„Taip atrodė, kad jo patriotinis gyvenimas buvo savaime suprantamas dalykas. Aš nežinau, iš kur jis gavo tokį supratimą, gal iš savo gimtinės, iš derlingos Pasvalio žemės, iš savo protėvių, bet meilė Lietuvai, buvo dominuojantis dalykas jo gyvenime“, – sako beveik 7 dešimtmečius JAV, Konektikuto valstijoje, gyvenanti Rita.
R.Vileišytė-Bagdonienė pasakoja, kad tėvą Joną vaikystėje daugiausia prisimena, kaip skubantį, neskaičiuojantį darbui praleisto laiko. Tačiau jis visuomet pusryčiaudavo kartu su jauniausiais vaikais Rita ir Kazimieriu bei visuomet iš ryto jiems prieš mokyklą pakeldavo nuotaiką.
J.Vileišis nuo 1921 metų ėjo Kauno burmistro pareigas. Rita prisimena, kaip Kaune virė statybos, infrastruktūros kūrimas, kai jos tėvas siekė suteikti Kaunui europinio miesto veidą.
„Atsimenu Kauną, kai gatvės buvo tiesiog išverstos, nes dėjo visokius vamzdžius – dėl vandentiekio ir kanalizacijos, iki tol juk nieko nebuvo! Mano tėvas tiesiog stebuklą padarė. Paskui panaikino arklių tempiamą vežimą – „konkę“, kaip mes vadinom, gražiais moderniais autobusais. Jie, kaip atsimenu, buvo tamsiai raudonos spalvos su Kauno herbu ant šono. Gatvės buvo išasfaltuotos. Jau nebuvo tų medinių šaligatvių. Jis buvo didelio išsilavinimo žmogus, jis buvo matęs kitas Europos sostines ir jis norėjo, kad Kaunas nors iš dalies joms prilygtų“, – LRT RADIJUI pasakoja signataro dukra.
R.Vileišytė-Bagdonienė paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi pernai per nepriklausomybės atkūrimo 100-ečio iškilmes. 1920-ais metais gimusi Rita prisimena, kad vaikystėje, paauglystėje nepriklausomybė jai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas, nes ji gimė jau laisvoje šalyje.
„Dabar suprantu ir jaunimą Lietuvoj, kurie neiškentėjo, nei Sibiro, nei karo, nei nieko, o jau gimė Lietuvoje. Jie priima tai, kaip kokį savaime suprantamą dalyką. Taip pat ir aš tuomet. Bet aš žinojau, kad mano tėvams Lietuva yra svarbiausias dalykas“, – LRT RADIJUI sako Rita.
Dabar suprantu ir jaunimą Lietuvoj, kurie neiškentėjo, nei Sibiro, nei karo, nei nieko, o jau gimė Lietuvoje. Jie priima tai, kaip kokį savaime suprantamą dalyką. Taip pat ir aš tuomet. Bet aš žinojau, kad mano tėvams Lietuva yra svarbiausias dalykas, – LRT RADIJUI sako Rita.
Rita pasakoja, kad ryšys su tėvu ypač sustiprėjo jai paaugus, kai ji pradėjo studijuoti. Tuomet J. Vileišis jau nebevadovavo Kaunui ir turėjo daugiau laiko. Rita prisimena jų pasivaikščiojimus po Kauno ąžuolyną ir susitikimus pietums „Konrado“ kavinėje.
„Tu turi visuomet tobulėti. Kiekvieną kartą turi pasižiūrėti į veidrodį ir pagalvoti ar tu viską išpildei, ką tu turėjai padaryti tą dieną. Kaip tu elgeisi ir ką tu galėtum geriau padaryti. Ir ne dėl to, kad tavo tėvelis ar mokytojas, ar kunigas sakė, bet dėl savęs pačios, ne dėl to, kaip tas atrodytų kitiems, bet dėl savęs, turi atsakyti sau pačiam. Jis man sakydavo – kai tu suaugsi niekas kitas už tave neatsakys. Tu būsi teisiama pagal save“, – tėvo žodžius per brangius susitikimus prisimena Rita.
Ritą Vileišytę jos namuose Kontektikuto valstijoje kalbino Vita Ličytė.
