Ieškojo darbo, atrado savanorystę
Popietės, kurių metu dainuojamos lietuvių liaudies dainos, poezijos skaitymas, rytinė mankšta grojant muzikai, ėjimas šiaurietiškomis lazdomis – keletas iš veiklų Burbiškio grupinio gyvenimo namuose, prie kurių atėjusi savanoriauti prisijungė ir savo idėjų pasiūlė Viktorija. Burbiškio grupinio gyvenimo namai – tai Anykščių socialinės globos namų filialas, teikiantis socialinės globos paslaugas Anykščių rajono psichikos negalią turintiems asmenims, kurių fizinis savarankiškumas nustatytas ne mažesnis kaip iš dalies savarankiškas. Namuose gyvena 20 ilgalaikės socialinės globos paslaugas gaunančių žmonių, kuriems tai yra nuolatinė gyvenamoji vieta.
„Į šiuos namus mane atvedė darbo paieškos. Esu socialinio darbuotojo padėjėja ir ieškojau darbovietės, kurioje geriausiai galėčiau pasidalinti tuo, ką moku. Tokios vietos vis neatsirado, bet atėjo žinia, kad Burbiškio grupinio gyvenimo namai priima žmones savanoriškai veiklai. Nusprendžiau prisijungti, pagalvojau, kad ir kitam padėsiu, ir pati pasisemsiu patirties“, – apie gyvenimo aplinkybes, atvedusias į savanorystę, pasakoja 55-erių anykštietė.
Pagalvojau, kad ir kitam padėsiu, ir pati pasisemsiu patirties.
Bendravimo raktas – įsiklausymas
Viktorija prisimena, kad savanoriaudama grupinio gyvenimo namuose turėjo visišką savarankiškumo laisvę ir savo nuožiūra, suderinusi su globos namų personalu, gyventojams ruošdavo ir siūlydavo užsiėmimus. Tačiau teko pasitelkti kūrybiškumą ir atkaklumą. Anot moters, svarbu suprasti, kad bendravimas su šių namų gyventojais yra kitoks, ne vienam jų sudėtinga būti dėmesingam, kamuoja nuotaikų kaita. Tad kaip įtraukti žmones į veiklas, kaip sudominti bei išlaikyti jų dėmesį?
„Visada padėdavo įsiklausymas į tai, kaip žmonės jaučiasi. Būdavo, ateinu ir išgirstu, kad šiandien nėra norinčių dalyvauti užsiėmimuose, tada tiesiog prisėsdavau šalia ir bendraudavome. Kai kurie gyventojai noriai pasakodavo apie savo giminaičius, apie tai, kaip su jais leidžia laiką, kaip jų laukia“, – prisimena Viktorija.
Ji sako nespausdavusi ir nebrukdavusi užsiėmimų per prievartą, bet visgi dažniausiai atsirasdavo smalsių žmonių, kuriuos pavykdavo sudominti. Daugiausiai gyventojų dėmesio sulaukdavo užsiėmimai, pažadindavę emocijas – dainavimas, skaitymas, fizinė mankšta grojant muzikai.
Pasitaikiusi kliūtis nesustabdė
Tris dienas per savaitę ir taip tris mėnesius grupinio gyvenimo namuose neatlygintinai savanoriavusi Viktorija sako, kad geriausia padėka už atliekamą darbą jai buvo šių namų gyventojų palaikymas ir jų teigiamos emocijos, kurių, norėtųsi, jog jie patirtų kuo daugiau.
„Jausdavau, kad manęs laukia, nes gyventojai pasitikdavo su šypsena ir klausdavo: „Kodėl taip ilgai neatėjote?“, nors būdavome nesimatę vos tris dienas“, – prisimena Anykščių gyventoja.
Žvelgdama į savanorystę Viktorija ją vertina teigiamai ir sako, kad patyrė vienintelę kliūtį. Tai sudėtingas susisiekimas. Iš pradžių moterį nuo namų iki savanoriavimo vietos pavežėdavo Burbiškio grupinio gyvenimo namų darbuotoja. Tačiau jos automobiliui sugedus, teko savarankiškai vykti ankstyvu autobusu.
„Užsiėmimai prasidėdavo 8:30 val., o aš atvykdavau per anksti. Tačiau prisiminiau, kad netoliese gyvena pažįstama moteris – sunkus ligonis, kurią ėmiausi lankyti. Pabendravusi ir kartu su ja praleidusi rytą, toliau keliaudavau pasimatyti su grupinio gyvenimo namų gyventojais“, – pasakoja Viktorija.
Jausdavau, kad manęs laukia, nes gyventojai pasitikdavo su šypsena.
Moters teigimu, nors atliko neatlygintiną darbą, į jį žvelgė su atsakomybe. Daugiausiai laiko pareikalaudavo sugalvoti ir suplanuoti užsiėmimus bei jiems pasiruošti. Na, o sudominus gyventojus, nors ir pamažu, viskas savaime įsibėgėdavo.
Apginti savo įsitikinimus
Neatlygintinas darbas Burbiškio grupinio gyvenimo namuose buvo pirmoji Viktorijos savanorystė. Ir nors namų gyventojai į šią moters iniciatyvą žvelgė labai palaikančiai, visgi iš aplinkinių teko išgirsti ir pajausti įvairių skeptiškų nusistebėjimų. Klausimai, kuriuos išgirsdavo – „kam tai darai?“, „kokia tau iš to nauda“?
„Atsakydavau, kad man tai yra labai reikalinga ir tokiu būdu aš tobulėju, ieškodama darbo neleidžiu laiko tuščiai, neaptingstu. Tačiau ir suradusi darbovietę, neabejoju, atrasčiau bent keletą valandų savanoriavimui. Noriu tikėti, kad kiekvienam žmogui iš prigimties ateina laikas, kai norisi daugiau padaryti ir dėl kitų, ne tik dėl savęs. Be to, turiu gerą pavyzdį – savo šviesaus atminimo mamą, kuri į namus priėmė ir kaip savu rūpinosi elgetaujančiu žmogumi“, – pasakoja savanorė.
Nesitaikykite prie daugumos nuomonės, bet darykite tai, kas manote yra reikalinga.
Patarimas, kurį Viktorija norėtų duoti kiekvienam savanoriui – nebijoti apginti savo įsitikinimų, net jei kas nors jais suabejoja ar bando įteigti, kad nėra prasmės. „Nesitaikykite prie daugumos nuomonės, bet darykite tai, kas manote yra reikalinga“, – sako moteris.
Viktorija atliko savanorystę Burbiškio grupinio gyvenimo namuose, šią veiklą organizavo VŠĮ „Žmogaus socialinės raidos tyrimų centras“. Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir savanorius priimančiomis organizacijomis, daugiau informacijos galite rasti čia.
