Pristatydamas šešėlinį ministrų kabinetą Seimo rinkimuose nedalyvaujantis, bet po rinkimų į premjero postą taikantis V.Mazuronis pareiškė, kad vienas pagrindinių jo darbų partijos sėkmės rinkimuose atveju būtų radikali viešojo sektoriaus valdymo reforma, kurios metu valstybės tarnautojų sumažėtų perpus, o ministerijų liktų tik 4 arba 5.
V.Mazuronis 15min teigė, kad tai būtų galimybė ne tik valstybei sutaupyti pinigų, bet ir buvusiems valdininkams atrasti naują pašaukimą.
„Jie neliktų bedarbiais – žmonės dirbtų kitose sferose“, – aiškino jis.
Valstybės tarnybos departamento duomenimis, valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose dirba 53,5 tūkst. žmonių, o iš viso įsteigta per 58 tūkst. etatų.
Drastiškai mažinant algas iš valstybės gaunančių darbuotojų skaičių, naujo darbo tektų ieškoti 26,7 tūkst. – 35,5 tūkst. žmonių.
Į šį skaičių nepatenka vidaus reikalų ir kriminalinės policijos pareigūnai.
V.Mazuronio duomenimis, pridėjus šiuos, valstybės aparate dirba 71 tūkst. žmonių.
Jei iš tiesų, kaip siūlo V.Mazuronis, būtų drastiškai mažinamas algas iš valstybės gaunančių darbuotojų skaičius, naujo darbo tektų ieškoti 26,7 tūkst. – 35,5 tūkst. žmonių.
„Pasiekęs tam tikrą lygį biurokratinis aparatas darosi kaip gyvas – pats sau darbo susigalvoja, pats save gina ir panašiai“, – įsitikinęs Darbo partijos pirmininkas.
Politikas pabrėžė, kad iš darbo varomiems tarnautojams būtų duota laiko persikvalifikuoti, o likusiems tarnyboje galima būtų pakelti algas.
„Patyrę darbuotojai per tam tikrą laiką integruotųsi į darbo rinką. Jeigu būtų tokių, kurie negali integruotis, tuomet keliu klausimą, ką jie daro valstybės tarnyboje“, – aiškino V.Mazuronis.
Jo manymu, nereikėtų skaičiuoti, kiek valstybei tai kainuotų pirmajame etape, nes ilgainiui vis tiek atsipirks.
V.Mazuronis įsitikinęs, kad įvykdyti reformą pakaktų kelerių metų: pasirengimui užtektų vienerių, o per kitus dvejus ar trejus metus reforma galėtų būti įvykdyta.
R.Lazutka siūlymą laiko populistiniu
„V.Mazuronis galėtų parodyti pavyzdį pats pirmas, tada baigtųsi ilgos šnekos“, – 15min siūlymus tvarkyti viešąjį sektorių įvertino ekonomistas Romas Lazutka.
Jo nuomone, pasiūlymas greičiausiai gimė dėl to, kad visuomenė yra nuteikta prieš valdininkus: „Todėl dabar kiekvienas politikėlis, pasakęs, kad valdininkai yra blogis ir dalį jų, kuo didesnę, reikia atleisti, tikisi gauti daugiau rinkėjų balsų. Čia visa matematika.“
R.Lazutka pabrėžė, kad svarstant apie valdininkų skaičių, būtini konkretūs skaičiavimai, o ne pareiškimai, kad pusę reikia atleisti. Anot jo, įsigilinus gali paaiškėti, kad vieną įstaigą reikia uždaryti, o į kitą priimti daugiau žmonių.
„Aš nelinkęs galvoti kad tie darbuotojai nieko neveikia“, – sakė jis ir pabrėžė, kad V.Mazuronio partija ketverius metus buvo valdžioje ir kažkodėl nesiėmė tokios reformos.
„Dabar pabudo, nes rinkimai ant nosies ir reikia įsiteikti neišprususiam rinkėjui“, – sakė R.Lazutka.
Ž.Mauricas: nemažinamas valdininkų skaičius auga
Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sutinka, kad reikia mažinti valdininkų skaičių, tačiau ne taip radikaliai, kaip siūlo V.Mazuronis.
„Mažinti valdininkų skaičių reikia nuolat, nes jei tai nedaroma, jis natūraliai auga, – pabrėžė ekonomistas. – Keistai atrodo siūlymas artėjant rinkimams mažinti, visų pirmiausiai jo nereikia auginti.“
Ž.Mauricas sutiko, kad, nusprendus mažinti valdininkų skaičių, valstybė galėtų prisidėti prie jų parengimo darbo rinkai.
„Darbo birža visai neatlieka savo funkcijų, atlikimas yra tai, kad įsisavinami Europos Sąjungos pinigai. Tai skatina žmones laikytis įsikibusius darbo vietos kaip įmanoma ilgiau, nes jie žino, kad jeigu jie praras darbą... Dabar maksimali nedarbo išmoka labai apribota, didžioji dalis valdininkų supranta, kad jų pajamos smarkiai kris, jie pagalbos nesulauks ir bus palikti likimo valiai. Tikėtina, kad teks emigruoti ir skinti braškes Anglijoje. Mes tokią turime sistemą“, – teigė jis.
Ekonomistas tvirtino, kad, pavyzdžiui, Danijoje žmonės nebijo prarasti darbo, o kartais ir džiaugiasi atleidimu, nes yra nepatenkinti.
Pavyzdžiui, Danijoje žmonės nebijo prarasti darbo, o kartais ir džiaugiasi atleidimu, nes yra nepatenkinti.
„Žmogus nori jaustis reikalingas, prisidėti prie valstybės gerovės, jis mielai pakeistų kvalifikaciją, darbo vietą ir būtų laimingesnis“, – pabrėžė pašnekovas.
Ž.Maurico manymu, trečdalis valdininkų neturėdami pakankamai veiklos darbe vis tiek sėdi įsikibę darbo vietos, nes negauna paramos ir nepasitiki savimi, nors galėtų nuveikti žymiai daugiau: „Jie plaukia pasroviui net žinodami, kad galiausiai ateis ryžtingesnė valdžia ir tuos etatus nukirps. Tai yra didelė Lietuvos bėda, kuri stabdo Lietuvos ekonominę raidą. Baimė sukausčiusi darbo rinką.“
Pasak jo, todėl pirmiausia reikėtų sukurti socialinį modelį, kuris užtikrintų adekvačias pajamas pereinamuoju laikotarpiu.
Tokiu keliu pasuko Kanada, įvedusi devynių mėnesių pereinamąjį laikotarpį, kurio metu buvo kompensuojamos prarastos pajamos, valdininkai turėjo dalyvauti kursuose, po kurių įsidarbindavo, patys kurdavo darbo vietas ar rasdavo kitą išeitį.
„Lietuvoje to nėra, Darbo biržos įvaizdis prastas, pajamos nukerpamos. Ši baimė ir lemia įsikabinimą į darbo vietą“, – teigė Ž.Mauricas.
