„Mieli ir brangūs bičiuliai, santariečiai ir santarietės. Turbūt visi suprantate, kad mano jausmai sunkiai telpa krūtinėje. Nors esu savas tarp savų, nors tarp jūsų jaučiuosi kaip šeimoje, bet nebūčiau nuoširdus, jei sakyčiau, kad šaltas protas nugali jaudulį ir tikras emocijas. Man šiandien būti čia, jūsų draugijoje, ir lengva, ir sunku“, – kalbėjo V.Adamkus ir pridūrė, kad jaudulys tokiuose susitikimuose toks pats, kaip ir prieš šešiasdešimt metų.
Jo Ekselencija su liūdesiu paminėjo, kad jis vienintelis iš likusių gyvų „Santaros-Šviesos“ steigėjų, bičiulių.
„Jie visi iki vieno mano atminty ir mano širdy, ir žinoma mūsų federacijos istorijoje“, – pabrėžė jis.
„Daugybė bičiulių, bendražygių jau iškeliavę į Anapilį, o aš žvelgiu į prabėgusius metus ir negaliu suvokti ir išskirti, ką viena kitai perdavė santariečių kartos... Pirmiausia į galvą ateina ne vienoje knygoje užrašyta mintis, kad mūsų federacija telkė liberaliai galvojantį jaunimą ir jiems prijaučiančius. Tačiau šiandien, žvelgiant į mūsų veiklą iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad federacija tik į liberalizmo, vienos ideologijos rėmus niekaip nesutilptų“, – teigė buvęs Lietuvos vadovas.
V.Adamkus pažymėjo, kad „Santara-Šviesa“ subūrė pačias skirtingiausias asmenybes, atstovaujančias įvairiausioms idėjoms. Pikti ginčai ir šmaikščios diskusijos niekada netapo nesantaikos priežastimi.
„Liberalumą reiškia ne tik mūsų laisva pasaulėžiūra, bet ir pagarba kito žmogaus laisvei turėti savo pasaulėžiūrą, savo įsitikinimus. Mūsų suvažiavimuose prie vieno laužo vakarais sėdėdavo ir varpininkai, ir tautininkai, ir ateitininkai, ir kosmopolitai, profesoriai ir studentai, verslininkai ir skautai“, – apie „Santaros-Šviesos“ judėjimo pobūdį Amerikoje kalbėjo jis.
V.Adamkus priminė, kad „Santaros-Šviesos“ bendruomenėje bendrą kalbą rasdavo Algimantas Mackus ir Vytautas Kavolis, Antanas Škėma ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, Algirdas Julius Greimas ir Liūtas Mockūnas, Jonas Mekas, Bronys Raila ir kiti.
„Mūsų judėjimas sutelkia pačias skirtingiausias asmenybes ir, mano supratimu, tai įvyko dėl absoliučiai gerbiamos žmogaus individualios mąstysenos, dėl pagarbos jo vieninteliam ir nepakartojamam žvilgsniui į pasaulį ir dėl puikiai visiems suvokiamo bendruomeniškumo poreikio“, – sakė buvęs šalies lyderis.
„Priverstinai iš mūsų šalies pasitraukę žmonės norėdami išsaugoti bendrumą turėjo ieškoti bendrų veiklos formų. Pasaulio permainos mus privertė laikytis vienas kito ir burtis. Burtis bendrai veiklai, bendriems siekiams, bendroms idėjoms, bendram Lietuvos laisvės troškimui... Buvo dar vienas veiksnys. Labai svarbus, nors atrodantis savaime suprantamas. Tai buvo mūsų jaunystė. Jaunystė mažiausiai bijo, mažiausiai meluoja, mažiausiai abejoja“, – pastebėjo V.Adamkus.
Jo teigimu, kuriant „Santaros-Šviesos“ judėjimą niekas nemąstė apie tai, kiek jis gyvuos. Atrodė teisinga burtis, kalbėtis ir vienyti tą patirtį, kurią įgijo nepriklausomoje Lietuvoje, kuri tuo metu buvo prarasta.
Atrodė teisinga burtis, kalbėtis ir vienyti tą patirtį, kurią įgijo nepriklausomoje Lietuvoje, kuri tuo metu buvo prarasta.
„Ir šiandien galvoju, kad šis judėjimas neįmanomas be jaunystės matmens, be studentiško matmens, be jaunatviškos laisvės veikti ir nebijoti suklysti“, – sakė V.Adamkus, pabrėždamas, kad „Santaros-Šviesos“ istoriją galima žymėti per tam tikras bangas.
„Pirmoji karta buvo Jono Valaičio ir Algimanto Gurecko, Liudo Šmulkščio ir Dalios Sruogaitės karta. Vėliau į organizaciją įsijungė Vytautas Kavolis, Algis Mickūnas, Mykolas Drunga, Julius Šmulkštys, Raimundas Mieželis, Zenonas Rekašius, Horstas Žibas, Aleksandras Štromas, daug pridėjo Tomo Venclovos dalyvavimas mūsų diskusijose“, – įžymias judėjimo asmenybes vardijo V.Adamkus.
„Pats svarbiausias slenkstis federacijos istorijoje buvo sugrįžimas į tėvynę, Lietuvą“, – konstatavo jis.
„Tai jau Leonido Donskio, Egidijaus Aleksandravičiaus, Birutės Garbaravičienės, Dariaus Kuolio banga“, – pridūrė Jo Ekselencija, pabrėždamas, kad „Santara-Šviesa“ perėjo į geras rankas.
V.Adamkus išreiškė viltį, kad šešiasdešimt metų skaičiuojanti „Santara-Šviesa“ sulauks ir knygoje aprašytos savo istorijos.
„Ir šiandien matau „Santarą-Šviesą“ kaip didelę jėgą, gebančią kūrybiškai derinti individualius žmonių talentus, norus ir gebėjimus veikti bendroje kultūros, istorijos, politikos erdvėje. Matau mus kaip sambūrį, kuriame ir studentai, ir profesoriai bendrauja neformaliai ir taip gimsta nauja intelekto gyvybė“, – kalbėjo buvęs Lietuvos vadovas, vienas judėjimo kūrėjų.
„Judėjimas gali baigti vieną ar kitą savo istorijos tarpsnį, bet negali baigtis pats, kol Lietuvoje yra asmenybių, saugančių laisvės prigimtį ir lietuvybę, derinančių Lietuvos idėjas su prasmingiausiomis pasaulio idėjomis. „Santara-Šviesa“ bus, bus didelė laisvų žmonių bendruomenė, bus leidžiamos ir skaitomos knygos, bus atviros diskusijos, bus daug tikros santaros ir daug tikros šviesos“, – kalbą užbaigė V.Adamkus.
