„Darbo grupė kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kad būtų paskelbta tarptautinė paieška, bet ministerija to negali, nes turi kreiptis tėvai, o jei jie nesirūpina, nėra kam ir kreiptis“, – apie teisinius vaikų paieškos keblumus kalbėjo Seimo narė. Ji taip pat priminė, kad Lietuva iki šiol nėra ratifikavusi Europos Sąjungos konvencijos dėl prekybos žmonėmis, VRM neįsteigtas etatas tuo besirūpinti turinčiam konsultantui.
„Nuo 2001 metų gauname ES konvencijos įgyvendinimo ataskaitas ir primenama, kad valstybė privalo pasirūpinti ir turi būti viena valstybinė institucija, kuri rūpintųsi viskuo, kas susiję su dingusiais vaikais, prekyba žmonėmis, narkomanija, prostitucija. Daug ko nesame padarę, nors tai kelia susirūpinimą“, – kalbėjo V.V.Margevičienė.
O.Gustienės teigimu, vaikų dingimo priežastys įvairios: kartais tėvai mokyklinio amžiaus vaikus išsiveža į užsienį ir to nedeklaruoja, kartais apie dingusius vaikų namų auklėtinius nepraneša jų administracija, nenorėdama prarasti vaikui skiriamų pinigų.
Siekiant atkreipti dėmesį į šias problemas, gegužės 25 dieną rengiamas Tarptautinės dingusių vaikų dienos minėjimas: 14 valandą nuo Kudirkos aikštės link Seimo pajudės eisena, o 15 valandą pirmųjų Seimo rūmų foje vyks koncertas ir piešinių paroda.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė sakė, kad ši akcija organizuojama iš nevilties.
„Gavę duomenis (apie dingusių vaikų skaičių – BNS) pradėjome raginti institucijas ieškoti vaikų: rašėme raštus Švietimo ir mokslo, vidaus reikalų, socialinių reikalų ministerijoms, Seimo pirmininkei. Bet tie raštai vaikšto, persiunčiami iš institucijos į instituciją, o vaikų vis tiek nėra. Kreipėmės ir į prezidentę, susitikome su jos patarėjais, jie ištisą valandą linksėjo galvomis, kad tai tikrai baisu. Raštai persiųsti Valstybės kontrolei, vasarį gavome atsakymą, kad mūsų patirtis naudinga ir mes daug dirbame, bet nė vieno žodžio nė apie vieną dingusį vaiką“, – piktinosi O.Gustienė, retoriškai klausdama, kada valstybė galų gale suskaičiuos savo mažuosius piliečius.
O.Gustienės teigimu, vaikų dingimo priežastys įvairios: kartais tėvai mokyklinio amžiaus vaikus išsiveža į užsienį ir to nedeklaruoja, kartais apie dingusius vaikų namų auklėtinius nepraneša jų administracija, nenorėdama prarasti vaikui skiriamų pinigų. Kai kuriais atvejais vaikai pabėga iš namų – tai, jos nuomone, yra dėl to, kad vaikai jaučiasi nelaimingi ir nemylimi.
„Daugeliu atvejų tai problemos šeimoje, bet ne ekonominė krizė, o greičiau jau meilės krizė šeimoje“, – svarstė ji.
V.V.Margevičienės teigimu, norint užtikrinti efektyvesnę dingusių vaikų paiešką, svarbu priimti papildomus aktus ir poįstatyminius potvarkius. Taip pat, jos nuomone, reikėtų keisti socialinių išmokų už vaiką išmokėjimo tvarką.
Nuo 2006 m. Seimas Tarptautinę be žinios dingusių vaikų dieną – gegužės 25 – įtraukė į atmintinų dienų sąrašą.
Vyriausybė balandį vykusiame pasitarime aptarusi nesimokančių vaikų problemą analizavusios darbo grupės išvadas, pagalbos nustatant daugiau kaip 3 tūkst. vaikų gyvenamąją vietą teigė besitikinti iš policijos. Tačiau tuo metu pagalbos prašymą gavęs Policijos departamentas (PD) į jį nebuvo atsakęs.
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) dar kovo viduryje kreipėsi į Policijos departamentą (PD), kad pareigūnai padėtų nustatyti nesimokančių nerastų 3 tūkst. 318 vaikų, kurių amžius iki 16 metų, faktinę gyvenamąją vietą ir, esant galimybei, jų nesimokymo priežastis. Šie vaikai apskritai neregistruoti Mokinių registre, nors įrašas apie juos yra Gyventojų registre ir neturima duomenų apie jų išvykimą, neįgalumą ar kitas priežastis nesimokyti.
„Jie kažkur yra, neaiški jų buvimo vieta. Dėl tų vaikų sutelktos papildomos pastangos savivaldybėse kartu su policija ieškoti gyvenamosios vietos tų vaikų. Tai nereiškia, kad yra skelbiama paieška, nes norint skelbti paiešką tikrai yra juridiškai pakankamai komplikuotas dalykas, patys tėvai turi skelbti arba teismo sprendimu galima skelbti vaiko paiešką“, – prieš mėnesį žurnalistams yra sakęs ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis.
PD atstovas Ramūnas Matonis BNS yra sakęs, kad pareigūnai kol kas nėra pateikę atsakymo į minėtą pagalbos prašymą, nes „toks darbas reikalauja labai daug išlaidų, yra ir kitų niuansų“.
Pasak policijos atstovo, nereikėtų dramatizuoti dabartinių skaičių, nes dauguma nesimokančių vaikų tikriausiai su tėvais išvykę iš užsienį, bet to nedeklaravę.
Klausiamas, ar tarp nesimokančiųjų negali būti nusikalstamais tikslais išvežtų vaikų, D.Matulionis BNS yra sakęs: „Mes labai tikimės, kad tikrai tokių nebus, bet garantuoti šimtu projektų negalime, dėl to ir vykdoma ta nuodugni paieška“.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės ataskaitoje teigiama, kad 2011-2012 mokslo metais buvo 13 tūkst. 462 nesimokančių vaikų nuo 7 iki 16 metų. Tai tokie moksleiviai, apie kuriuos duomenys yra Gyventojų registre, bet jie nefigūruoja Mokinių registre.
Savivaldybėms patikrinus duomenis apie daugumą (84 proc.) nesimokančių vaikų, nustatyta, kad, pavyzdžiui, 64 proc. arba 8 tūkst. 593 nesimokantys 7-16 metų vaikai išvykę į užsienį ir nedeklaruotas jų gyvenamosios vietos pakeitimas, 85 nesimokė dėl neįgalumo.
Vienas iš minėtos darbo grupės siūlymų – tobulinti gyvenamosios vietos deklaravimą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, darbo grupė siūlo nustatyti, kaip Švietimo informacinių technologijų centras, kuriantis registrą apie nesimokančius ir mokyklos nelankančius vaikus, turi būti informuojamas apie užsienyje besimokančius diplomatų ir kitus ten mokytis išvykusius vaikus, kurie esą dabar gali patekti į nesimokančiųjų sąrašą.
