– Pone prezidente, koks šios iniciatyvos tikslas?
– V.Adamkus: Visame pasaulyje tvyro tarptautinė įtampa, kur tik pažvelgsite – ar Europa, ar Azija, ar net ir tarpkontinentinis ryšys. Mums svarbiausi yra Rytai. Europos Sąjunga turėtų būti tvirtas Europos tautų junginys, bet ir ji aižėja. Puikiai žinome britų nusistatymą, jau abejonių kelia ir lenkų situacija, neaišku, koks bus kitas žingsnis. Svarbiausia, kad mums, būnant Rytų regiono dalimi, rūpi saugumas ir kaip tą saugumą regione įtvirtinti. Šiuo metu tos lyderystės Rytų regione lyg ir nesijaučia.
Dabar yra laikas rimtai kalbėti, pasakyti kur ir už ką mes stovime, tuo pačiu užtikrinti savo saugumą. ES yra susiskirsčiusi savotiškai regionais – pietų, vidaus ir t.t. Būkime atviri, ar Pietų regionui labai rūpi Baltijos valstybės? Galima ir daugiau tokių pavyzdžių sugalvoti. Mūsų tikslas – bandyti konsoliduoti jėgas Rytų Europoje, labai konkrečiai sujungti – Baltijos valstybes, Lenkiją ir labai nuošaliai besilaikančius skandinavus. Tai sudarytų labai rimtą Rytų regiono lyderystės branduolį, kuris galėtų kalbėti vienu balsu net ir pačioje ES. Daug dalykų yra įvykę, kai kur bandoma užglostyti, kai kur tylima. Man labiausiai rūpintys dalykai – tai jau įvykusi Krymo okupacija, okupuotos Gruzijos dalys, apie kurias išvis visi pamiršo. Sankcijas Rusijai taikome, netaikome, nežinau, kiek jos bus efektyvios. Klausimas, ar mes tikrai rūpinamės šio regiono efektyviu saugumu. Galiausiai, tai ne tik regiono, o visos ES saugumo klausimas.
– Pone Pavilioni, esate vienas iš pagrindinių šios konferencijos organizatorių. Ar planuojate, kad šis renginys taptų dar vienu kasmetiniu užsienio politikos forumu?
– Ž.Pavilionis: Manau, mes visi sutarsime, kad tokį forumą reikia organizuoti kiekvienais metais. Tam, kad sutelktume geriausius protus, geriausius strategus ir sustabdytume Rusiją nuo tolesnio skverbimosi. Jau aštuonerius metus Rusija laimi įvairiuose frontuose. Tiek Kijeve, tiek Tbilisyje ta prezidento anksčiau įžiebta viltis yra aptrupėjusi. Daug kur yra gaisrai fronte, bet receptas, kuris buvo atrastas prezidento laikais, kai aplink toks chaosas ir trūksta lyderystės, – veiktų ir dabar, tik regionui reikia susiburti. Sujunkime savo idėjas, sujunkime savo geriausius lyderius kartu ir bandykime tokius receptus ponui Trumpui ar poniai Merkel pristatyti, kad juos įkvėptume. Tikėtis, kad jie ims lyderiauti šiame regione, tik dėl to, kad mes taip sugalvosime, tai taip tikrai nebus. Mes turime jiems tai paruošti. Kažkada prezidentas Adamkus su prezidentu Kaczynskiu paruošė visą energetinio saugumo lyderystės planą, kas tapo Lisabonos sutarties dalimi, vėliau ir Amerikos politika. Bet ar tik šitoje erdvėje mes galime lyderiauti? Galbūt galime pamąstyti, kaip Rusiją stabdyti įvairiais frontais. Jei to nedarysime, ji ateis į visas sritis.
– Pone Adamkau, dabar daug kalbama apie vyksiančias „Zapad“ pratybas. Daugiau nei 100 tūkst. karių dalyvaus šiame procese. Yra teigiančių, kad dešimtys tūkstančių Rusijos karių neišeis iš Baltarusijos. Kaip jūs vertinate tokį scenarijų?
- V.Adamkus: Primenate Lietuvos atvejį. 10 tūkst. rusų pasiliko Lietuvoje, o po to Lietuva buvo ištrinta iš žemėlapio. Kalbu apie 1940 m. birželį. Tai dabar man atrodo, turint omenyje tokią galimybę, nemanau, kad Lukašenka yra tiek naivus, kad nesuprastų to iš istorijos pamokų. Nemanau, kad jis būtų savo tautos išdaviku ir leistų rusų kariuomenei pasilikti ir grąžinti Baltarusiją į Rusijos įtakos zoną. Aš manau, kad Lukašenka bus atsparus ir pasipriešins Putino planams.
– Grįžkime prie konferencijos. Viena iš temų „Regioninės lyderystės atkūrimas“. Pone Pavilioni, suprantu, kad jūs sakote, jog regioninė lyderystė buvo, bet yra prarasta?
- Ž.Pavilionis: Padarysiu keletą istorinių aliuzijų. Prezidentas Adamkus kadencijos pabaigoje buvo tas prezidentas, kuris dar 2008 m. po Gruzijos įvykių, kada Vakarai iš esmės nesustabdė Rusijos tankų, atleido okupaciją ir pasakė, kad kitas bus Krymas. Tai buvo pavadinta XXI a. Miunchenu. Tuo metu prezidento niekas neklausė, rusofobai izoliavo. Lygiai tas pats įvyko Kryme. Amerika tikrai matė kas ruošiama ir leido tam įvykti. Po to reagavo. Mes negalime leisti šitai slenkančiai Rusijos okupacijai judėti į priekį. Mes turime telktis ir suprasti, kad kai Rusija ar kitos šalys uždega kitus konflikto židinius, ar tai būtų Šiaurės Korėja ar Sirija, privalome laikyti pasaulio dėmesį sutelktą į mūsų regioną.
Ž.Pavilionis: Manau, mes visi sutarsime, kad tokį forumą reikia organizuoti kiekvienais metais.
Pas mus atvyksta naujasis Trumpo atstovas Ukrainai Kurtas Volkeris, kuriam mes iš dalies turime būti dėkingi už mūsų narystė NATO. Jis, pavyzdžiui, turi idėją apginkluoti Ukrainą, suteikti jai deramą karinę paramą, kad tai būtų atgrasa. Ir taip, po trupučiuką, su sankcijomis Rusiją iš tų teritorijų išstumti. Pusė konferencijos laiko bus skiriama Ukrainai. Atvyksta buvę prezidentai, ponas Juščenka, taip pat dabartiniai užsienio politikos žmonės, pasitarsime. Mūsų vaidmuo Ukrainoje yra labai didelis. Norime surasti bendrų sprendimų, kad sustabdytume tą Rusijos veržimąsi į mūsų teritorijas.
– Pone prezidente, jūs irgi tos nuomonės, kad Lietuva nėra pakankamai matoma regione?
- V.Adamkus: Faktai kalba patys už save. Tokio aktyvumo, koks buvo prasidėjus įvykiams Kijeve ar Gruzijoje, mes dabar nematome. Esame pasyvūs stebėtojai. Taip, pasisakome, kad mes protestuojame, mums tai nepriimtina ir mes to nepripažinsime, bet tarptautinėje visuomenėje reikia palaikyti tą klausimą gyvą. Reikia vienu balsu pasakyti, kad mes nepripažįstame ir esant reikalui remsime. Ukrainoje trūksta modernios ginkluotės ir viso kito. Iš Amerikos kongreso narių jau girdime, kad neduosime Ukrainai ginklų ir pan. Tai yra pavojus, kad tokia idėja gali sklisti. Ir vietoje aktyvios pozicijos užėmimo, mes tik kalbėsime apie sankcijas. O jos – tai aukštyn, tai žemyn, vienos tinka, kitos ne. O Kremlius sėdi ramiai ir planuoja toliau. Tie manevrai, kurie vyks mūsų pašonėje gali būti tam tikro didelio užmojo pradžia.
Ž.Pavilionis: Aš dar atkreipčiau dėmesį į pedagoginį, moralinį konferencijos pobūdį. K.Volkeris neseniai buvo McCaino instituto direktorius ir jie turėjo tokia programą, moralinės politikų lyderystės programą. Jie norėjo ugdyti moralinius lyderius. Mes labai norėtume įkvėpti jaunus žmones, kurie savanoriavo rengiant šią konferenciją, išmokyti to, ką prezidentas Adamkus darė savo laikais. Nors situacija atrodo beviltiška Kijeve ir Gruzijoje, bet tikėjimas, vizija ir intelektualus gebėjimas sujungti regioną ir pasiūlyti sprendimą gali labai daug. Kas tikėjo, kad mus pasieks Amerikos dujos, kai statėme tą terminalą? Niekas tuo netikėjo. Turėjome kitų vizijų, turėjome atominę viziją, bet patys ją sustabdėme. Prireikė daug laiko įveikti įvairias kliūtis, bet mes tą sukūrėme. Nors mūsų kūnas kartais atrodo mažas ir situacija beviltiška, tikėk, nes tai yra minties jėga, vizijos jėga. Esi ES ir NATO narys, turi pilna kontaktų. Gali pakelti telefoną ir paskambinti. Jei tau reikia uždaryti Astravą, tai paimk ir skambink. Ar šiuo metu premjeras Sauliu Skvernelis tokią lyderystę rodo? Ne.
– Vis dėl to, jei tokia konferencija taptų tradicine, kokių tikslų ji turėtų siekti ilgalaikėje perspektyvoje, pone Adamkau?
- V.Adamkus: Nemanau, kad ji visada turėtų vadintis V.Adamkaus vardu. Mano supratimu, šita konferencija turi padėti pagrindus Rytų regiono lyderystei. Jei tai įvyktų, tai įpareigotų visas valstybes Rytuose stovėti budriai ir kelti, o ne leisti. Vėl paimkime Gruziją, jos teritorija yra aneksuota. Visi ramiai nutilo, viskas užglostyta, Maskva patenkinta trina rankas. Kadangi visi tyli, tai paskui, ko gero, padarysime dar vieną žingsnelį. Taigi, tikslas – visą laiką palaikyti gyvą, sąžiningą mūsų įsipareigojimą demokratijai ir laisvei. Ir, reikalui esant, reaguoti vieningai, o ne pradėti galvoti, kokios čia sankcijos tiktų. Jei man pavyktų sujungti ir išlaikyti kitas valstybes tokiame pačiame lygyje ir pasiryžime, ginant ne tik savo saugumą, bet ir išlaikant visos Europos, išlaikytume užtikrintą, demokratinę, saugią teritoriją ir leistume žmonėms ramiai dirbti ir kurti rytdienos ateitį.
