Ši per „Facebook“ susipažinusių paauglių istorija iliustruoja ne tik bendravimo internete keliamus pavojus. „Aš manau, kad tokios skaudžios pamokos turėtų vesti į kažkokį susimąstymą, kur eina mūsų visuomenė, kokie atsiveria vaikų auklėjimo, moralinių nuostatų nykimo skauduliai“, – kalbėjo psichiatrė.
Nespėjame vytis technologijų
Pasak specialistės, kompiuteriai ir internetas atveria duris ne tik naujoms galimybėms, bet ir nusikalstamai veiklai, įvairiems sukčiams. Bene pažeidžiamiausia grupė internete yra būtent ankstyvieji paaugliai – 13 ar 14 metų. Tokio amžiaus yra ir minėtos tragiškos istorijos, pasibaigusios Nemenčinės miškuose, pagrindiniai veikėjai.
Technologijos vystosi taip sparčiai, kad visuomenė nespėja reaguoti ir nėra pakankamai budri pavojams. „Ir tėvai turėtų tuo rūpintis, ir prevencinė veikla jaunimui bei paaugliams turėtų vykti. Bet ji nevyksta, nes niekas taip greitai neatpažįsta tų pavojų ar jų neįvertina. Pavyzdžiui, mokiniai mokykloje turėtų būti supažindami su visais pavojais, kurie tyko internete, jiems turėtų būti patariama, kaip bendrauti. Tokių pamokų, mano žiniomis, Lietuvoje nėra“, – kalbėjo jaunimo psichikos specialistė.
Šį kartą tai iš tiesų buvo 14-metis berniukas. Bet juk lygiai taip pat galėjo būti koks nors suaugęs vyras. Jis socialiniame tinkle juk nerašytų, kad yra garbingo amžiaus, o prisistatytų mergaitės bendraamžiu, – kalbėjo S.Lesinskienė.Todėl internete zujantys vaikai ne visada suvokia, kad su jais per kompiuterį bendraujantys žmonės nebūtinai yra tokie, kokie prisistato.
„Šį kartą tai iš tiesų buvo 14-metis berniukas. Bet juk lygiai taip pat galėjo būti ir koks nors suaugęs vyras. Jis socialiniame tinkle juk nerašytų, kad yra garbingo amžiaus, o prisistatytų esąs mergaitės bendraamžis“, – kalbėjo S.Lesinskienė.
Kinta vertybės ir normos
Specialistė taip pat atkreipė dėmesį, kad skirtumai tarp paauglių kartų labai ryškūs, net jei jas skiria tik 5 ar 10 metų. Paaugliai vis jaunesni nori išbandyti įvairias pagundas – alkoholį, cigaretes, lytinius santykius. „Tai, ką mes savo jaunystėje darydavome būdami 16–17 metų, jie dabar daro 12–14 metų. Mano kartos 13-mečiai nevažiuodavo į pirmąjį pasimatymą kitame mieste arba tai darydavo vienetai“, – prisiminė pašnekovė.
Keičiasi ir bendrosios moralinės normos. Alytiškė mergaitė į Vilnių atvažiavo viena, be draugų ir kažką veikė sostinėje iki vėlumos, sutiko eiti su vaikinu į jo namus. Psichoterapeutė svarstė, kad vien nuotykių troškimu to nepaaiškinsi. Šiuos pokyčius galėjo lemti žiniasklaida, filmai, televizija, knygos, aplinka, kurioje ji gyveno. Suaugusieji gaunamą neigiamą informaciją sugeba atsirinkti, o paaugliams atrodo, kad kitaip būti negali, todėl norint būti „kietam“ reikėtų daryti būtent šitaip.
„Tai yra kažkokie moraliniai, etiniai, dvasiniai tabu, pajutimas, kiek gali, kiek negali sau leisti. Dabar jaunimas turi tiek daug pagundų. Vyresni, kiek labiau subrendę 14–16 metų paaugliai gal taip jau nebesielgtų. Bet ankstyvieji paaugliai, 12–14 metų, labai nori prieštarauti, maištauti, būti savarankiški, o vidinio emocinio brandumo trūksta“, – kalbėjo S.Lesinskienė.
Specialistės nuomone, visuomenėje reikėtų platesnės diskusijos, kuriose suaugusieji ne moralizuotų, o bandytų išsiaiškinti, kas tarp šiuolaikinių 13–14 metų paauglių tampa norma.
Konfliktus linkę spręsti smurtu
Keičiasi ir bendrosios moralinės normos. Alytiškė mergaitė į Vilnių atvažiavo viena, be draugų ir kažką veikė sostinėje iki vėlumos, sutiko eiti su vaikinu į jo namus.Dar vienas aspektas – pats tarp paauglių Vilniuje kilęs ir tragiškai pasibaigęs konfliktas. Teigiama, kad berniukas mergaitę mušė, smaugė, numovė džinsus. „Vyksta tyrimas, dar bus nustatytos tikslesnės įvykio aplinkybės, bet nerimą kelias pats faktas, kad 14-metis, jeigu jam kažkas nepavyko, iš karto puola į agresyvumą. Kyla klausimas, kiek du jauni žmonės gali susikalbėti tarpusavyje tada, kai nesutaria. Matome labai liūdną pavyzdį, kad jie to nemoka. Čia jau galbūt matyčiau kompiuterinių žaidimų pavojų: jeigu kas nors nepavyksta, tai gali trenkti, mušti, užmušti, keršyti su tokiomis baisiomis pasekmėmis. Į galvą neateina, kad galima ir kažkaip girdėti kito signalus, šnekėtis, tartis, kitaip bendrauti arba spręsti tą patį konfliktą“, – svarstė S.Lesinskienė.
Psichoterapeutės teigimu, tai visos visuomenės problema – etinis, dvasinis pakrikimas: „Jeigu jis yra labai gilus, po kelerių metų matysime labai liūdnas pasekmės visuomenėje. O gal jau dabar matome.“
Receptas – kuo daugiau bendrauti
Anot specialistės, patiklumas, nuotykių troškimas, noras turėti kuo daugiau draugų yra ankstyvųjų paauglių amžiaus ypatumas. Todėl juos sergėti turėtų ir tėvai, ir vyresni broliai bei seserys, ir netgi draugai tarpusavyje. Tapti vaikų draugais „Facebook“ tėvams ne išeitis – reikia kuo daugiau bendrauti gyvai.
„Čia gal linkėjimas būtų visai visuomenei susimąstyti ir pasižiūrėti, kiek paaugliai bendrauja gyvai, kiek internetu ir kiek suaugusieji susigaudo, su kuo jie bendrauja, kaip bendrauja, kas juos domina, kad jie dalytųsi. Reikia kalbėtis su paaugliais, klausti, su kuo jie bendrauja, kas jiems rūpi, ką jie veikia, ar važiuoja susitikti su nepažįstamaisiais“, – sakė psichiatrė.
Kita vertus, vien šeimoje vaikų neapsaugosi. Jie neauga tik šeimoje – išeina į darželį ar mokyklą. „Tai, ką vaikas mato kaip normą ar nenormą stebėdamas bendraamžius, žiūrėdamas televiziją, paaugliškus žurnalus arba žaisdamas kompiuterinius žaidimus, apriboja tėvų įtaką“, – kalbėjo S.Lesinskienė.
