. Faktai tokie, kad mergaitės globa teismo sprendimu jau buvo priskirta mamai. Teisingumas įvykdytas, todėl dabar pradėkime galvoti, kaip ne įkalinti vaiką kokiuose nors namuose saugant, o kaip atidaryti duris ir padėti mamai su mergaite grįžti į gyvenimą. Tam būtina profesionalų pagalba ir valstybė turėtų rūpintis, kaip ją suteikti.
Pasaulio praktikoje yra atvejų, kai keičiamos žmonių pavardės, tapatybės. Apsispręskime, ar šis atvejis toks, o gal yra vilties po kurio laiko atsistoti į normalias vėžes ir likti su tomis pačiomis tapatybėmis.
Dabar mergaitei labiausiai reikia emocinio komforto ir saugumo, be to, jai būtina bendrauti su bendraamžiais, eiti į mokyklą.
Šiuo atveju mergaitę atidavus mamai galbūt į normalų gyvenimą grįš ir Venckų sūnus, kurio šioje istorijoje man lygiai taip pat gaila.“
