Be perstojo svirpia ir mirksi mobilusis telefonas: per dieną kunigas sulaukia nuo dešimties iki šimto prašymų pasimelsti užtarimo malda. Maldininkus ir smalsuolius iš visos Lietuvos į Panaros kaimą miške netoli Merkinės traukia sekmadieninės vidinio išgydymo pamaldos ir galimybė asmeniškai pabendrauti su Pilnų namų bendruomenės (ji darbą pradėjo prieš dvylika metų; prieš dešimtmetį pasivadino dabartiniu vardu) įkūrėju.
"Asmeniškai su manimi bendraudami neprašykite daug kalbėti. Mūsų bendroje tyloje atsiveria galimybė veikti Dievui. Jūs mažai gaunate, nes daug kalbate", - rašo Valerijus Rudzinskas knygelėje "Mažos paslaptys". Tačiau laikraštis - tokia komunikacijos forma, kad be žodžių niekaip neišsiversi, reikia prašyti kalbėti. "Didysis interviu" - tokia rubrika, kad teksto reikia nemažai.
Ne vienas, bendravęs su keturiasdešimt devynerių metų tėvu Valerijumi, paliudytų, jog kalbėdamas jis sudeda visą širdį ir troškimą, kad tariami žodžiai išlaisvintų, gydytų, uždegtų troškimą tobulėti. Būkime atviri: kunigas V.Rudzinskas šiuo metu yra "žvaigždė", žinios apie jį ir jo darbą Pilnų namų bendruomenėje sklinda iš lūpų į lūpas. Panaros bendruomenė tam ir įkurta, kad būtų traukos vieta. Tokia ir tapo, tačiau įkūrėjas šiek tiek nuliūsta patyręs, kad tikintieji linkę iš jo daryti kultinį asmenį. "Jei taip yra, vadinasi, mano tarnystė dar netobula", - tvirtina kunigas.
Praėjusį šeštadienį, liepos 4 dieną, Panaroje buvo iškilmė - pašventintas Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčios kertinis akmuo. Bendruomenė, susidedanti iš pasišventusiųjų brolių ar besirengiančiųjų tokiais tapti, taip pat jų globotinių, žinoma ne tik dėl ekologinio vaistažolių ūkio, bet ir dėl pasiryžimo teikti dvasinę pagalbą, noro prisidėti prie Bažnyčios socialinės misijos - padėti nelaimingiems, kenčiantiems, priklausomybių kamuojamiems žmonėms.
"Kad įsikūrėme Panaroje, atsitiktinumas, - sako bendruomenės įkūrėjas. - Tiesiog atsirado proga čia įsigyti nuosavybės. Vieta nuostabi. Ne tik graži - tai jau įmelsta, palaiminta Dievo traukos vieta.
- Ką reiškia įmelsta?
- Čia kuriasi vienuolynas. Kiekvieną dieną kalbamos maldos, liturginės valandos. Kasdien laikomos mišios, atliekamos įvairios kitos pamaldumo praktikos. Po sekmadienio mišių vyksta vidinio išgydymo ir išlaisvinimo apeigos. Tokios vietos tiesiog prisodrinamos maldų, pati erdvė sutelkia jų energiją, palaimą, jėgą. Ten, kur tvyro tokia dvasia, žmogus patiria giluminį suraminimą, kitaip tariant, Šventosios Dvasios artumą.
- Visai netoli stovi ir Česukų piramidė. Gal apskritai šių apylinkių ypatinga energija?
- Nežinau. Su piramide mes niekaip nesusiję. Esame katalikų vienuolija. Vertinti jūsų minimą atvejį nesu kompetentingas, galiu tik pakartoti buvusio Merkinės klebono Kęstučio Kazlausko žodžius: tie žmonės nieko blogo nedaro. Kritikuoti, juolab kaltinti iškart atsisakau. Gal būdamas jų vietoje, matydamas pasaulį jų akimis elgčiausi taip pat. Mūsų visuomenei praverstų daugiau pakantumo ir pagarbos vieni kitų skirtingumams.
- Per pamokslus jūs nagrinėjate dalykus, apie kuriuos iš sakyklų dar nelabai išgirsi, pavyzdžiui, apsėdimus.
- Dabarties žmogus patiria nuolatinę įtampą, yra gana pasimetęs, skausmingai jaučia vidinės pilnatvės stoką. Visa tai prasiveržia daugybe kompleksų, emocinių sutrikimų ir net ligų. Šiandien visoje Europoje daugybė trisdešimtmečių jau serga vegetodistonija. Tai byloja apie sudėtingus mūsų laiko procesus. Todėl žmonėms reikia skelbti Dievo Gailestingumą. Per pamokslus visų pirma skelbiu malonės galimumą: kad žmogus patikėtų, jog jis - toks, koks yra - mylimas Dievo. Pirmiausia jį reikia "pastatyti" Dievo akivaizdoje, be jokių ypatingų reikalavimų, aukštai pakeltos kartelės. Nesvarbu, ar jis narkomanas, alkoholikas, vagis, kalinys, kitokios lytinės orientacijos. Tokių pas mane atvažiuoja. Labai daug atvyksta vadinamųjų suicidinių asmenų. Pirmas žingsnis - Dievo Gailestingumo paskelbimas. Per jį ateis išsilaisvinimas. Apsėdimai neiškeliami į pirmą planą, jie nėra tokie jau dažni. Gundymai - kas kita, jų patiriame visi. Dažnai visai be reikalo nesugebėjimą susitvarkyti su savo vidumi, kančia, su aplinkiniais ar dar kuo nors priskiriame velniui. Per išlaisvinimo pamaldas kalbama užtarimo malda, ji Bažnyčios suformuluota taip, kad bylotų apie Dievo palaiminimą žmogui ir drauge teiktų psichologinę pagalbą. Jei žmogus, įsiklausydamas į maldos žodžius, priima, patiki tuo, kas yra sakoma, padeda sau, išsilaisvina. Kitąkart gal tikrai atsitraukia piktasis, liaujasi visi jo puolimai. Bet dažniau vyksta taip: žmogus patiki, kad būdamas mylimas sugebės įveikti savo bėdas. Šiaip jau nieko čia mistiško.
- Vegetodistonija - dvasinė nesveikata?
- Visos nervų ligos vadinamos dvasinėmis. Jų ištakos gali būti ir fiziologinės. Pora metų įtempto skubėjimo, nuolatinio nuovargio, ir žmogų jau kamuoja emociniai sutrikimai. Depresiją arba vegetodistoniją sukelia pervargimas - fiziologinės priežastys. Bet lygiai taip pat galima sakyti, kad tai velnio įsikišimas žmogų veja skubėti, lėkti, išsekinti ir nualinti save taip, kad vieną dieną jis būtų nebepajėgus atlikti tai, ką reikia. Abudu aiškinimai - tiesa. O spręsdami šias problemas vieni pasirenka tabletes, kiti išlaisvinimą. Gana dažnai prireikia abiejų priemonių.
- Išgydymo pamaldos Lietuvoje dar naujiena. Visai neseniai Bažnyčia į jas žvelgė šnairai.
- Iš tiesų naujiena. Tarybiniais laikais buvome visiškai izoliuoti nuo pasaulio. Kai sužinoję apie naujus Bažnyčios sąjūdžius, kilusius Vakaruose, pradėjome juos diegti Lietuvoje, susidūrėme su pasipriešinimu. Bet pamažu Bažnyčios pozicija pasikeitė. Išgydymo pamaldos - sudėtinė visuotinės Bažnyčios maldavimų dalis, kaip pirmojo mėnesio penktadienio ar šeštadienio pamaldos, gegužinės ir birželinės pamaldos, kitokios maldingumo praktikos. Manau, vidinio išgydymo, išlaisvinimo pamaldos netruks įsitvirtinti ir Lietuvos Katalikų Bažnyčioje - bus įtrauktos į liturgiją.
- Gal tai reiškia, kad Bažnyčia vis labiau, tiesa, labai pamažu, atsiveria bioenerginiams ar net ezoteriniams dalykams, kuriuos visus atmesdavo aprioriškai, nesigilindama?
- Vatikano II susirinkimas paragino atsigręžti į žmogų kaip Bažnyčios bendruomenės, kuriai kiekvienas yra svarbus, dalį. Pirmiausia - priimti jį tokį, koks yra. Kas pažino Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią, teikiančią išgydymo, išlaisvinimo ir kitokių malonių, niekada neis pas ekstrasensą ar burtininką. Patikėjęs Dievo žodžiu ir juo gyvendamas, jis gaus kur kas daugiau - užtikrintą ir saugią pagalbą. Kiti ieško kitur: lengvo kelio ar naudos arba yra pasimetę meilėje. Statistika liūdna: apie 80 procentų visų katalikų yra bent sykį kreipęsi į burtininkus ir ekstrasensus. Kas naudojasi magų patarnavimais (ypač - turėdamas blogų tikslų), atveria sieloje plyšį velniui įeiti. Ir jis neišvengiamai įeina, o toks žmogus anksčiau ar vėliau tampa egzorcisto ar išlaisvintojo klientu. Bažnyčia ir burtininkams bei magams skelbia Dievo gailestingumą, kad šie žengtų dvasinės brandos keliu. "Apaštalų darbuose" pasakojama, kaip atsivertę burtininkai į miesto aikštę nešė burtų knygas ir jas sudeginę atsižadėjo visų kerų. Suskaičiavus pinigus, kuriais tos knygos buvo įkainotos, susidarė įspūdinga suma. Panašiai darėme Panaroje. Paraginau žmones: kas namuose turite okultizmo, burtų, magijos ir panašių knygų, sunaikinkite ir ant lapuko užrašykite, kiek jos kainavo. Tuos lapukus pora sekmadienių pamaldų dalyviai metė į pintinę. Suskaičiavau, kad knygų sunaikinta už dešimt tūkstančių litų!
- Kokius leidinius vadinate okultiniais?
- Sapnininkus, užkalbėjimų knygas, visokius diktavimų iš anapusinio pasaulio užrašymus. Pasirodo, dabar kone kiekvienas gali ne tik girdėti balsus iš anapus, bet ir išleisti tuos kliedesius. Jei žmogus remiasi į Evangelijos pamatą, jam nereikia viso šito šlamšto, marazmo, balasto. Įtartinų dalykų.
Per 25 savo kunigystės metus esu nemažai bendravęs su burtininkais, ne vienam padėjau grįžti į Bažnyčią. Tokiems žmonėms ypač reikia Dievo Gailestingumo. Žinau, kad kai kurie baigė gyvenimą savižudybe, psichiatrinėse ligoninėse. Jų vaikai patyrė didelių bėdų, tarp jų - jau aiškių demoniškų apsėdimų. Kai taip nutinka, žmogus susimąsto, ir štai vienas kitas burtininkas ateina sakramentų. Kalbamės, tariamės: viskas, baigiame šitą, pradedame kitą etapą. Tų, kurie nemeta burtininkystės, nesmerkiu ir nekritikuoju, tačiau aišku, kad tik laikinai tamsusis pasaulis (jų supratimu, tai šviesusis pasaulis: Baltoji brolija, angelai ir pan.) neša gėrį. Anksčiau ar vėliau ateina atpildo akimirka. Tada jie atvažiuoja pagalbos. Jokiu būdu negalima barti šių žmonių, atsidūrusių pavojuje. Užtenka pasakyti: Dievas myli tave tokį, koks esi. Nuo to prasideda atsivertimas, blogio atsisakymas, priklausomybės atidavimas Dievui.
- Kokių gebėjimų, kokio išskirtinio pašaukimo reikia, kad dirbtum tokį darbą? Jo imasi ne kiekvienas dvasininkas.
- Norėčiau, kad kiekvienas kunigas tai darytų. Kunigystės šventimai tokią galią suteikia visiems. Branda ateina darbuojantis. Kai pradėjau šiuos darbus, ypatinga branda nebūčiau galėjęs pasigirti. Taip susiklostė, kad nuo kunigystės pradžios pakliuvau į charizminį judėjimą. Viską reikėjo atrasti pačiam - nueiti nelengvą, bet nuostabų tikėjimo kelią. Nebuvo taip, kad neklystume, tačiau jautėme nepaprastą Dievo artumą, tai jis mokė ir vedė. Taip, per šventimus gauta galia kunigui suteikia labai daug malonių ir valdžios dvasiniam pasauliui. Tačiau Bažnyčia tuo ir turtinga - įvairove. Vieni ganytojai tampa garsiais pamokslininkais, kiti šauniais administratoriais, treti bažnyčių statytojais ar tvarkytojais. Kiekvienas atranda savo vietą Bažnyčioje. Tai natūralu: visi sudarome vieną Kristaus kūną, kurio galva Viešpats. Mes - to kūno skirtingi nariai. Jų turi būti tiek, kiek kūnui reikia, akis negali tapti nosimi, nosis ausimi, burna akimi ir t.t. Vieni kitus papildome savo dvasinėmis patirtimis, proto žiniomis. Ir ačiū Dievui, kad taip.
- Gal yra žmonių, kurių pavyzdys jus įkvepia ir palaiko?
- Didžiulę įtaką man padarė Jonas Paulius II - nepakartojamas atsidavimo, pasiaukojimo ir išminties pavyzdys. Mano mokytoja kasdieniame darbe - Motina Teresė.
- Ar nesibaiminate, kad tampate kultiniu asmeniu?
- Gyvenu tarp miškų, gana atsiskyręs, mano kontaktai su išoriniu pasauliu palyginti menki. Televizoriaus nežiūriu, bet ne dėl didelio šventumo, o todėl, kad nė vienai firmai nepavyko įdiegti ryšio. Galimybę naudotis internetu taip pat riboja techninės kliūtys. Nekyla minčių pasijusti ypatingam, ačiū Viešpačiui. Jei žmonės susvarbina mano asmenį, vadinasi, mano tarnystė dar labai netobula. Blogai, jei mato tik mane, nes ne aš jiems padedu, bet per mane - Kristus. Per pamokslus kalbu: ne į mane žiūrėkite, kai meldžiuosi. Už manęs - visa Bažnyčia: visi šventieji, visa skaistykla ir visas dangus. Aš esu silpnas, mirtingas, pažeidžiamas, man reikia tiek pat, o dažnai ir daugiau Dievo Gailestingumo nei bet kuriam kitam. Būna dienų, kai išvargęs ir išsekęs liturginį užtarimo maldos veiksmą atlieku mechaniškai. Bet malda vis tiek veikia ir padeda. Ne dėl to, kad aš tą darau. Viską daro Viešpats, aš tik leidžiu jam daryti. Jei žmogus išgijo, išsilaisvino, jis matė jau ne tėvą Valerijų. Jis išvydo Jėzų. Jei matys tik mane, bus vien bendražmogiškas santykis. Taip, jo negalima paneigti, bet reikėtų žvelgti giliau.
- Pašaukimų mažėja, nors Šventoji Dvasia nenustoja veikti. Kaip aiškintumėte priežastis?
- Jei kalbėsime apie visuotinę Bažnyčią, jokiu būdu nemažėja! Azijoje, Afrikoje - pašaukimų perteklius. Pavyzdžiui, Vietname į vieną kunigo ar vienuolio vietą - bent 30 kandidatų. Vakaruose kitaip. Žmogus prikabintas prie materialumo vežimo, todėl nutolo nuo dvasinių vertybių. Jam atrodo, kad tik taip susikurs saugumą. Toks gyvenimo modelis - tragedija, socialinė problema. Reikia didvyriškumo išsiplėšti iš materialumo ir išsaugoti dvasingumą. Vis dėlto žmogaus širdis ieško Dievo. Kai žmogaus dvasia lieka alkana, jis karštligiškai puola ieškoti ir galbūt pakliūva į klaidatikybę, pavyzdžiui, ezoteriką. Dažnai nutinka taip, kad Dievas ir šituo keliu einantiesiems pasako: taigi žiūrėk, aš esu. Pati socialinė mūsų kultūra, stumianti sumaterialėti, žmogų supančioja. Todėl reikalingos tokios salelės, kaip Panara - dvasinis centras, vienuolija, užtarimo maldos grupė ar pan. - kad žmogus, išsiplėšęs iš skubos, turėtų kur bent akimirką stabtelėti ir pabūti su savimi ir Dievu. Kad pajustų, jog dalykai, dėl kurių taip draskomasi, yra beverčiai. Ir gal net grįžtų prie pašaukimo. Manau, kad Bažnyčia niekada neliks tuščia ir apleista.
- Tą patį sako Pilnų namų bendruomenės pavadinimas.
- Tai mūsų atliepas į Dievo kvietimą iš visų pašalių ir kryžkelių surinkti pamestus žmones, "kad mano namai būtų pilni". Tokia Dievo valia. Pirmoji mūsų užduotis - pasirūpinti tais, kurie atsidūrė užribyje.
- Vos tik žurnalistas pradeda domėtis apsėdimais ir egzorcizmu, iškart palaikomas tuščiu smalsautoju. Bet juk yra dalykų, apie kuriuos visiems būtų neprošal išgirsti?
- Daugelio žmonių nelaimės prasideda nuo spiritizmo. Kiekvieną sekmadienį tarp žmonių, užsukančių pas mane pasikalbėti apie savo bėdas, atsiranda bandžiusiųjų šį dalyką. Vienos parapijos klebonas buvo atsiuntęs keturiolikmetį jaunuolį, kuris negalėjo miegoti, jautė nuolatinį nerimą. Pasirodo, jis su draugais kvietė dvasias. Ir dvasia neišėjo, pradėjo vaiką tampyti. Nekaltu žaidimu atrodantis spiritizmas į žmogaus gyvenimą įleidžia velnią. Tai gali reikštis tiesiogiai: tave naktį išvers iš lovos, smaugs, atsikelsi su mėlynėmis ant kaklo. Žmogus, atvėręs duris velniui, nešasi jį visur ir ilgainiui užkrečia aplinką tarsi virusu. Jeigu neturėsi tvirtų vidinių nuostatų, būsi vienaip ar kitaip tų infekcijų sudorotas. Nuo jų gydytis - atgailos, susitaikymo kelias. Kito nėra, tik grįžti prie Dievo ir su juo draugauti.
Prieš kelias dienas viena moteris pasakojo savo gyvenimo istoriją. Ji liko našlė su penkiais vaikais. Du pasikorė, trečias mirė nuo alkoholio, dukrų gyvenimai susiklostė nesėkmingai. Žinoma, nelengva įvardyti priežastis, bet moteris užsiminė, kad kažkas giminėje praktikavo burtininkystę... Būsimoms kartoms prakeikimą užtraukia neišpažinta nuodėmė, pavyzdžiui, abortas. Daugelis jo net nelaiko nuodėme, bet yra tikimybė, kad vaikai ir vaikaičiai bus nelaimingi: nevaisingi, nesukurs šeimos, o jei sukurs, jos neišlaikys, patirs karjeros nesėkmes, neišsipildę lūkesčiai skatins nuolatinę frustraciją. Daugelio gyvenimų griūtis prasideda nuo abortų. Jeigu jau taip atsitiko, - atgailauk, ryžkis keisti gyvenimą. Lygiai taip pat nusideda vyras, kuris pritaria ar net skatina abortą, jis taip pat sulaukia pasekmių.
Prieš atvykdamas į Panarą 20 metų buvau egzorcistas. Dabar mano misija - ugdyti brolius, dirbti su priklausomais žmonėmis ir sekmadienių piligrimais. Išlaisvinimo apeigos nėra prilyginamos egzorcizmui, bet kai kurios maldos paimtos iš egzorcizmo apeigyno. Tai nėra mano sugalvotas ritualas, o Bažnyčios apeigos. Norėčiau, kad ateityje šitą tarnystę vykdytų mano broliai, vienuolija.
- Ar būna, kad siunčiate žmones pas kolegas, tikruosius egzorcistus?
- Ačiū Viešpačiui, susitvarkau. Žinot, kur siunčiu? Pas Paparčių sesutes, Baltriškių ar Palendrių brolius - į vienuolynus. Kad ten jie pajustų meilę, dėmesį, žmogiškumą. Pamatęs, kad yra kitam svarbus, žmogus pabus iš savo kompleksų. Kur užsimezga bent mažytis meilės ryšys, velnias iš ten iškart bėga, egzorcizmas vyksta savaime.
Apie šventumą norėčiau prabilti tūkstančiais žodžių, atverdamas paslaptis, suvokiamas dvasiai, tačiau užrišta mano burna ir paliktas žodžių minimumas. Tas, kuris siekia šventumo, išgirs tai, ko nepasakiau, pajus, kaip susikalba mūsų sielos, ir mes apsikeisime dovanomis - dvasios patirtimi, pranokstančia kūniškąjį ribotumą.
***
Jūs atvykstate sklidini žodžių, norėdami išpasakoti man daugybę skaudžių istorijų. Dar jums neištarus nė žodžio, aš žinau šias istorijas ir daugelio jūsų vardus, nors matau kai kuriuos pirmą kartą. Labai noriu, kad išmoktumėte būti kartu su manimi maldos žodžiuose ir tyloje. Ten, kur drauge sutiksime Dievą.
Iš V.Rudzinsko kn. "Mažos paslaptys"
