Kovo 20-26 dienomis visoje Lietuvoje vyksta „Vaikų linijos“ organizuojama „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“.. Artėjant šiai savaitei su organizacijos „Vaikų linija“ Kauno koordinatorėmis Austėja Kaubryte, Egle Rojiene bei vaikų linijos psichologe, savanorių mokytoja Ivona Suchodolska – Miškine, kalbamės apie „Vaikų linijos“ bei jų organizuojamo projekto svarbą vaikams, suaugusiems ir visai Lietuvos visuomenei.
– Kuo svarbi – „Vaikų linijos“ veikla?
– Vaikų linija – tai emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams. Pagrindinė mūsų misija – išgirsti vaikus, išgirsti dėl ko jiems skauda, kas jiems rūpi. Būti „klausančia ausimi“ tada, kai vaikui to labiausiai reikia. Mūsų visuomenėje labiau įprastas suaugusiojo santykis su vaiku, kai imama jam patarinėti ir vaikams labai trūksta suaugusiųjų, kurie yra su vaiku, jį išklauso, neskubina, būna ir įgalina jį pati ieškoti sprendimų – visa tai daro vaikų linija. Tai yra svarbu, aktualu ir vertinama, tiek pačių vaikų, tiek visuomenės.
– Pagrindinė jūsų veikla – teikti emocinę pagalbą telefonu ir internetu. Ar vaikams ji vis dar reikalinga? Kokias tendencijas pastebite šiuo metu – skambinančių vaikų mažėja ar daugėja?
– Kiekvienais metais atsiliepiame į vis daugiau skambučių. Per 2016-uosius metus atsiliepėme į 154 395 skambučius. Nors savanorių skaičius ir vienu metu veikiančių linijų skaičius daugėja, vis dėlto šiuo metu atsiliepiame į 1 iš 4 bandymų prisiskambinti. Taigi, galime teigti, kad poreikis iš tiesų yra didelis, skambinančių vaikų yra labai daug.
– Kokias dar veiklas vykdo „Vaikų linija“ ir kuo kiekviena iš jų yra svarbi?
– Be pagrindinės veiklos dar vykdome ir švietėjišką veiklą. Daugiausia orientuojamės į suaugusius žmones, vykdome įvairias programas sąmoningumui kelti, kalbant apie smurto, patyčių, grėsmių internete temas. Taip pat ruošiame metodinę medžiagą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
– Kokios yra dažniausiai pasitaikančios vaikų problemos?
– Patys dažniausiai pasitaikantys sunkumai – santykiai su draugais, santykiai su tėvais, patyčios. Taip pat nemažai vaikų skambina dėl fizinės prievartos, baimės ar nerimo, minčių apie savižudybę.
– Kaip visuomenė žiūri į „Vaikų linijos” veiklą? Ar visuomenės požiūris keičiasi?
– Galime teigti, kad visuomenė į „Vaikų linijos“ veiklą žiūri tikrai teigiamai. „Vaikų linija“ yra vertinama ir žinoma dėl savo ilgamečio darbo teikiant emocinę paramą vaikams bei dirbant smurto ir patyčių temose. „Vaikų linija“ laikoma kaip patyčių ekspertai ir žiniasklaida dažnai kreipiasi pirmiausia į mus, jei reikia komentaro, informacijos dėl patyčių, smurto prieš vaikus temose.
– Jūsų nuomone, kodėl vaikai dažnai nesulaukia pagalbos iš artimųjų?
– Priežasčių gali būti labai įvairių. Kartais vaikui pasidalinus savo sunkumais, iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti mažai reikšmingi, nedideli, todėl jiems nėra skiriama daug dėmesio. Vaikui gali tekti keletą kartų prašyti suaugusiojo pagalbos, kad jo prašymas būtų išgirstas ir į jį būtų sureaguojama. Taip pat kartais būna ir taip, kad pats vaikas nėra linkęs atvirai kalbėtis su jo artimoje aplinkoje esančiais suaugusiais, nes bijo, kad bus nesuprastas arba suprastas netinkamai, galbūt iš jo bus pasijuokta ar kitaip nepalankiai sureaguota. Kreiptis pagalbos į kitą žmogų kartais gali būti nelengva, tam prireikia drąsos, pasiruošimo.
– Jūsų nuomone, ar įmanoma, kad mūsų visuomenėje nebeliktų patyčių? Jei taip, ką reikėtų keisti? Į ką atkreipti dėmesį rekomenduotumėte kiekvienam žmogui?
– Siekiamybė, kad patyčių būtų kuo mažiau, yra reali. Gana maži patyčių mąstai kitose šalyse liudija apie tokią galimą realybę. Kiek norime ir kaip greitai galime judėti link to priklauso ne nuo ko kito, tik nuo mūsų pačių, nuo kiekvieno iš mūsų. Pirmiausia, į ką būtų labai svarbu atkreipti dėmesį kiekvienam vaikui, paaugliui ar suaugusiajam – tai, kiek aš esu jautrus, matydamas vykstančias arba beprasidedančias patyčias. Tik tada, kai patyčių situacijose neliksime abejingi ir sureaguosime į netinkamus veiksmus juos nutraukdami, jų nepalaikydami, galėsime parodyti, kad turime tvirtą požiūrį patyčių atžvilgiu ir esame pasiruošę keistis patys bei tuo pačiu keisti visuomenę.
– Nuo 2004 metų vykdote projektą „Be patyčių“. Kuo jis svarbus?
– Ši idėja kilo, kai pamatėme, kad tai yra aktuali ir rimta problema Lietuvos visuomenėjė. Pamatėme tarptautinio tyrimo duomenis, kurie parodė, kad Lietuvoje iš daugybės šalių yra daugiausia vaikų, kurie mokykloje patiria patyčias, taip pat tą girdėjome ir iš mums skambinančių ir besikreipiančių vaikų. Tada pradėjome galvoti, kad čia yra tikrai nenormalu – reikia mažinti patyčias ir skatinti draugišką elgesį. Būtent su tuo susiję daugybę visokiausių veiklų, kur per tą daugybę metų vaikų linija ir vykdo, tai metodinės medžiagos rinkimas, ruošimas – pedagogams, tėvams, vaikams. Taip pat įvairios informacijos skleidimas, jeigu tu patiri patyčias, jeigu tu pats tyčiojiesi, jeigu tu esi patyčių stebėtojas. Kadangi patyčios dažnai priklauso nuo suaugusiųjų tinkamo arba netinkamo dalyvavimo arba nedalyvavimo, tai pirmiausia tai yra suaugusiojo atsakomybė. Ar patyčių mažės ar nemažės labai priklauso nuo suaugusiųjų požiūrio. Todėl, labai daug dalykų yra orientuota į suaugusius žmones – seminarai, socialinės reklamos, viešinimo renginiai. Pavyzdžiui, paskutinis, garsiausiais pastaraisiais metais – „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“ organizuojamas nuo 2010metų.
– Kas pasikeitė per tuos metus, nuo pat šios savaitės organizavimo pradžios? Kokia dabar padėtis Lietuvoje? Ar juntamas patyčių sumažėjimas?
– Veiksmo savaitės tikslas nėra sumažinti patyčias per tą savaitę. Lygiai taip pat kaip ir yra Vaikų teisių gynimo diena, Diena prieš rūkymą ar Diena skirta kovai su vėžiu, tai yra laikas ir galimybė, labai koncentruotai pasikalbėti apie tai, sujautrinti temą visuomenei, atkreipti dėmesį ir pasižiūrėti ar esame teisingame kelyje ar ne, ar pakankamai veiksmų darome ar ne. Pasižiūrėti ką mes apskritai darome? Masiškai apie tai kalbėti. Tai yra svarbu, nes tuo metu taip pat yra galimybė problemai pritraukti žiniasklaidos ir politikos dėmesį.
Norint stabdyti patyčias reikia darbuotis kiekvieną mielą dieną. Lietuvos kontekste, nuo 2004 – ųjų metų daug kas pasikeitė. Pirmiausia labai pasikeitė žmonių sąmoningumas. Prieš 10 metų seminaruose dar tekdavo kalbėti ir įtikinėti, kad patyčios rimta problema, kad pasišaipyti iš klasioko, stumtelti ir patempti klasiokę už kasytės nėra normalus elgesys, kad tai nėra dėmesio rodymas ar tinkamas vaikų bendravimas. Taip pat 2007-aisiais metais į Lietuvą atkeliavo kelios labai efektyvios programos, patyčių ir smurto prevencijos. Tam buvo skirtas ir finansavimas ir dėmesys. Tai buvo puiki galimybė ugdymo įstaigoms pasinaudoti pasauline praktika. Pavyzdžui, vienoje mokykloje po pusantrų metų labai sistemingai vykusių mokymų, tyrimo rezultatai parodė, kad per metus gerokai sumažintas patyčių mąstas konkrečioje mokykloje.
Taip pat prezidentės pakeitimai švietime – įstatyme labai aiškiai įtrauktas patyčių apibrėžimas ir apibrėžta tvarka. Šie svarbūs įvykiai jau atėjo į Lietuvą ir patyčių šalyje mažėja. Tačiau tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuva vis dar yra šalis, kur patyčių yra daugiausia…
Kauno kino centras „Romuva“ primena, kad nors kiekvienas skirtingas – kiekvienas reikalingas ir kviečia dalyvauti neformalaus ugdymo programose kino centre. Čia galima ne tik dalyvauti veiksmo savaitėje „Kartu“ ir papildomuose seansuose, kur veiklas po seansų ves organizacijos „Vaikų linija” atstovai, tačiau dalyvauti įvairių tematikų edukaciniuose kino seansuose ištisus metus.
Platesnė informacijos – ČIA.
Kalbėjosi Brigita Armonaitytė
