Anomalinė žiema
Pirmadienį Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) pranešė, kad 2019/2020 m. kalendorinė žiema Lietuvoje buvo šilčiausia per visą meteorologinių stebėjimų laikotarpį. Gruodį, sausį ir vasarį dažniau krito lietaus lašai vietoje snaigių. Nebuvo smarkesnių šalčių ar speigų: žiemos mėnesiai buvo kur kas šiltesni nei įprastai. Be to, metų pradžioje LHMT skelbė, kad 2019 m. buvo šilčiausi metai per visą stebėjimų laikotarpį.
„Mes, klimatologai, šią žiemą vertiname kaip visiškai mūsų kraštui nebūdingą anomaliją. Vidutinė mėnesio temperatūra tiek gruodžio, tiek sausio, tiek vasario buvo aukštesnė nei 2 laipsniai šilumos. Sausis apskritai buvo šilčiausias per visą stebėjimų istoriją. Gruodis ir vasaris treti pagal šiltumą. Įprastai žiemą turi būti 2,8 laipsnio šalčio, o šiemet 2,6 laipsnio šilumos. 5,4 laipsnio skirtumas yra didžiulė anomalija“, – 15min komentavo LHMT klimatologas Donatas Valiukas.
Neįprasta ir tai, kad šiemet buvo mažai žiemiškų dienų – kai oro temperatūra nepakildavo aukščiau 0. Pasak D.Valiuko, vakarų Lietuvoje tokių dienų visai nebuvo, šalies rytuose – vos keletas.
„Net 10 dienų nesiekė. Tai kelis kartus mažiau, nei turi būti“, – konstatavo ekspertas.
D.Valiuko teigimu, labai mažai tikėtina, kad tokia anomali žiema gali būti keletą metų iš eilės.
„Bus ir tų šaltesnių žiemų, ir sniego, bet bendra tendencija – kad tokios šiltos žiemos bus dažniau“, – sakė D.Valiukas.
Mes, klimatologai, šią žiemą vertiname kaip visiškai mūsų kraštui nebūdingą anomaliją, – teigė D.Valiukas.
Atkuto bestuburiai, anksčiau grįžo dalis paukščių
Gamtoje šiek tiek pasireiškė šiltos žiemos padarinių. Kaip 15min sakė gamtininkas bei Gamtos tyrimų centro vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius, viena žiema, tuo labiau – taip ir likusi be šalčių, gali būti, neturės jokios įtakos. Tačiau jeigu susidarytų tokių šiltų žiemų ilgametis ciklas, ypač augalai gali keisti savo fiziologinio aktyvumo ciklus, o gyvūnai nepasiruoštų žiemos poilsiui.
„Ištikus „tikrai“ žiemai, netektys būtų labai didelės“, – konstatavo S.Paltanavičius.
Pasak gamtininko, dėl to, kad nebuvo pašalo, nesusidarė ledo danga ir nebuvo sniego, daugelis bestuburių gyvūnų buvo aktyvūs visus žiemos mėnesius – entomologai vabzdžius gaudė per Kalėdas ir Naujuosius metus, sausio vidury.
„Erkės buvo aktyvios net viduržiemį. Skraidė miškiniai uodeliai, jau sausio gale skruzdėlynų paviršiuje krutėjo atšilusios skruzdėlės. Tiesa, varliagyviai ir ropliai nepabudo, iki šiol nuo rudens miega ežiai, šikšnosparniai. Tačiau žiemos miegu nemiegojo barsukai“, – dėstė S.Paltanavičius.
Atšilusi žiema anksčiau atginė į Lietuvą kai kuriuos paukščius: pasirodė gervės, pempės, vieversiai. O gandrai bei daugelis žvirblinių paukščių rūšių, anot gamtininko, sugrįš tradiciniu laiku, nes jie šios žiemos charakterio nepažino ir anksčiau skristi tiesiog neturi jokio pagrindo.
Nedaug trūko, kad žydėtų svetimo krašto augalai
Į neįprastai šiltą bei švelnų orą aktyviai reagavo vietinės augalų rūšys, tačiau pumpurų neišskleidė.
„Nuo sausio vidurio išbrinkus pumpurams, buvo baimintasi galimų šalčių – jų žiemą gali būti bet kada. Net ir keliolikos laipsnių šaltis visus šiuos pumpurus būtų pražudęs. Anksti pradėjo žydėti žibuoklės, dabar, pirmosiomis kovo dienomis, Suvalkijoje prieš saulę esančiuose šlaituose jos mėlynuoja kaip balandžio pradžioje“, – pasakojo S.Paltanavičius.
Užtat, pasak jo, šiltas žiemos metas labiausiai sujaukė kultūrinių, mūsų įsivežtų dekoratyvinių augalų ciklus – daugelis jų sudygo, išleido daigus, skleidė lapelius ir net ruošėsi žydėti.
Jeigu susidarytų tokių šiltų žiemų ilgametis ciklas, ypač augalai gali keisti savo fiziologinio aktyvumo ciklus.
„Žinoma, to negalima laikyti jokiu laimėjimu – juk visa tai labai trapu, tokius ūglius galima prarasti per vieną dvi labai šaltas naktis“, – sakė S.Paltanavičius.
Nėra sniego ir ledonešio – nepatvins upės
Šiemet neturėtų būti pavasarinių potvynių, kai po ištirpusio sniego bei ledo sangrūdų kai kurių upių vanduo išsiliedavo iš krantų.
„Šiais metais to nebuvo ir nebus. Šiuo metu upėse vandens lygiai yra artimi vidutiniam, kai kur gal žemesni. Artimiausiu metu kažkokių didelių pokyčių nematyti. Jeigu stipriai palytų, tai, žinoma, pakiltų vandens lygis“, – 15min komentavo Juozas Šimkus, LHMT Hidrologijos skyriaus vedėjas.
Šiuo metu kiek aukštesni upių vandens lygiai yra vakarų Lietuvoje, žemesni – rytinėje šalies dalyje. Taip yra dėl to, kad nevienodai iškrito kritulių.
Hidrologas pridūrė: jei stipri liūtis praūžtų virš mažos upės, to pakaktų patvinimui. Dabar esant keliems laipsniams šilumos, upių vanduo silpnai garuoja, tad net ir po nedidelio lietaus vandens lygis pakyla daugiau.
Neturėtų patvinti ir Nemuno delta. Kaip teigė J.Šimkus, neprognozuojama, kad ten būtų stiprūs vandens lygio pakilimai, išsiliejimai. Potvynis ten būtų įmanomas jei nutiktų ilgas lietingas laikotarpis pavasarį, kaip buvo 2017 m.
Julius Taminskas, Gamtos tyrimų centro Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos vadovas, 15min teigė, kad vieni metai paprastai nieko nepakeičia, bet jei šilta žiema taptų dėsningumu, tada pokyčiai bus jau matomi visoje ekosistemoje, aplinkoje.
„Anksčiau žiemą vanduo nukrisdavo iki pačių žemiausių lygių. Pavasarinis potvynis, ištirpus sniegui, papildydavo vandens išteklius. Šiuo metu situacija kitokia, bet dabar nors ir nebeturime žiemos nuotėkių – šįmet vandens lygis buvo santykinai aukštas visą žiemą“, – aiškino J.Taminskas.
Pasak jo, jeigu pavasaris ir vasara bus lietingi, tai tarsi kompensuotų sniego nebuvimą. Tačiau jeigu šiųmetis pavasaris būtų panašus į pernykštį, tai kiltų ankstyva sausra. O tai nebūtų gerai nei gamtai, nei žemės ūkiui.
Jeigu ilgą laiką buvo dideli pavasariniai potvyniai, tai gamta prisitaikė prie jų. Dabar visa ta situacija keičiasi, – sakė J.Taminskas.
Tačiau ir sezoninių patvinimų nebuvimas taip pat palieka žymę gamtoje.
„Nuo praėjusio amžiaus antros pusės potvynių beveik ir nebėra. Kasmet jie vis mažėja. Keičiasi klimatas, keičiasi ir vandens sistemos. Ilgą laiką buvo dideli pavasariniai potvyniai, tai gamta prisitaikė prie jų. Dabar visa ta situacija keičiasi“, – pasakojo mokslininkas.
J.Taminskas pateikė du pavyzdžius. Pirmas: jeigu daug metų iš eilės nebus didelių potvynių, upių slėniai bus mažai užliejami, todėl tos teritorijos, kur augdavo vertingos natūralių pievų buveinės, apaugs medžiais ir krūmais. Dėl to atsiranda grėsmė šioms buveinėms.
Iš to kyla antrasis pavyzdys: anot žuvis tyrinėjančių ichtiologų, Lietuvoje labai sumažėjo lydekų. Viena iš priežasčių – joms sumažėjo patogių plotų nerštavietėms. O jos neršdavo minėtose užliejamose pievose.
„Taigi, jei mažėja potvynių, tai turėsime mažiau vandens plėšrūnų, o dėl to keisis ir vandens ekosistema“, – apibendrino J.Taminskas.
Pavojus – karščio negailinti vasara
J.Šimkus taip pat minėjo, kad, nors upių nepapildė ištirpęs sniegas, tačiau žymios žalos tai nepadarė – didesnį pavojų sukeltų kaitri vasara. Dėl to, pasak hidrologo, vandens telkiniai nespėja atsistatyti, nepaisant to, kad šią žiemą kritulių iškrito beveik įprasta norma.
„Didysis pavojus būtų, jei trečius metus pasikartotų vasaros sausra ir visoms vandens ekosistemoms būtų padaryta didelė žala“, – pabrėžė J.Šimkus.
J.Taminskas teigė, kad, besikeičiant klimatui, persistumia geografinės zonos, todėl Lietuvos vandens sistemos tampa panašios į tas, kurios yra pietinėse šalyse. O ten yra natūralu, kad tam tikrą metų dalį upės yra išdžiūvusios.
„Mes kartais pasidžiaugiame, kad Lietuva tampa vynuogių augintojų kraštu. Tai tada pažiūrėkime, kaip atrodo upės tuose kraštuose, ir susitaikykime su ta mintimi, kad ir pas mus kažkas panašaus bus“, – kalbėjo J.Taminskas.
Didysis pavojus būtų, jei trečius metus pasikartotų vasaros sausra, – sakė J.Šimkus.
Nerimą kelią džiūstančios pelkės
Anot J.Taminsko, mokslininkus suneramino šiemet sausio pradžioje užfiksuotas išskirtinai žemas vandens lygis pelkėse. Tą lėmė ir sausos vasaros, ir žemi gruntinio vandens lygiai.
„Tokio žemo vandens lygio pelkėse žiemą niekada dar nėra buvę. Jeigu šių metų pavasarį, vasarą kritulių kiekis nebus didelis, tai mes matysime aukštapelkių išdžiūvimą, o tai gali lemti ir dažnesnius gaisrus, pelkių užsidegimą ir pačios pelkių ekosistemos degradaciją“, – įspėjo J.Taminskas, kartu tikėdamasis, kad bus lietingi mėnesiai, per kuriuos šios vietos atsigaus, atsistatys.
Gamtos tyrimų centras stebi Čepkelių, Aukštumalos ir Rėkyvos pelkes. Tačiau, kaip sakė J.Taminskas, tai, kas dabar vyksta su šiomis vietomis, atspindi ir bendrą tendenciją, kad panašiai bus visos šalies pelkynuose.
„Aukštapelkių egzistavimui pagrindinis dalykas ir yra šilto periodo krituliai. Jeigu jų nėra, tada gali nebelikti ir pelkių. Jei žvelgsime piečiau, kažkur nuo vidurio Lenkijos, tos pelkės, išskyrus aukštesnėse vietose, išnyksta. Vien dėl to, kad kritulių kiekis sugaravimui yra per mažas, kad galėtų aukštapelkė būti“, – komentavo mokslininkas.
J.Taminskas pridūrė, kad aukštapelkių degradacija gali prisidėti prie klimato kaitos: ima mineralizuotis durpės, tada išsiskiria šiltnamio dujos ir padidėja jų koncentracija atmosferoje.
