Pasak visuomenės sveikatos specialistų, geriančių nesaugų vandenį Lietuvoje yra kur kas daugiau, nes ir prisijungę prie viešųjų vandens tiekimo tinklų gyventojai toliau vartoja šulinių vandenį, rašoma Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (VVSPT) išplatintame pranešime.
„Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Lietuvoje nėra vandens problemos. Jo turime apsčiai. Ir ne tik upių, ežerų, bet ir negiliai esančio požeminio vandens. Tačiau esant dabartiniam užterštumui šis pranašumas virsta trūkumu. Nemažos dalies mūsų šulinių ir negilių gręžinių vanduo yra užterštas, todėl gerti netinka“, − konstatuoja Ilona Drulytė, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VVSPT) Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja.
Labiausiai užteršti yra gyvenviečių, priemiesčių šuliniai. Lauko tualetai, tvartai, čia pat esantys tręšiami daržai, kitokia ūkinė veikla lemia, kad į šulinius patenka daugybė teršalų.
Užterštas vanduo ypač pavojingas kūdikiams. Kasmet po keletą kūdikių apsinuodija šulinių vandeniu (tiesa, 2008 m. – tik vienas). Pasitaiko ir mirtinų atvejų. Todėl kūdikius iki 6 mėnesių auginančioms šeimoms ir besilaukiančioms motinoms šulinių vandens tyrimai atliekami nemokamai. Tereikia gauti medikų nukreipimą.
VVSPT pavaldžios įstaigos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka per metus ištiria apie 3 tūkst. šulinių, kurių vandenį vartoja kūdikius iki 6 mėnesių auginančios šeimos ir besilaukiančios moterys. Didesnės dalies šulinių vanduo netinka maistui, nes per 30 proc. užteršta nitratais ir nitritais, kitame trečdalyje šulinių viršytos leistinos mikrobiologinės taršos normos.
Visuomenės sveikatos specialistai pataria ir kitiems vartotojams išsitirti vandens kokybę. Tai galima padaryti bet kurioje tokius tyrimus atliekančioje laboratorijoje. Galima kreiptis ir į visuomenės sveikatos centrus apskrityse ar Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinius. Jei tyrimų duomenys rodo, kad vanduo netinkamas gerti, jį patartina vartoti tik ūkio reikmėms. Maistui vandenio reikėtų atsivežti iš kitur ar pirkti.
Labiausiai užteršti yra gyvenviečių, priemiesčių šuliniai. Lauko tualetai, tvartai, čia pat esantys tręšiami daržai, kitokia ūkinė veikla lemia, kad į šulinius patenka daugybė teršalų. Jie prasiskverbia ganėtinai giliai ir netgi turėdami gręžinį negalite būti garantuoti, kad geriate iš tiesų švarų vandenį. Mažieji vandens tiekėjai (tiekiantys vandenį nedidelėms gyvenvietėms) taip pat ne visada yra pajėgūs užtikrinti geriamojo vandens saugą dėl to, kad įrenginiai neretai būna pasenę, neatliekami išsamūs vandens tyrimai, trūksta kompetencijos bei įrenginius prižiūrinčio personalo ar tiesiog numojama ranka į elementarius higienos reikalavimus.
„Net ir prijungti prie viešųjų vandens tiekimo tinklų gyventojai neretai renkasi šulinio vandenį. Viena iš priežasčių – taupymas. Kita – klaidinga nuomonė, kad šulinio vanduo švaresnis ir sveikesnis, − sako I.Drulytė. – Daug kas skundžiasi, kad vandentiekio vanduo kietas, rudas, neskanus. Taip, tai nemalonu, bet sveikatai dažniausiai kenkia tai, kas nematoma ir nejaučiama – nitratai, pesticidai, mikrobinė tarša ir panašiai.“
„Pamažu artėja pavasaris, kai padažnės išvykos į kaimo sodybas, vasarnamius. Neužmirškime sutvarkyti šulinio aplinkos, išvalyti, suremontuoti. Būtent pavasarį yra tinkamiausias laikas išsitirti vandenį. Tik įsitikinę, kad vandens kokybė yra gera, gerkite į sveikatą“, – pataria VVSPT atstovė.