Uždaryti medinės „Viduklės koldūnų“ užeigos langai neleidžia pamiršti – karantinas nesibaigė. Prieš kelerius metus jau kovą čia kviesti lankytojai, galbūt ir šiemet taip būtų, tik kad pandemija maišo visas kortas.
„Jau būtume galvoję apie sezono pradžią. Čia prieš du metus, kai gyvenome laisvai ir karantinas mūsų nevaržė, atsidarėme jau kovo gale. Pernai jau buvome suvaržyti, kada leido, tada ir pavyko atsidaryti – Mamos dieną atsidarėme. Šiemet laukiame“, – šypsosi užeigos šeimininkė K.M.Grabinskienė.
Mintis kilo per koldūnų šventę
Jauna Viduklės verslininkė kavinę atidarė 2013 metų birželį:
„Sėkmingai kol kas laikomės. Tas mūsų darbas sezoninis. Jau buvome pradėję galvoti prieš kelerius metus, kad galbūt pavyktų dirbti ir visus metus, tačiau atsitiko, kaip atsitiko, kol kas to daryti ir negalime. Pandemija pareguliavo. Galvojome pernai atsidaryti kovo pradžioje ir neužsidaryti, dirbti nuolat. Bet buvo kaip buvo, dabar irgi sunku, ką nors prognozuoti.“
Pradėti gaminti ir svečius vaišinti koldūnais Karolinai Marijai mintis gimė per Viduklėje surengtą pirmąją koldūnų šventę 2012 metais – tuomet norėta vėl priminti čia dar sovietmečiu atsiradusią tradiciją, kai koldūnai buvo gaminami tuometinėje valgykloje.
Atkūrus Nepriklausomybę valgykla buvo uždaryta, privatizuota, tad miestelyje nebuvo vietos, kur galėjai nusipirkti koldūnų.
Tuo metu aš turėjau atidariusi maisto prekių parduotuvę. Žmonės vis užsuka ir klausia, kur ta koldūninė. Na, nėra.
„Seniūnija suorganizavo su visu Raseinių rajonu šventę, važiavo žmonės. Tuo metu aš turėjau atidariusi maisto prekių parduotuvę. Žmonės vis užsuka ir klausia, kur ta koldūninė. Na, nėra. Buvo labai daug keliaujančių ir klausiančių, kur čia jiems užsukti, o užsukti tai nėra kur. Tada ir pagalvojau – reikia, kad būtų!
Per metus išvystėme tą idėją ir atidarėme. Iš pradžių nebuvo lengva. Nes kaip sakau – miestelis mažas, nėra to įpročio išeiti kitur pavalgyti, visi gaminasi namuose, sau. Miestas yra miestas, ten net ir papusryčiauti išeinama kitur. O čia to nėra. Mes gyvename tik iš tų keliaujančiųjų. Dėl to ir dirbame tik sezono metu“, – pasakojo K.M.Grabinskienė.
Kol ėmė sklisti žinia apie atsidariusią koldūninę, turėjo praeiti laiko.
„Bet iš lūpų į lūpas ir štai – sėkmingai“, – sako moteris.
Indus kartais tenka plauti iki šiol
Verslo Karolina Marija ėmėsi dar studijuodama antrame kurse – ekonomikos ir apskaitos studijos tam nesutrukdė.
Kaip sako pati, visa jos šeima versli, tad ir ji gavusi „puikų pagrindą“: „Iš pradžių dirbau pas brolį įmonėje, susitaupiau pradinį kapitalą, kad galėčiau įkurti savo. Taip paskui ir plėtojosi. Maisto prekių parduotuvės jau neturiu, ji veikė kelerius metus, ten ir konkurencija didesnė, yra didesnių tinklų, kuriems lengviau.“
Dabar verslininkė prisimena su šypsena savo mintis atidarant koldūninę – atrodė, galės viską nuveikti pati.
„Pradėdami veiklą susiradome tą moterį, kuri buvo dirbusi ir senojoje tarybinėje valgykloje, kad ji perduotų receptūrą, išmokytų mus, kaip tai reikia gaminti. Nebuvo pirmais metais labai didelės paklausos, bet dirbo dvi virėjos, daugiausia – ta koldūnų šeimininkė, kaip ją vadinom. O prie baro beveik visą laiką dirbau aš pati.
Kažkaip taip utopiškai galvojau, kad čia viena pavešiu ir man nereikės samdyti darbuotojų. Ir iš finansinės pusės, ir norisi pačiam tame dalyvauti 100 proc. Bet paskui pamačiau, kad fiziškai tai yra neįmanoma. Ir žmonių daugėjo, tas darbuotojų ratas plėtėsi. Sezono metu dirbame 7–8. Kavinukė mūsų nedidelė“, – pasakojo K.M.Grabinskienė.
Dabar ji nebestovi kasdien prie baro, tačiau, kaip sako, ir indus tenka paplauti, ir klientus aptarnauti.
Pradėdami veiklą susiradome tą moterį, kuri buvo dirbusi ir senojoje tarybinėje valgykloje, kad ji perduotų receptūrą, išmokytų mus, kaip gaminti.
Per pirmą karantiną – lauko terasa
Pirmąjį karantiną užeigos šeimininkė neslepia išnaudojusi itin turiningai – įrengė lauko terasą, kuri pasiteisino jau pirmosiomis dienomis po atidarymo pernai gegužę.
Tuomet klientus priimti buvo galima tik lauke, tad visi jie galėjo burtis terasoje.
Visas 2020-ųjų sezonas buvo sėkmingas – žmonės plūdo nuo pirmųjų atidarymo dienų, kai veikė tik lauko terasa.
„Visas sezonas buvo gal geriausias. Kiekvienais metais vis augam, situacija gerėja. Pernai buvo labai geri metai, suvaržymai nesustabdė žmonių, jie keliavo, vis tiek atostogavo. Pasijuto, kad daugiau atostogavo Lietuvoje. Buvo ką veikti“, – sakė Karolina Marija.
Šiemet, kaip svarsto koldūninės šeimininkė, žmonės bus dar labiau išsiilgę kelionių, pramogų, tad kai tik bus galima, srautai turėtų plūstelėti dideli.
Vis dėlto šiuo metu norinčių ir besidominčių, ar galima gauti koldūnų išsinešti, vos vienas kitas.
Kaip ir vietinių klientų – jų kavinė sulaukia mažai. Tiesa, atvažiuoja raseiniškių, iš kitų rajono vietų.
O štai konkurencijos atsirado, kadangi senojoje sovietmečio valgykloje vėl atidaryta maitino įstaiga. Dėl to Karolina Marija neretai išgirsta esą nuplagijavusi idėją ir pačius koldūnus.
„Daug kas atvažiuoja ir sako – čia jūs kopijuotojai ir pan. Tai visada atsakau – ne ne ne, mes anksčiau atsidarėme, negu jie, tik jų pavadinimas toks. Ten dirbama visus metus. Žmonės labai atsirenka, pabando ir ten, ir ten, labai smagu, kai sugrįžta pas mus. Kad ką nors būtume praradę, kai jie atsidarė, tai, manau, ne“, – apie konkurenciją pačioje Viduklėje kalbėjo verslininkė.
Ji taip pat teigė negalinti konkuruoti ir su kita garsia koldūnine – Kavarsko. Esą tai - visai kitas Lietuvos kraštas, o jai pačiai ir koldūnų skoniai labai skiriasi.
Sezono ilgumą kol kas koldūninėje reguliavo klientai – prieš dvejus metus atsidariusi kovą užeiga iš pradžių dirbo tik savaitgaliais, o visas dienas tik įsibėgėjus šiltajam sezonui. Tas pats ir rudenį, kai apie rugsėjo vidurį pereinama prie savaitgalinių tvarkaraščių, o po Vėlinių iš viso būdavo užsidaroma.
Tinklo neplanuoja, bet griežto NE nesako
Šiaip kavinėms Viduklėje sunku – per du dešimtmečius ne vienai tai nepavyko, teko užsidaryti.
Karolina Marija pripažįsta, kad ir jos pačios brolis, kažkada mėginęs šioje srityje jėgas, žadėjo liūdną baigtį, esą neverta. Tad dabar jam belieka tik stebėtis ir džiaugtis.
Sėkmės receptas, anot K.M.Grabinskienės, visų pirma yra pati Viduklės koldūnų tradicija – tai pagrindinis kavinės patiekalas, kitų meniu nėra daug, nes ir poreikio dideliam pasirinkimui nėra.
Nuo 2019 metų užeiga turi Kulinarijos paveldo sertifikatą. Koldūnų čia siūloma su kiauliena, vištiena ir varške, pastaruosius mėgsta vaikai ir nevalgantys mėsos.
Ateityje galbūt atsiras ir naujienų, nes girdi pageidavimų kitokiems įdarams.
Tikrai nesumeluosiu, yra tokių žmonių, kurie sėda į mašiną ir specialiai pas mus iš Vilniaus atvažiuoja pavalgyti koldūnų.
Karolina Marija sako negalvojanti apie masinę koldūnų gamybą, nors tuomet juos galėtų pardavinėti parduotuvėse. Nebent šaltuoju metu galėtų jų gaminti ir išvežioti klientams, kaip ir dabar kartais turi šaldytų.
Bent kol kas nesvarsto ir kurti kavinių tinklo, nors vis girdi klausimų, kodėl neatidaro tokios koldūninės pajūryje ar Vilniuje.
„Tikrai nesumeluosiu, yra tokių žmonių, kurie sėda į mašiną ir specialiai pas mus iš Vilniaus atvažiuoja pavalgyti koldūnų. Jie ir sako – kodėl taip toli esate, atsidarykite kur nors arčiau, bent Kaune. Ką gali žinoti, niekada nesakyk niekada. Gyvenimas kartais pateikia tokių stebuklų, kad negali sakyti NE“, – šypsosi K.M.Grabinskienė.
