Politikai nemeluoja – politikai sako ne visą tiesą. Toks juokelis keliauja po lietuviškus interneto portalus. Tačiau parlamentarų, kurie laikinosiose Seimo tyrimo komisijose bando rasti atsakymus į dažnai net teisėsaugininkų neišsprendžiamus klausimus, juokas neima. Ypač tada, kai Seimo tyrėjams paliudiję aukšti pareigūnai netrukus pareiškia svaičioję, kas šovė į galvą. Ir lieka nenubausti.
Vis gilėjantis melo liūnas dar daugiau nuogąstavimų kelia dabar, kai Seimas pradėjo tyrimą dėl Lietuvoje galbūt veikusio Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimo. Jame liudytojais turėtų tapti asmenys, melu apraizgę ir faktiškai sužlugdę prieš trejus metus vykdytą tyrimą dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko V.Pociūno žūties ir tikrųjų VSD veiklos motyvų.
Dangstosi Lietuvos garbe
Seimo pavedimu tyrimą dėl galimo CŽV kalėjimo buvimo Lietuvoje pradėjęs parlamentinis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) susiduria su dvigubu spaudimu.
2004–2005 metais, kai, pasak pranešimų, Lietuvoje galėjo būti vykdoma tarptautinius teisės aktus pažeidžianti veikla, kraštui vadovavę aukšti politikai ir atsakingi pareigūnai lyg susitarę tvirtina neturį apie tai informacijos. Bet tuo pat metu nepamiršta pridurti, kad kapstymasis po šią istoriją ir jos viešinimas gali suduoti didžiulį smūgį Lietuvos tarptautiniam prestižui.
Panašiai apie VSD veiklos parlamentinį tyrimą, tik vykusį trejais metais anksčiau, kalbėjo vienas pagrindinių to skandalo herojų – VSD vadovo pavaduotojas Darius Jurgelevičius. „Nesikapstykite po kaulus“, – siūlė jis žurnalistams ir tyrėjams.
Valstybė valstybėje
D.Jurgelevičiaus „rekomendaciją“ čia primename neatsitiktinai. Būtent 2004–2006 metai, kai Lietuva slapta nuo visuomenės ir europinių partnerių galėjo įsileisti net JAV Kongresui nepaklūstančios CŽV veikėjus, o ypatingą pareigą tėvynei ir jos saugumui jautęs VSD pulkininkas V.Pociūnas savo vadovybės siaubui ėmėsi ieškoti neįtikimais atrodžiusių įvykių sąsajų ir dėl to paaukojo gyvybę, iš tiesų buvo VSD klestėjimo metai.
2004–ųjų balandį apkaltos tvarka iš pareigų pašalinus vos pusantrų metų prezidentavusį Rolandą Paksą, netrukus į postą sugrįžo Valdas Adamkus ir faktinį vadovavimą valstybei užleido kitiems asmenims. Taip pat – VSD vadovybei, įpratusiai per R.Pakso apkaltą drauge su kitais įtakos siekiančiais žmonėmis tvarkytis Lietuvoje lyg privačiame kieme.
Pagalba sukant verslą Rusijos specialiųjų tarnybų statytiniams Lietuvoje, manipuliavimas slaptosiomis pažymomis, tenkinant siauros asmenų grupės interesus, iš kitos pusės – siekis pridengti savo žingsnius Vakarų partnerių reikalavimais buvo tapę VSD vadovybės veiklos kasdienybe.
Nederėtų pamiršti ir to, jog CŽV, po 2001 metų rugsėjo 11–osios paskelbusi karą tarptautiniam terorizmui, metė tam milžiniškas sumas. Tik dabar JAV kyla triukšmas, kad antiteroristinei veiklai numatytos lėšos nusėdo dievai žino kur, o deklaruotas tikslas taip ir nebuvo įgyvendintas.
Pelninga tarnyba
2004–ųjų pavasarį VSD susibūrė gerai vienas kitą suprantančių asmenų būrelis. Vadovauti departamentui, melu nuo šio posto atbaidžius R.Pakso į jį siūlytą Gintarą Bagdoną, netikusį Lietuvai, bet puikiai įvertintą NATO vadovybės, atėjo KGB rezervininkas Arvydas Pocius. Jį pasitiko nuo 2001–ųjų VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo poste įsitaisęs Dainius Dabašinskas, komandiruotas Užsienio reikalų ministerijos (URM). Netrukus su tomis pačiomis rekomendacijomis buvo paskirtas ir D.Jurgelevičius.
JAV žiniasklaidos teigimu, jei pasitvirtintų informacija apie Lietuvoje veikusį CŽV kalėjimą, tai reikštų, kad mūsų šalis buvo paskutinė kankinimų bazė Europoje.
Beje, 2005–ieji tapo ir šių vyrų finansinės gerovės metais. Gana skurdžios Lietuvos vargšės teisėtvarkos atstovai persėdo į prabangias mašinas. Tarkime, D.Dabašinskas įsitaisė prie naujintelaičio JAV gaminamo „Crysler“ vairo. Ar tai CŽV kolegų dovana? Tais pačiais metais D.Dabašinskas, iki tol nuomojęsis butą Turniškėse, nusipirko jį už daugiau kaip 0,5 mln. litų. Ši žinia iškilo į viešumą tik po kelerių metų, kai paaiškėjo, kad būstas vis dėlto kainavo mažiau, nei buvo tuometinė rinkos kaina, o ir jo pardavimo aplinkybės greičiau priminė kyšio davimą. D.Dabašinskas, kaip ir kiti „likimo broliai“, atsipirko papeikimu ir dirbo toliau.
V.Pociūno tyrimai
Koks siaubas turėjo apimti šią draugiją sužinojus, kad ekonominius tyrimus vykdęs pulkininkas V.Pociūnas ėmėsi kapstyti dar giliau, nuo ekonominių ryšių pereidamas prie politinių, nuo Lietuvos vidaus įvykių – prie tarptautinių!
Pulkininkas buvo skubiai siunčiamas „pailsėti“ – komandiruojamas į Baltarusiją, tačiau, savo nelaimei, kapstėsi toliau. Ne veltui V.Pociūnui artimi žmonės iki šiol tik slapčia užsimena, kad jo tyrimai apėmę ne tik „Dujotekaną“, galimą Rusijos įtaką, bet ir oficialiomis partnerėmis tapusių Vakarų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą mūsų krašte, – esą dar ne laikas paviešinti jo surinktą šios srities informaciją.
V.Pociūno žūtis sukėlė visuomenėje neįtikimą rezonansą. Ne mažesnis sambrūzdis apėmė ir valstybininkų vardą pasisavinusios grupės bei jos globėju tapusio prezidento V.Adamkaus stovyklą. Šmeižto ir melo lavina pasipylė tiek žuvusio V.Pociūno, tiek šią tragediją pradėjusio nagrinėti Seimo NSGK adresu. Net pats prezidentas V.Adamkus, į pagalbą pasitelkęs tuo metu Egidijaus Kūrio vadovaujamą Konstitucinį Teismą, nepasidrovėjo suniekinti parlamentinio komiteto ir jo vykdomo tyrimo.
Radę šalies vadovo užtarimą, tuometiniai VSD vadovai ėmėsi atvirai demonstruoti nepagarbą tyrėjams, meluoti parlamentarams, šmeižti žuvusį pareigūną. Nesipurtyta jokių priemonių – kaip Seimo NSGK teigė liudytojai, parlamentarų kviečiamus VSD pareigūnus jų vadovybė spaudė neliudyti. Tyrėjai fiksavo, jog saugumo darbuotojai buvo „įkalbinėjami, įtikinėjami, kad komisijai visko atsakyti nereikia, geriau mes susitvarkysime viduje ir t. t.“
Rezultatas žinomas – atsakyti už paaiškėjusius faktus teko ne VSD vadovybei, o savo pareigą Seimo komisijoje įvykdžiusiems kontržvalgybininkams Vytautui Damuliui ir Kęstučiui Braziuliui. Seimas nesugebėjo garantuoti liudytojų slaptumo ir ilgametę patirtį turintys pareigūnai buvo išmesti iš darbo. Beje, jų garbė neapginta iki šiol.
Atsakomybės valanda artėja?
Sena istorija vėl iškilo į viešumą šios vasaros pabaigoje, kai JAV televizija „ABC News“ paskelbė, kad Lietuvoje galėjo veikti CŽV kalėjimas. Tačiau kelios savaitės prieš šią naujieną atsitiko tai, ko daugelis negalėjo įsivaizduoti.
Rugpjūčio 8–ąją prašymą „dėl asmeninių priežasčių“ atleisti iš tarnybos VSD, net nesulaukęs, kol į darbą grįš netikėtai susirgęs departamento vadovas Povilas Malakauskas, pateikė D.Jurgelevičius, kurio iki tol iš posto nesugebėjo išversti nei tyrimą atlikę parlamentarai, nei visuomenininkai, reikalavę Lietuvoje laikytis teisingumo principų. Šalies prezidentei Daliai Grybauskaitei jį patenkinus, pareigūnas nedelsdamas išvyko kuo toliau nuo Lietuvos – kaip teigiama, tapo Gruzijos vidaus reikalų ministro patarėju. Žinant, kad Gruzija aktyviai siekia kuo didesnio JAV užtarimo ir dėl to gali būti pasirengusi įvairioms nuolaidoms, D.Jurgelevičiaus noras dirbti šios šalies teisėsaugos ir saugumo struktūroms vadovaujančioje institucijoje dabartiniame kontekste gali kelti įvairių minčių.
Praėjus savaitei, kai D.Jurgelevičius atsistatydino, – antra naujiena. Nekomentuodamas priežasčių savo postą paliko jo kolega D.Dabašinskas. Ir per rekordiškai trumpą laiką, gavęs VSD rekomendaciją, buvo Užsienio reikalų ministerijos išsiųstas į ambasadą Ukrainoje.
Lygiai po dviejų savaičių JAV televizija „ABC News“ paskelbė pirmąją informaciją apie Lietuvoje veikusį CŽV kalėjimą. Galima įvairiai vertinti lietuviškojo VSD veiklą šalies viduje, bet atmesti itin gerai išplėtoti ryšius su užsienio, ypač JAV, partneriais būtų sunku. Tad visai įmanoma, jog aukštas pareigas VSD ėję D.Jurgelevičius ir D.Dabašinskas gerokai anksčiau nei visuomenė sulaukė žinių, kad JAV žiniasklaida pradėjo kapstytis ir netrukus paviešins kelerius metus paslaptyje laikytą informaciją.
Tai, kada panaši žinia iš vieno ar kito VSD pareigūno, susijusio su CŽV įkurtuvėmis mūsų šalyje, į viešumą iškils Lietuvoje, taip pat buvo laiko klausimas. Kaip teigiama, kartkartėmis nuostabą dėl jiems nesuvokiamo pavaldinių tylėjimo tarpusavyje išreikšdavo ir VSD vadai.
Galima manyti, jog ankstesnės Lietuvos vadovybės užnugarį vienokiais ar kitokiais būdais užsitikrinę saugumiečių vadovai suprato, kad šį kartą taip lengvai, kaip vykstant tyrimui dėl V.Pociūno žūties ir su tuo susijusios VSD veiklos, išsisukti nepavyks. Lietuvos draugėmis laikomos, bet Europos Sąjungai su visomis griežtomis jos taisyklėmis nepriklausančios šalys – iš tiesų puiki priebėga vis sunkėjančioje situacijoje.
Juo labiau kad atsakomybės, jei Lietuva šį kartą vis dėlto stos ginti teisės ir tiesos, smūgį valstybės reputacijai sudavusiems veikėjams vargu ar pavyks išvengti. Kaip sako teisės ekspertas doc. dr. Dainius Žalimas, jei pasitvirtintų informacija, kad netoli Vilniaus iš tiesų veikė slaptas CŽV kalėjimas, tai reikštų, jog Lietuvoje buvo pažeidžiamos žmogaus teisės ir nepaisoma tarptautinių susitarimų.
„Pabrėžtina, kad už tokius nusikaltimus yra atsakinga ir pati valstybė, ir jos pareigūnai. Tie, kurie leido tokius veiksmus, tai leido ne Konstitucijos, ne įstatymo, ne kokios nors tarptautinės sutarties pagrindu“, – ne kartą viešai aiškino ekspertas.
Tiesa ir nutylėjimai
Lietuva šiuo metu turi dvi galimybes: nustatyti tiesą ir atsakyti tarptautinei bendrijai, jeigu ji pasirodys esanti nemaloni, kaip siūlo šalies vadovė D.Grybauskaitė. Arba neigti viską, kaip iki šiol daro ligšioliniai valstybės vadovai ir aukšti pareigūnai.
Būtent pastarąjį scenarijų neseniai savo komentare aprašė buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. „Prezidentai Algirdas Brazauskas ir V.Adamkus jau yra aiškiai pasakę, kad jie apie tokio kalėjimo egzistavimą nieko negirdėjo ir nieko nežino. Prezidentas A.Brazauskas dar pridūrė, jog tai esą kažkieno fantazijos. Buvęs premjeras ir krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas irgi sakė, kad jis tokio kalėjimo niekur nematė ir apie jį nieko negirdėjo. O buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė: “Lietuvoje CŽV kalėjimo tikrai nebuvo, nes tokio sprendimo jokia žinyba negalėjo priimti be aukščiausių valdžios institucijų žinios.„ Štai taškai ir sudėti – kalėjimo nebuvo“, – ironizavo J.Jurgelis.
Beje, Lietuva šiuo atveju nebūtų išimtis tarptautiniame kontekste. Visos šalys, jau anksčiau įvardytos kaip galėjusios įsileisti CŽV, taip pat ir mūsų kaimynė Lenkija, nors ir atliko tyrimus (Lenkijoje šią problemą dabar tiria prokurorai), CŽV kalėjimų pėdsakų tvirtina neaptikusios. Tyrimą dėl tokių tarptautinių teisės aktų dar 2007 metais inicijavę Europos Parlamento delegatai pareiškė surinkę duomenų, kad CŽV kalėjimai galėjo veikti trylikoje ES valstybių, tačiau norą tuo klausimu bendradarbiauti su tyrėjais esą parodę tik Vokietijos ir Ispanijos vadovai.
Vis dėlto Lietuvos statusas šiuo atveju būtų išskirtinis. JAV žiniasklaidos teigimu, jei pasitvirtintų informacija apie Lietuvoje veikusį CŽV kalėjimą, tai reikštų, kad mūsų šalis buvo paskutinė kankinimų bazė Europoje (prieš tai galbūt Lenkijoje ar Rumunijoje veikusi slapta kankinimų bazė uždaryta 2003–iųjų pabaigoje arba 2004–ųjų pradžioje).
„Pasitelkti Baltijos valstybę, kuri buvo sovietinės revoliucijos dalis, slapta kankinti kalinius – nepaprastas įvykis. Juk būtent dėl to Sovietų Sąjunga mums kėlė šleikštulį“, – „ABC World News“ pareiškė žmogaus teisių tyrėjas Johnas Siftonas.
Taiso spragas
Šiuo metu Seimo NSGK vykdomo tyrimo blogiausias scenarijus būtų ir toliau meluoti bei slėpti tiesą.
Ištaisyti įstatymų spragą, sudarančią galimybę melagingai Seimo tyrėjams liudijantiems asmenims likti nenubaustiems, šiuo metu bando Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) atstovas Seime Saulius Pečeliūnas. Jau ne vieną kadenciją NSGK dirbantis parlamentaras dalyvavo 2006 metais vykdytame VSD veiklos tyrime, o šiuo metu su kolegomis bando išsiaiškinti CŽV kalėjimo buvimo mūsų valstybėje galimybę.
„Žinote mūsų ankstesnį tyrimą (dėl VSD veiklos – aut.) – vieša paslaptis, kad liudytojai po pusmečio pareiškė tyrėjams sekę pasakas. Reikia nuo tokių dalykų apsidrausti. Turime apsisaugoti, kad tie, kurie sako netiesą, jaustų ir šiek tiek atsakomybės už savo žodžius“, – kalbėjo S.Pečeliūnas.
Parlamentaras įregistravo Baudžiamojo kodekso pataisos projektą, kuriuo siūlo už melagingus liudijimus Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms arba tokius įgaliojimus gavusiam Seimo komitetui bausti viešaisiais darbais, bauda ar net laisvės atėmimu iki dvejų metų.
S.Pečeliūnas leidžia suprasti, kad jo pataisos iš esmės nukreiptos prieš melagingai liudijančius buvusius pareigūnus ir aukštus politikus, kurie iš esmės neatsako už savo žodžius.
Gėdinga dėmė
Pilietinės visuomenės instituto (PVI) direktoriaus Dariaus Kuolio teigimu, Seimas, gerbdamas save kaip instituciją ir gerbdamas tautą, kurios atstovas yra, jau seniai turėjo įtvirtinti tam tikrus griežtus principus. „Parlamentiniai tyrimai dabar iš tiesų labai smarkiai kompromituojami – kartais dėl Seimo bailumo, nemokšiškumo, bet taip pat dėl liudijančių asmenų“, – pažymėjo jis.
Pasak D.Kuolio, gėdingiausią dėmę Seimas gavo po VSD veiklos parlamentinio tyrimo, kai nesugebėjo apginti jam sąžiningai liudijusių VSD pareigūnų. „VSD parlamentinio tyrimo istorija turėjo labai liūdnų pasekmių Lietuvos politiniam gyvenimui, nes parlamentui liudiję pareigūnai buvo išduoti paties Seimo. Jie liko su dėme. Ir šios dėmės, deja, TS–LKD dominuojamas parlamentas ir po metų darbo nėra panaikinęs“, – kalbėjo PVI direktorius.
D.Kuolio manymu, taip Seimas sukūrė precedentą, dėl kurio žmonėms sąžiningai elgtis, gerbti parlamentą ir liudyti tiesą labai sunku. „Taip yra ir dėl to, kad pats parlamentas stokoja savigarbos, negina garbingai su juo besielgiančių žmonių“, – pabrėžė D.Kuolys.
