Varguoliškas mąstymas: kiek Lietuvoje reikia pinigų, kad galėtum gyventi oriai?

Tapusi nedarbinga, 2,5 metų vaiką auginanti mama gauna tik 250 eurų

„Turiu sesę, kuriai 30 metų. Ji gyvena Vilniuje, turi 2,5 metukų sūnų. Prieš pusę metų sesė sužinojo, kad serga nepagydoma liga. Vyras ją paliko. Šiuo metu iš „Sodros“ ji gauna 150 eurų – tai išmoka dėl netekto nedarbingumo. Dar 100 eurų kas mėnesį vaiko išlaikymui skiria jo tėvas. Taigi visos sesers pajamos – 250 eurų“, – tokį pasipiktinimo laišką gavo 15min redakcija.

Pasak portalo skaitytojo, savo būsto jauna moteris neturi, kur išvykti pas tėvus – taip pat, todėl su vaiku priversta glaustis nuomojame bute. Savo būste gyvenantys žmonės, gaunantys mažas pajamas, iš valstybės gauna kompensacijas už komunalinius mokesčius, pirmiausiai šildymą, tačiau moteriai visą šaltąjį sezoną teko mokėti visą sumą, kadangi gyvena svetimame bute.

„Pagal nustatytą tvarką, socialinės paramos skyrius galėtų skirti kompensaciją už būsto šildymą, jeigu būsto nuomos sutartis būtų patvirtinta Registrų centre, tačiau nė vienas būsto nuomotojas nenori tokios sutarties pasirašyti, jeigu nuomininkai turi mažą vaikutį, nes bijo, kad gali kilti problemų, jeigu panorės nutraukti sutartį. Sesuo kreipėsi į visas įmanomas institucijas, tačiau iš visur gavo tokį patį atsakymą, kurį perfrazuoti galima taip: Lietuvoje šios sumos turi pakakti minimaliems poreikiams patenkinti. Sesuo laukia eilėje dėl socialinio būsto. Atėjus jos eilei ji galės rinktis arba būstą, arba kompensaciją už būsto nuomą, tačiau eilėje dar teks laukti apie 10 metų“, – pasakojo pašnekovas.

Išlaidos: būsto nuomai – 300 eurų, darželis – 350 eurų (privatus, nes valstybiniame vietos nėra), transportas, maistas, komunikacijos, drabužiai, vaistai ir kitos reikmės – 450 eurų, taigi iš viso 1100 eurų.

Štai jo paskaičiavimai, kiek išlaidų turėtų patirti jauna mama, kad būtų adekvačiai patenkinti jos ir vaiko poreikiai.

Išlaidos būsto nuomai – 300 eurų (tiek Vilniuje vidutiniškai kainuoja nebrangaus 2 kambarių buto nuoma), darželis – 350 eurų (privatus, nes valstybiniame vietos nėra, net jei vaiką augina vieniša mama ir dar su negalia). Toliau – transportas, maistas, komunikacijos, drabužiai, vaistai ir kitos reikmės. Šiems poreikiams užtikrinti jaunuolis skiria dar 450 eurų. Taigi ori suma, už kurią, jo manymu, gali išgyventi mažą vaiką auginanti moteris, – 1100 eurų.

„Gerai, kad pats dirbu Norvegijoje ir galiu sesei padėti, skirdamas jai apie 1000 eurų per mėnesį. Tačiau ką daryti kitiems žmonėms, kuriems iš tiesų tenka išgyventi už 100 eurų?“ – problemą iškėlė pašnekovas.

Pagal ministerijos informaciją moteris galėtų prisidurti dar 40 eurų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), gavusi jaunos mamos istorijos aprašymą, rekomendavo kreiptis į savivaldybės socialinės paramos skyrių ar seniūnijos specialistą socialiniam darbui, kuris supažindintų, kokios savivaldybės galimybės, galbūt verta kreiptis ir į nevyriausybines organizacijas dėl kai kurių paslaugų ar pagalbos. Pavyzdžiui, moteris laikinai galėtų būti apgyvendinta moterų krizių centre.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Pasak SADM Paramos skyriaus vedėjos Svetlanos Kulpinos, socialinę pašalpą turi teisę gauti asmenys, kurių vidutinės pajamos vienam asmeniui per mėnesį yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas (102 eurai).

Atsižvelgiant į tai, kad šeimos pajamos per mėnesį ne daugiau kaip 50 procentų viršija šį dydį (51 Eur), surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, minėtai šeimai socialinė pašalpa gali būti skiriama išimties tvarka. Socialinės pašalpos dydis dviem šeimos nariams per mėnesį būtų 25,50 Eur.

„Be to, savivaldybės tarybos nustatyta tvarka teikti socialinę paramą ir kitais minėtame įstatyme nenumatytais atvejais (pavyzdžiui, skirti vienkartinę pašalpą, apmokėti įsiskolinimą už būstą ir kita), kai parama pagal nustatytą teisinį reguliavimą nepriklauso arba yra nepakankama. Esant sunkiai materialinei padėčiai, siūlome šeimai kreiptis į savivaldybę, kurioje gyvena, dėl socialinės pašalpos skyrimo išimties tvarka ar kitos socialinės paramos skyrimo.

Be to, jeigu vidutinės šeimos pajamos per praėjusius kalendorinius metus vienam šeimos nariui per mėnesį neviršija 153 eurų, mokama mėnesinė išmoka vaikui – 15,20 euro. Prireikus gali būti teikiama parama maisto produktais, finansuojama iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo“, – teigė specialistė.

Po euro įvedimo iš vidurinės klasės teko nusileisti iki varguoliško mąstymo

15min kalbinta Daiva Ausėnaitė prisipažino, kad praėjus metams po euro įvedimo ėmė jausti pasekmes – nėra pinigų. Išgirdusi vieną kitą pokalbį parduotuvėje, suprato, kad daugelis susiduria su ta pačia problema: pinigai parduotuvėje tirpsta, o prekių už tuos pinigus įsigyjama mažiau.

„Būtent tokia situacija privertė dažną galvoti, kad jis tapo varguoliu ir nusirito bent keliais laipteliais iš savo buvusio socialinio sluoksnio žemyn. Aš irgi ėmiau taip galvoti. Pradėjau pirkti pigesnes maisto prekes (tai, beje, labai efektyviai sumažina išlaidas); pradėjau pirkti tik akcines prekes (nuėjau dar toliau, bandau atsiminti buvusias tų prekių kainas, kad manęs neapgautų su netikrais kainų mažinimais); pradėjau pirkti lenkiškus pieno produktus (skaudančia širdimi atsisveikinau su ekologišku lietuvišku pienu, jis kainuoja daugiau kaip eurą, ir dabar į kavą pilu lenkišką pieną už 40–60 euro centų); pradėjau planuoti savaitės meniu (kai suplanuoji ir gamini, mažiau pinigų išleidi „greitmaisčių“ pirkimui).

Pradėjau pirkti pigesnes maisto prekes, tik akcinius produktus, perėjau prie lenkiškų pieno produktų ir planuoju savaitės meniu.

Tačiau visi šie pokyčiai leidžia likti tik tame išlaidų lygyje, kuris buvo esant litams. Vadinasi, reikia varguolišką elgesio filosofiją kelti ir į kitus lygmenis: drabužiai, kosmetika, knygos...

Neperku naujų knygų. Kankinuosi eidama pro knygų lentynas, bet neperku. Patiriu didelį džiaugsmą kartą per mėnesį apsilankiusi bibliotekoje, nes ten kas kartą vis randu naujų knygų. Keturis mėnesius visai nepirkau jokių žurnalų.

Dėl žurnalų yra daug problemų, nes pats tas procesas prie kavos puodelio ryte vartyti spalvotą žurnalą… Nusprendžiau, kad tuos žurnalus reikia gauti kažkaip nemokamai. Vienas būdas – imti ten, kur tokius duoda. Kitas – vartyti ten, kur guli nauji leidiniai, pavyzdžiui, kavinėse visuomet galima rasti ne tik laikraščių, bet ir žurnalų. Trečias, varguoliškiausias būdas – skaityti prekybos centre“, – rašo Daiva savo interneto dienoraštyje ievosnuomone.lt.

Dėl drabužių ji dar pernai nusprendė: nepirks nieko arba tik tai, kas kainuoja ne daugiau kaip 5–10 eurų (ir ne daugiau kaip 1–2 pirkinių per mėnesį). Kiekviena moteris turi daugybę drabužių. Tad labai griežtai pasakė sau, kad jokių „nėra ką apsirengti“ nebus, nes apsirengti tikrai yra ką.

Vida Press nuotr./Moteris verda sriubą

600 eurų – vien būtinosioms išlaidoms

„Esu paskaičiavusi, kad mano būtinosios išlaidos – 617 eurų. Į šią sumą įeina visi nuolatiniai dalykai, už kuriuos kiekvieną mėnesį turiu būtinai susimokėti. Į šią sumą įeina ir buto nuoma, tiesa, man pasisekė jį išsinuomoti labai pigiai, išlaidos už komunikacijas ir pagalba mamai, už kurios būstą taip pat tenka mokėti, taip pat jai padedu maistu, nes jos pačios pensija netgi nesiekia minimalaus atlyginimo dydžio.

Anksčiau pati save priskirdavau vidurinei klasei – juk iš tiesų uždirbu daugiau nei dažnas varguolis. Net jei per mėnesį sugeneruoju apie 800 eurų, per mėnesį, atmetus visas būtinas išlaidas ir maistą, galiu papildomai susitvarkyti, pavyzdžiui, vieną dantį, arba įsigyti vieną batų porą.

Anksčiau mėgdavau per susitikimus kavinėje išgerti kavos. Esu paskaičiavusi, kad per mėnesį susidarydavo kavai apie 20 eurų. Dabar jau pradedu mąstyti kitaip, iš tiesų varguoliškai. Einu į susitikimą ir galvoju, kad gal negersiu kavos. Tai ir yra varguoliškas mąstymas, kai tu nuolat sveri – kiek kainuoja, ar galiu sau leisti. Kai noriu ko nors skanesnio, laukiu akcijų. Nesvarbu, kad noriu dabar“, – pasakojo D.Ausėnaitė.

Jai sunku įsivaizduoti, kaip be jos pagalbos išgyventų mama.

„Jei atvirai, ji turbūt ne tik badautų, bet atsidurtų gatvėje. Kad ir kaip būtų įrodinėjama, kad misti vien kruopomis sveika, aš pastebiu, kada mama neprivalgo. Apie vitaminų trūkumą išduoda jos trūkinėjantys lūpų kampučiai. Jai net obuoliai, kuriuos labai mėgsta, yra prabanga.

Neseniai lankiausi Berlyne. Mane pakerėjo žmonių entuziazmas. Jie visi kūrybiški, noriai vaikšto į parodas, teatrus... Kai žmonių nevaržo nuolatinis rūpestis, ką valgyti, ar užteks pinigų susimokėti mokesčius, galima pagalvoti ir apie dvasingesnius dalykus. Kai esi nuolat priverstas mąstyti apie duoną kasdieninę, pradedi vargti ir dvasine prasme“, – įsitikinusi pašnekovė.

Santykinio skurdo ribą žymi žmogaus savijauta?

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vaidotas Ilgius

Pasak „Maisto banko“ komunikacijos ir plėtros vadovo Vaidoto Ilgiaus, valstybės nustatytos pajamų riba, kai jau manoma, kad žmogui reikia materialinės pagalbos, – 153 eurai.

„Tačiau tos pačios pajamos gali reikšti skirtingas galimybes didmiestyje, mažame miestelyje ar kaime, taip pat priklauso nuo išlaidų struktūros, pavyzdžiui, šeima turi ligonių arba įsiskolinimų.

Be to, reikia skirti santykinį ir absoliutų skurdą. Pagal statistiką, santykinio skurdo riziką patiria penktadalis gyventojų. Absoliutaus skurdo riba jau susijusi su išgyvenimu. Berods, latviai prieš keletą metų pabandė nustatyti minimalų prekių ir paslaugų krepšelį, kurio užtenka išgyvenimui. Lietuvoje apie tokius skaičiavimus neteko girdėti.

Iš tiesų teko matyti pagyvenusius žmones, kurie labai skurdžiai gyvena, tenkinasi labai mažomis pajamomis. Viena buvusi docentė pasakojo, kad, atmetus mokesčius už komunalines paslaugas, vaistus, jai per mėnesį lieka iki 70 eurų, taigi iki 2 eurų per dieną.

Esu daręs eksperimentą maitindamasis už 4–5 litus (1-1,5 euro). Labai norėdamas gali pramisti už šiuos pinigus, tačiau tokia mityba nebus labai sveika arba reikės įdėti daug papildomų pastangų, kad ji būtų labiau visavertė. Taip, karo metu, po karo, kai buvo badmečiai, žmonės taip išgyvendavo, bet tai gana ekstremalu“, – pasakojo V.Ilgius.

Taip, karo metu, po karo, kai buvo badmečiai, žmonės taip išgyvendavo, bet tai gana ekstremalu.

Eksperimentuodamas iš pradžių vyras stengėsi tiesiog sutilpti į pasirinktą sumą. Vėliau bandė savo mitybos racioną padaryti sveikesnį. Pasak jo, yra dvi priešingos stovyklos. Vieni sako, kad pigus yra tik prastas, nevisavertis maistas, prikimštas tuščių kalorijų, kiti prieštarauja: esą bent jau šiltuoju metų laiku yra daug pigių produktų, iš kurių galima pasisemti vitaminų, pavyzdžiui, žolės. Tiesa, visavertė pigi mityba kainuoja jūsų laiką, reikia įdėti kur kas daugiau pastangų sekant ir vaikantis akcijų parduotuvėse ir pan.

Pagaliau skurdo riba susijusi ir su socialinėmis normomis, t. y. su nuostata, kas laikoma priimtinu pragyvenimo lygiu. Vienam skurdas – visiškas nepriteklius, kitam – gyvenimas nuo algos iki algos ir negalėjimas sau leisti daugelio dalykų.

„Pavyzdžiui, mama gali eiti miegoti alkana, kad jos vaikai būtų pavalgę. Taip pat yra šeimų, kurių pajamos šiek tiek viršija valstybės nustatytą ribą, bet jos neišgyvena, nes turi specifinių poreikių, paauglius vaikus ir pan.

Natūralu, kad šie žmonės jaučia blogas emocijas – pyktį ar skausmą. Šiuo atveju viskas priklauso nuo socialinio darbuotojo, kuris, jeigu nepažvelgs į situaciją formaliai, gali skirti pašalpą, pagaliau organizuoti įvairių organizacijų, bendruomenės pagalbą tokiai šeimai. Mat nevyriausybinės organizacijos šiuo atveju turi daugiau jautrumo ir galimybių peržengti formalumo rėmus. Pavyzdžiui, jei šeima atsidūrė kritinėje situacijoje, mes stengiamės bent jau vienkartinį paketą paruošti“, – teigė „Maisto banko“ atstovas.