„Neramu širdyje ir dėl teisėsaugos. Ar gali žmonės gatvėje diktuoti teismams, teigti, kad į jų sprendimus nusispjauti? Jeigu minia pradeda diktuoti valstybei, tai jau tragedija, – interviu dienraščiui Lietuvos rytas sakė buvęs šalies vadovas. – Šiuo požiūriu nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų entuziazmo, laisvės proveržio mes ne tik nepaėjome pirmyn, bet nežinia kiek žingsnių žengėme atgal. Matau visa tai ir jaučiu, kad esu balsas tyruose.“
V.Adamkus neslėpė nusivylimo, kad Lietuvoje nekalbama apie mūsų pasiekimus, daug kas tapoma vien tamsiomis spalvomis. „Mes turime pasaulinio lygio mokslo, meno laimėjimų, daug perspektyvių jaunų kūrėjų, mokslininkų. Bet apie tai niekas nekalba – mes tuo nesididžiuojame, o turėtume tai naudoti kaip savotišką ginklą. Galėtume visuomenei pasakyti – štai pavyzdžiai, kuriais mums reikia sekti. Jais turime skatinti jaunąją kartą, o vyresniesiems priminti: pažiūrėkite, kas yra padaryta! Girdžiu net ir tokių atsiliepimų: „O anksčiau buvo geriau!” Netiesa. Tai saviapgaulė, grįžimas ten, kur jau buvome. Šiuo metu Lietuvoje susidarė slogi dvasinė situacija. Visuomenė nemato gėrio, kurio iš tikrųjų yra daug. Nėra paskatų eiti kūrybinguoju keliu“.
Tačiau kadenciją baigęs prezidentas pažymėjo, jog tiki, kad Lietuvos žmonės bręsta.
„Mūsų pagrindinis rūpestis turi būti Lietuvos žmogus. Tikiu, jog jis bręsta ir padarys tai, apie ką svajoju aš ir kiti. Lietuva vėl pasirodys pasauliui stipri, susitelkusi ir optimistė“, – cituojamas V.Adamkus.
