Daug diskusijų ne vienerius metus kėlęs P.Cvirkos paminklas, atrodo, vis dėlto dings iš Vilniaus miesto centro.
Išjudinti buvo sunku
Kaip teigia Vilniaus m. savivaldybės vicemeras V.Benkunskas, „Cvirkos paminklo klausimą išjudinti buvo sunkiau nei patį paminklą“.
„Kultūros paveldo departamentas (KPD) ir jo direktorius Vidmantas Bezaras įsikibę laikosi kultūros vertybių registro, kuriame aiškiai parašyta, jog paminklas saugomas. Bet ar galėjo būti kitaip, žinant, kad jis sudarytas tarybinių sąrašų pagrindu, į kuriuos Cvirka įtrauktas dar 1972 m.?
Ačiū Dievui (ir Kultūros ministerijai), panašu, kad jau greitai dienas paminklas leis kur nors kitur. Šįryt kultūros ministras S.Kairys aiškiai pasakė, jog tokiam „paveldui“ jokiuose registruose vietos nėra ir būti negali. Aš tik primenu, kad P.Cvirka, kurio statula yra lankomiausias balandžių tualetas Vilniuje, padėjo savo parašą po Lietuvos „įstojimo“ į SSRS deklaracija“, – feisbuke rašo vicemeras.
Jo teigimu, sulaukęs oficialaus sprendimo statulą išbraukti iš paveldo, miesto tarybai jis iškart teiks siūlymą ją kuo greičiau nukelti. „Kur ji iškeliaus – klausimas lieka atviras, tačiau Vilniaus centras nėra Grūto parkas, o kūrybiški vilniečiai tikrai sugalvos, kuo ją pakeisti“, – teigia V.Benkunskas.
Kreipėsi į KPD
Kultūros ministras Simonas Kairys irgi pranešė feisbuke, kad pasirašė kreipimąsi į Kultūros paveldo departamentą (KPD), kuriuo prašo spręsti dėl teisinės apsaugos Petro Cvirkos paminklui panaikinimo ir išbraukimo iš Kultūros vertybių registro.
„Paminklas į registrą buvo įtrauktas 1992 m., šio sprendimo šaltinis – LTSR Paminklų sąrašas (1973 m.). Manau, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba į šią situaciją turėtų pažiūrėti iš šių dienų perspektyvos“, – teigia ministras.
Pasak S.Kairio, P.Cvirkos literatūriniai nuopelnai Vilniuje jau seniai yra įamžinti – 1986 m. Naujamiestyje pastatyta skulptūra „Lakštingala“.
„2019 m. gruodžio 3 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro galutinė ekspertinė išvada – Petras Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui.
Paveldo politikoje siekiu, kad atsirastų prioritetai, noriu, kad aiškiai suvoktume, kokį savo šalies istorijos pasakojimą kuriame sau ir pasauliui. Ir net ne fizinis paminklo buvimas ar nebuvimas yra problema. Problema visų pirma kyla iš to, kam valstybė skiria savo dėmesį, kaip suvokiame savo pareigą ir kaip apibrėžiame vertę“, – rašo ministras.
Anūkas atsitraukti nenusiteikęs
P.Cvirkos anūkas Aidas Pivoriūnas 15min tvirtina nepakeitęs nuomonės dėl savo seneliui skirto paminklo – esą jis pastatytas literatūros klasikui.
Vilniaus vicemerui V.Benkunskui ir administracijos direktoriaus pavaduotojui Adomui Bužinskui jis rekomendavo rūpintis miesto švara ir komunalinėmis atliekomis, kas esą ir priklauso pagal jų kuruojamas sritis savivaldybėje.
A.Pivoriūnas sako esąs įsitikinęs, kad šie du politikai, atstovaujantys verslui, kuris „yra tiesiogiai suinteresuotas, kad toje vietoje paminklo neliktų“. Sukonkretinti, kokį verslą turi omeny, jis nepanoro, tik tvirtino matąs, kad miesto centre esantis sklypas yra itin patrauklus.
„Pasižiūrėkite, už kokią sritį yra atsakingi šitie du politikai, kokie inicijuojami projektai ir kas stovi už tų projektų, ir pamatysite. Yra verslas, kuris suinteresuotas šituo sklypu. Tai auksinis sklypas, tai nieko bendro su Petru Cvirka kaip lietuvių literatūros klasiku neturi, tiesiog ieškoma būdų“, – kalbėjo A.Pivoriūnas, dar ragindamas atkreipti dėmesį į sostinės viešųjų erdvių likimą.
Yra verslas, suinteresuotas šituo sklypu. Tai auksinis sklypas, tai nieko bendro su Petru Cvirka kaip lietuvių literatūros klasiku neturi.
Kultūros ministrui A.Pivoriūnas linkėjo neskubėti, turėtų būti inicijuojama diskusija dar kartą.
Šitas klausimas labai politizuotas, tvirtina A.Pivoriūnas, su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pažyma, kuri, rašytojo anūko teigimu, tikrai negali būti laikoma rimtu dokumentu – ją esą parengė tam jokios teisės neturintys žmonės be tinkamo istorikų išsilavinimo ir kompetencijos. Visą pažymą galite paskaityti čia.
„Žaidimas su pažymomis buvo populiarus tarybiniais laikais. Mes grįžtame labai greitai į tarybinius laikus ir pritaikome bolševikinę praktiką. Reikia susidoroti, yra netinkamas žmogus, jis trukdo kažką įsisavinti, pagaminsime pažymą. Mano palinkėjimas būtų neskubėti, nieko neatsitiks. Nuo 1959 metų paminklas stovi, žinoma, linkiu, kad jis ir toliau stovėtų, nes yra pastatytas Petrui Cvirkai kaip literatūros klasikui, parašiusiam nuostabius kūrinys, kurių, kaip esu įsitikinęs, mūsų jaunieji politikai, ypač iš Vilniaus savivaldybės, nėra skaitę nė vieno“, – kalbėjo A.Pivoriūnas.
Iki šiol vykusių diskusijų šiuo klausimu jis nevadino diskusijomis: „Tai buvo ne diskusijos, o šmeižto kampanija. Esamas Vilniaus miesto meras mano senelį, kuris yra miręs 1947 metais, kurio net mano mama nėra gyvo mačiusi, yra išvadinęs žudiku. Kokia gali būti diskusija, kai vyksta tokie pareiškimai?
Aš žinau, kad vyko diskusija profesinėse bendruomenėse, tokioje kaip kraštovaizdžio architektų, nes tai parkas, skveras, suprojektuotas Vladislovo Mikučionio, pripažintas kaip vienas iš geriausiai ir profesionaliausiai įsiliejusių į Vilniaus kraštovaizdį su terasiniais laiptais. Savo griežtą nepritarimą paminklo pašalinimui išsakė architektai, rašytojai, dailininkai. Čia mes turime kalbą ne tik apie P.Cvirką, turime kalbą apie skulptūros klasiką Mikėną. Aš tai sakyčiau, kad tai elementarus, kryptingas lietuvių kultūros niekinimas.“
