L.Mažylio sutikimo ceremonija Vilniaus oro uoste
18.07 val. žengęs pro oro uosto atvykimo salės duris L.Mažylis pasitiktas ovacijomis ir artimųjų bučiniais.
Pirmiausia L.Mažylį pasveikino jo atstovaujamo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis, paskelbęs, kad profesorius jau yra tarp tautos didžiavyrių ir uždėjęs ant kaklo laurų vainiką.
L.Mažylis kuklinosi jį priimti „Mažylis aš, koks aš didvyris“, – juokavo profesorius.
Vilniaus oro uoste pasitiko švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė mokslininkui dėkojo visos Lietuvos vardu.
Vis tiek yra stebuklo elementas. Kartais paimu ir galvoju, kad ne žmogus suranda daiktą, o daiktas žmogų, – sakė L.Mažylis.
„Noriu padėkoti jums už gimimo liudijimo mūsų valstybės suradimą. Ir tai yra labai simboliška, nes ruošiamės valstybės šimtmečiui. Tai yra labai malonu ir labai gera, kad mokslo tyrimai, mokslo žinios tiesiogiai prisideda prie Lietuvos valstybės kūrimo. Ačiū jums labai, labai dižiuojamės ir džiaugiamės Lietuvos mokslininkais“, – sakė ministrė. Tuomet L.Mažyliui spausti rankos rikiavosi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, aplinkos ministras Kęstutis Navickas, Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, būrys kolegų iš Vytauto Didžiojo universiteto ir Valstybės atkūrimo šimtmečio komanda, įteikusi profesoriui pirmąjį sidabrinį Lietuvos šimtmečio ženklelį.
Sveikinti profesorių atvyko ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atstovas Aurimas Švedas, nors jo kolega Alfredas Bumblauskas šią savaitę suabejojo L.Mažylio atradimo originalumu.
Progos pasidžiaugti šlove nepraleido ir Seimo narė „valstietė“ Rūta Miliūtė. Ji į renginį atsivedė ir frakcijos atstovę spaudai ir taikėsi progos nusifotografuoti su atradėju.
Tiesa, Vilniaus oro uosto salė, skirtingai nei sutinkant sportininkus, neprigužėjo piliečių.
Čia būriavosi artimi profesoriaus draugai, kaimynai. L.Mažylį taip pat pasitiko ir jo žmona Aldona, dukra Liucija ir kiti artimieji. Viena moteris į oro uostą atsivežė rasto dokumento nuotrauką ir paprašė L.Mažylio autografo ant jo. L.Mažylis pasirašė groteskiškai juokaudamas, kad ant vienos kopijos dabar taps dvidešimt pirmuoju signataru.
Pokalbį pradėjo šou apie atmintį
L.Mažylis, užgultas žurnalistų, meistriškai juos suvaldė, pradėjęs improvizuotą paskaitą apie signatarus ir Nepriklausomybės akto tekstą bei jo prasmę. Jis pasiūlė oro uoste susirinkusiems tyloje pagalvoti, kiek prisimename dvidešimt Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų pavardžių. „Manau, tai tikrai neišdidūs žmonės ir nepyksta. Manau, jų dvasia čia kažkur dar plevena“, – kalbėjo mokslininkas.
Po to L.Mažylis susirinkusiųjų paklausė, ar tame dokumente yra žodis „Lietuva“ ir „laisvė“. „Tame dokumente nėra žodžio „laisvė“, bet jis yra apie laisvę. Jis yra trumpas, paprastas, skaidrus ir todėl taip labai priimtinas“, – pats atsakė profesorius.
L.Mažylis pafantazavo, kad po šimtmečio, be jokios abejonės, niekas neatsimins, kad kažkada istorikams teko šio dokumento ieškoti.
„Visi bus seniai pamiršę. Vasario 16-osios aktas niekada nebuvo dingęs, „jis visada buvo“, – kalbėjo profesorius, o jo žodžius lydėjo plojimai.
Šią kalbą L.Mažylis prisipažino apgalvojęs lėktuve, pakeliui namo, kur jo kartu skridę keleiviai netrukdė ir nesveikino.
L.Mažylis pripažino, kad dėmesys jam nėra įprastas ir šiek tiek glumina. Jis pripažino, kad tokį sutikimą oro uosto laukimo salėje yra matęs tik per televizorių. Pavyzdžiui, kai tauta sutiko jo studentą Mindaugą Bilių.
„Aš bent žinau, kaip tai atrodo“, – juokėsi jis.
Paskutines naktis L.Mažylis tikino miegojęs ramiai, nuolat kalbėjęs telefonu ir dar nespėjęs atšvęsti. Su šeima įvykį profesorius paminės tik vėlai vakare, nes tiesiai iš Vilniaus oro uosto aistringas „Žalgirio“ gerbėjas išvyko į Kaune vyksiančias šios komandos rungtynes prieš Milano „Emporio Armani“.
L.Mažylio žmona Aldona susisielojo, kad per nerimą ir painiavą visai pamiršo paimti vyro žaliąjį šaliką su komandos atributika. Bet jaudintis dėl to greičiausiai nebuvo verta – L.Mažylio Žalgirio arenoje penktadienio vakarą taip pat laukė garbingas sutikimas. Per minutės pertraukėlę trečiajame rungtynių ketvirtyje 15 tūkst. žmonių profesoriui skandavo „ačiū“.
Akivaizdu, kad profesoriui toks dėmesys nėra įprastas. Kalbėdamas jis vis taisėsi ant kaklo užkabintą vainiką, grąžė rankas, nenustygo vietoje, net bandė kiekvienam žurnalistui į klausimus atsakinėti čiupdamas už mikrofono.
Šeima sužinojo vidurdienį
Į Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyvą, kuriame dokumentų – net 7 km lentynų, vykti profesorius nutarė sausį. Pirmadienį autobusu pasiekęs Vokietijos sostinę L.Mažylis Berlyne tikėjosi pabūti iki penktadienio, tačiau Aktą pavyko surasti greičiau – jau trečiadienį. Pirmosios apie tai trumposiomis žinutėmis buvo informuotos profesoriaus žmona Aldona ir dukra Liucija.
Radau lobius. Yra tiek daug ten tyrinėti. Sekite spaudą, – dar naujienų žadėjo L.Mažylis.
Jos pripažįsta, kad iškart nepatikėjo žinia. Galvojo, kad L.Mažylis galbūt rado vokišką dokumentą. Žmona Aldona vyrui nė nepuolė skambinti. Bijojo, kad archyve jam draudžiama naudotis mobiliuoju. Dukra Liucija tuoj pat parašė žinutę klausdama, kurį Aktą tėtis surado.
„Visus“, – atrašė L.Mažylis.
Žmona Aldona tvirtina, kad jos vyrui padėjo kruopštumas, darbštumas, o dukra tuoj pridūrė: „Avantiūrizmas svarbiausia“.
Klausiamas, kiek jo šeimai kainavo ši kelionė, L.Mažylis tikino, kad artimiesiems teko kęsti jo nuolatinį „įkyrėjimą ir zyzimą“ su prašymais patvirtinti, kad jis nors šį tą daro teisingai.
„Jos prisiklausė, kaip dingsta ir paskui atsiranda įvairūs daiktai“, – šmaikštavo mokslininkas.
Radinys prilygo stebuklui
Radęs dokumentą L.Mažylis pasakojo pasijutęs lyg įvykus stebuklui.
„Viena, kad gal taip turėjo įvykti. Kita, kad vis tiek yra stebuklo elementas. Kartais paimu ir galvoju, kad ne žmogus suranda daiktą, o daiktas žmogų“, – sakė jis.
Dar 20 min. iki surasdamas dokumentą profesorius buvo beprarandąs viltį ir pats sau įrašė klausimą: „Kaip reiks gyventi toliau?“.
„Buvo planai važiuoti ieškoti toliau“, – pripažino jis. Dabar L.Mažylio gyvenimas tikrai keičiasi – kukliam profesoriui teks priprasti prie milžiniško dėmesio.
Bet ne tik tai. Jis sako, kad dėmesys įpareigoja nenuleisti rankų ir užsimena parsivežęs ne tik šį atradimą, bet ir kitų „lobių“.
„Palikim paslapties. Radau lobius. Taip greitai negaliu atsakyti. Yra tiek daug ten tyrinėti. Sekite spaudą“, – pažadėjo naujienų L.Mažylis.
Profesorius sako jau planuojantis naujas keliones į Berlyno archyvus ir ne tik juos, bet kur dar ketina vykti, laiko paslaptyje.
„Ne visada yra žinomi tie keliai“, – šypsojosi jis.
Aktas – Vokietijos turtas
Trečiasis asmuo, kuriam L.Mažylis pranešė apie radinį buvo Lietuvos ambasados Vokietijoje darbuotojas Andrius Gritienis.
„Paskambinau Andriui, sakau: „Žinai, reiktų pranešti tautai. Aš atradau Vasario 16-osios Akto originalą“, – prisiminė L.Mažylis.
Būtent jis, pasak profesoriaus, pagelbėjo, kad tyrėjui archyvuose pavyktų pamatyti tikrą dokumentą ir jį nufotografuoti.
„Tai buvo svarbus dalykas, nes ambasada padarė spaudimą archyvui, kad išneštų originalą“, – kalbėjo L.Mažylis.
Ar tikėtina, kad Vokietija dabar perduotų dokumentą Lietuvai? „Kadangi mano, kaip politologo nuomone, santykiai tarp mūsų valstybių yra puikūs, tai toks gestas tuos santykius dar labiau pagerintų“, – sakė L.Mažylis, tačiau pridūrė, kad šis istorinis dokumentas dabar yra Vokietijos nacionalinis turtas.
L.Mažylis pripažino, kad būtų smagu, jei lietuviams pavyktų bent pro stiklą pasižiūrėti į istorinį dokumentą.
Profesorius svarstė, kad žodžio „Vokietijos“ nei lietuviškoje, nei vokiškoje dokumento versijose nėra, nes dokumentai buvo paruošti siųsti ne vien Vokietijai.
„Kiek galima rekonstruoti logiką signatarų, tai jie taip ir nubalsavo, kad siuntinės įvairioms valstybėms. Ir įrašinės tos valstybės vardą, kurios reikia. Šiuo atveju Aktas vasario 16-ąją po pietų buvo nugabentas vokiečiams toks, kaip nutarė Taryba. Tie daugtaškiai neabejotinai visada buvo“, – kalbėjo profesorius.
A.Bumblauskui atsakė Šventojo Rašto žodžiais
Ar L.Mažylis nepyktelėjo ant skeptiškai atradimą komentavusio Vilniaus universiteto istorijos profesoriaus Alfredo Bumblausko? L.Mažylis po trumpos pauzės į šį klausimą atsakė citata iš Šventojo Rašto: „Tomai, tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti tie, kurie įtikėjo nematę. Būk nuo šiol tikintis, nebūk netikintis!“
Apie koncerno „MG Baltic“ už surastą Aktą pasiūlytą milijoną eurų L.Mažylis vėl apskritai atsisakė kalbėti. Tik jo žmona pasakė, kad vyras pinigų tikrai neimtų.
Tuo tarpu valstybės apdovanojimą profesorius priimtų, jei jis būtų skirtas istorinių tyrimų programoms. „Aš galėčiau patarti, kaip teisingai investuoti pinigus, kad mes laimėtume istorijos tyrimuose kuo daugiau“, – sakė jis.
L.Mažylis nekomentavo, ar iki šiol moksliniams tyrimams buvo skirta pakankamai dėmesio, tik pabrėžė, kad jo universiteto išlaidos jo komandiruotei ir asmeninės investicijos atsipirko su kaupu.
„Per daug nedrąsiai ieškojo“, – paaiškino, kodėl anksčiau istorikai šio dokumento nerado, mokslininkas.
Lietuva dokumentą gyvai pamatys
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius penktadienį su Vokietijos kolega Sigmaru Gabrieliu susitarė, kad šis dokumentas tikrai bus eksponuojamas Lietuvoje, o galbūt net padovanotas mūsų šaliai.
L.Mažylis istorinį dokumentą Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve surado trečiadienį.
Ketvirtadienį Vokietijos URM patvirtino, kad jos archyve aptiktas dokumentas yra 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos Tarybos nutarimas dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, ir pasveikino lietuvius su šiuo radiniu.
Aktą ketvirtadienį apžiūrėjo Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovai ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis. Paaiškėjo, kad šis dokumentas diplomatiniame archyve, bylų grupėje, pavadintoje „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“, saugomas nuo 1959-ųjų ir jį galėjo apžiūrėti bet kas.
L.Mažylio teigimu, bylose taip pat rastas 1917 metų gruodžio 11-osios nepriklausomybės aktas su 19 signatarų parašais. Šiame akte buvo minima glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Užsimenama, kad L.Mažylis iš Vokietijos parsiveža ir daugiau intriguojančių rezultatų, kurie virs naujais planais ir tyrimais.
