– Koks yra jūsų organizacijos pagrindinis tikslas, toks tikslas, kurį pasiekusi organizacija galėtų nebevykdyti savo veiklos?
– Mes siekiame sumažinti gyvūnų kančią. O kas turėtų atsitikti, kad nebereiktų "Tuščių narvų"? Tai į gyvūnus turėtų būti žiūrima kaip į individus, kurie turi poreikių, ir į tuos poreikius yra atsižvelgiama. Skirsis, kaip bus elgiamasi su karve ar šunimi, ar delfinu, bet kiekvienas jų turi natūralius poreikius ir jie yra laikomi svarbiais.
– O kaip jums sekasi siekti šio tikslo?
– Na, aš nemanau, kad šito tikslo įmanoma pasiekti per vieno žmogaus gyvenimą ar dvi, ar net tris kartas. Dabar mes kalbame apie tai, kur mes galime sumažinti gyvūno kančią, kur ji yra visiškai nereikalinga. Tarkim, kailinių žvėrelių ūkiuose. Arba siekiame apriboti pačias žiauriausias praktikas, kurios yra taikomos gyvūnams. Na, vienas didžiausių pasiekimų per 8 veiklos metus yra tai, kad maždaug pusė milijono vištų nebėra laikomos narvuose.
– Su kokiomis kliūtimis susiduriate kovodami už gyvūnų laisvę?
– Galima matyti kliūtis visur, bet taip pat galima kliūtis paversti galimybėmis. Man atrodo, kad dažnai yra galvojama, kad žmonėms nerūpi, bet žmonėms rūpi žymiai labiau negu kartais daug kam atrodo. Galbūt kliūtys yra mūsų mąstymo klaidos, kurias išsprendus galima dirbti geriau. Apskritai mes žiūrime į kliūtis kaip į galimybes. Pas mus „Tuščiuose narvuose“ yra požiūris, kad vienintelis skirtumas tarp problemos ir galimybės yra požiūris.
– Grįžtant į „Tuščių narvų“ susikūrimo pradžią. Kodėl juos įsteigėte?
– Mano gyvenime niekada nebuvo tikslo įsteigti organizaciją. Mes buvome keliolikos panašų požiūrį turinčių žmonių grupė, kuriuos aktyvistai iš kitų šalių (Latvijos, Lenkijos, Estijos) skatino įsteigti organizaciją, nes tokios organizacijos Lietuvoje nebuvo.
O kalbant apie mano pačios gyvenimą, tai aš nuo 8 iki 16 metų lankiau žirgyną. Aš užaugau tarp gyvūnų. Mačiau kokie jie yra protingi, skirtingi, kaip vienas žirgas skiriasi nuo kito, taip kaip vienas žmogus skiriasi nuo kito. Ir galbūt man savaime suprantama atrodo, kad gyvūnai yra individai ir kad jie turi savo norus, savo poreikius, savo charakterius. O paskui, kai man buvo 17 metų, aš pažiūrėjau video iš skerdyklų ir nuo to laiko nustojau valgyti mėsą. Atvykus į Vilnių, nes aš esu iš Šiaulių, radau bendraminčių ir galbūt viena nebūčiau nieko padariusi, bet grupėje žmonių, kurie panašiai galvoja, jau galima daryti dalykus... Nebe taip baisu...
– Kiek teisės aktai jums padeda, o kiek trukdo gindami verslus?
– Aš manau, kad ne tiek teisės aktų problema yra tokia didelė, kiek teisės aktų interpretacijų ir jų nevykdymo. Gerai yra turėti įstatymus, kurie apibrėžia kaip reikia elgtis su gyvūnais. Bet kas jeigu nėra nieko, kas užtikrintų, kad tų teisės aktų būtų laikomasi? Arba jei tos institucijos, kurios turi užtikrinti, kitaip interpretuoja tuos teisės aktus, dažniausiai taip, kaip yra naudingiau verslui?
Pavyzdžiui, jeigu mes paimsime vieną kailinių gyvūnų laikymo reikalavimų interpretaciją, tai jau patys tie reikalavimai, kaip juos laikyti, draudžia kailinių žvėrelių ūkius. Juose yra sakoma, kad gyvūnai turi būti laikomi jų rūšiai tinkančiomis sąlygomis. Tada kyla klausimas, kaip mes interpretuojame rūšiai tinkančias sąlygas? Kailių fermeriai vienaip interpretuoja, mokslininkai kitaip interpretuoja. O institucijos, kurios turi užtikrinti laikymo sąlygas interpretuoja taip, kad radusios 100 sužalotų, išėstų, pažeistais minkštaisiais audiniais gyvūnų, duoda 15 € baudą ūkininkui. Teisės aktas kaip ir leistų daugiau padaryti šitoj vietoj: galėtų leisti konfiskuoti gyvūnus arba paduoti ūkininką į teismą už tai, kad jis žiauriai elgiasi su gyvūnais ir jų neprižiūri, tačiau institucijos pasirenka 15 eurų baudą.
– Kaip yra atliekamas patikrinimas?
– Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai yra nepraktikuojantys veterinarai jie gyvūnų neima, jie pažiūri į narvą ir viskas. Ką mums sako skirtingų ūkių, skirtingose Lietuvos vietose darbuotojai? Jie visada praneša apie patikrinimą, nėra buvę taip, kad atvažiuotų tarnyba ir jie nežinotų iš anksto, kad ji atvažiuos.
Kitas dalykas, tikrina ūkį, kuriame yra 27 tūkstančiai gyvūnų, 2 valandas 2 žmonės. Galima paskaičiuoti kiek sekundžių jie skiria vieno gyvūno apžiūrėjimui arba kokią dalį ūkio per tokį laiką apžiūrėti. Vėlgi galima sakyti, kad nebūtina viso ūkio tikrinti, galima patikrinti dalį gyvūnų ir iš to daryti išvadas visam ūkiui, ir ūkininkai tą suprasdami irgi gali dalį ūkio paruošti inspekcijai. Yra ir patikrinimų, apie kuriuos nebūna pranešama, ir kai nebūna pranešama dažnai būna randama daugiau pažeidimų – koks keistas sutapimas...
– „Tušti narvai“ siūlo teisės aktų pakeitimus. Kiek esate pasiūlę ir kiek jų buvo priimta?
– Nėra dar priimtas joks teisės akto pakeitimas, kurį mes siūlėm. Mes siūlėm praėjusios kadencijos Seimui ir šios kadencijos vieną dalyką: uždrausti gyvūnus Lietuvoje auginti ir žudyti dėl jų kailio. Mes turim vieną siūlymą šiuo metu ir kol jo nepasieksim tol, manau, kitų siūlymų nebus, nes reikia daryti vieną dalyką, kol jį padarai iki galo.
– Kokie jūsų santykiai su verslais, prieš kurių elgesį su gyvūnais kovojate?
– Santykių tarp mūsų ir kailinių žvėrelių augintojų nėra ir nemanau, kad gali būti, nes „Tuščių narvų“ tikslo pasiekimas reikštų, kad jie nebeturi savo verslo. Tai tie santykiai tokie, kad, kai tik jie randa galimybę, bando nusitempti „Tuščius narvus“ į teismą arba apskųsti policijai kažkokius dalykus, kurių net nebūna įvykę. Jeigu dėl kažkokių priežasčių mes esame vienam kambary tai, manau, mes elgiamės pagarbiai, žmogiškai. Iš jų to paties, aišku, nėra... Jie šaukia, rėkia, pertraukinėja, kaltina nebūtais dalykais... Grasina 130 tūkstančių eurų ieškiniu. Niekada to neatsitiko.... Na, bet jie tiesiog elgiasi nekultūringai. Bet viskas gerai, mes nepykstam.
– Ne kartą paminėjote, jog grasina dalyku, kurio nebuvo nutikę. Ar kalbate apie kažką konkretaus?
– Nežinau, gal dabar jau ir galima pasakoti... 2018 metų paviešintame tyrime iš kailinių žvėrelių ūkių Lietuvoje buvo užfiksuoti patys žiauriausi kada nors kur nors pasaulyje užfiksuoti vaizdai iš audinių ūkių. Aš esu žiūrėjusi labai daug tyrimų iš įvairių šalių. Niekada nebuvo nieko parodyta tokio, ką 2018-ais mes parodėme Lietuvoje.
Tas tyrimas buvo paviešintas ne tik Lietuvoje, jis dar buvo paviešintas dar 7 šalyse. Jis buvo rodomas Jungtinės Karalystės parlamento nariams. Tuo metu buvo svarstoma ir vis dar yra svarstoma uždrausti kailio importą į Jungtinę Karalystę, nes jie dabar išeina iš Europos sąjungos ir gali nuspręsti, kad kažkokių dalykų negalima importuoti. Kailinių žvėrelių ūkininkai galbūt pirmą kartą pajuto tikrą grėsmę ir iš karto pateikė skundą prokuratūrai. Iš pradžių sakė, kad jie yra šmeižiami, kad čia ne iš jų ūkių filmuota. Kai tas nepasiteisino, nes jie neturėjo jokių įrodymų, tada sako, gerai iš mūsų ūkių filmuota, bet mes neleidom filmuoti. Tada pradėjo kaltinti vagystėmis...
Nežinau, aš tiesiog buvau kviečiama į policijos apklausas, manęs klausė ar aš nepavogiau iš ūkio kažkokių daiktų. Aš net nežinau, kas tai yra, ir nežinau, kam tai gali reikti vogti. Tai buvo nuėję iki absurdo lygio.
Policija mato, kada ja yra naudojamasi, kad būtų išgąsdinti tam tikri aktyvistai. Manau, kad tai yra strategija pulti, tam, kad tie žmonės, kuriuos tu puoli, eitų gintis vietoj to, kad jie dirbtų tai, ką dirbo.
– Kokie jūsų santykiai su VMVT?
– Priklauso nuo klausimo, kuris yra liečiamas. Dėl prekybos gyvomis žuvimis išėjo visai gerai bendradarbiauti, nes jie pakeitė reikalavimus: juos taip sugriežtino, kad praktiškai tos prekybos nebeliko. Jie pradėjo savaitgaliais patikrinimus daryti. Rezultatas, kuris dabar yra labai geras ir jo nebūtų, jeigu Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nebūtų dėjusi pastangų.
Kalbant kitomis temomis tai – įdomiai. Va, čia visai neseniai vyko kailinių žvėrelių ūkininkų suorganizuota konferencija, kurioje tarnybos atstovas išreiškė poziciją, kad padės kailių ūkiam gintis nuo visokių draudimu. Tai, vėlgi klausimas, kokia apskritai yra jų pozicija. Ar mums reikia išlaikyti tą verslą ir jį ginti ar to turėtų Lietuvoje nelikti?
– Koks efektyviausias būdas užkirsti kelią gyvūnų kančioms?
– Vienas labai efektyvus būdas yra skatinti verslus prisiimti atsakomybę už tai kokius jie gyvūnų produktus perka ir naudoja. Verslai ypač didieji labai didelę įtaką turi tam, kaip gyvūnai bus auginami. Dėl ko pusė milijono vištų Lietuvoje nebėra narvuose? Todėl, kad labai daug verslų atsisakė arba per pereinamą laikotarpį planuoja atsisakyti kiaušinių iš narvų. Ne dėl to, kad kažkokia dalis žmonių, ten 10 proc. visuomenės pradėjo pirkti kitokius kiaušinius, o dėl to, kad Maxima, Rimi, Iki, Lidlas, Norfa pasakė mes tokių kiaušinių iki tų metų nebepirksim.
– Kaip paaiškintumėte savo poziciją žmogui, kuris nesupranta, kam reikia gerinti fermoje gyvenančio gyvūno sąlygas, jei jis vis tiek taps patiekalu?
– Aš neaiškinčiau žmogui, aš jo klausčiau. Užduočiau klausimus ar jis mano, kad taip elgtis su šunimi būtų gerai. Pavyzdžiui, paršeliai iki 7 dienų yra kastruojami be nuskausminamųjų. Tai leidžia įstatymai. Šiaip gyvūnų negalima kastruoti be nuskausminamųjų, nes tai yra labai skausminga procedūra. Bet paršeliams yra išimtis. Tai reiškia, kad jiems galima tiesiog iškirpti sėklides be jokių vaistų. Ar taip galima būtų elgtis su šunimi? Na, įstatymai neleidžia, bet ar tam žmogui atrodo, kad yra didelis skirtumas tarp paršelio ir mažo šuniuko?
Vėlgi visą laiką galima klausti kokių jam reikia įrodymų, kad jo nuomonė pasikeistų? Pažiūrėti ar yra tokių įrodymų ir kartais žmogus pasakys, kad nėra jokių įrodymų, kuriuos tu gali pateikti, kad aš pakeisčiau nuomonę, tada žinai, kad jo nuomonė nėra pagrįsta faktais. Tada kam iš viso eiti į diskusiją su žmogumi, kuris neatsižvelgia į faktus.
Kai kalbame apie gyvūno gerovę nebūtina įtikinti viso 100 proc. žmonių, kad gyvūnai turi būti svarbūs. Juk ir dabar yra žmonių, kurie žudo kitus žmones nors yra įstatymai, draudžiantys tai daryti ir yra labai stipri viešoji nuomonė, kad žudyti nėra gerai. Esmė yra ta, kaip mes apsaugosime žmones nuo tų, kurie žudo žmones. Ką mes galime padaryti kaip visuomenė, kad to būtų kuo mažiau.
– Kokia yra gyvūno fermoje kasdienybė?
– Papasakosiu apie viščiukus broilerius. Jų Lietuvoje per metus užauginama daugiau nei 50 milijonų. Iš esmės 90 proc. gyvūnų, kurie yra Lietuvoje yra viščiukai broileriai.
Vištienos populiarumas auga metai iš metų ir jų turbūt tik daugės. Tai yra gyvūnai, kurie yra išveisti tam, kad augtų labai greitai. Viščiukas iki kelių kilogramų svorio užauga per 40 dienų. Realiai, nuo ką tik išsiritusio per truputį daugiau nei mėnesį užauga didžiulis monstras, kuris nepaeina. Kai viščiukai yra ką tik išsiritę, jie yra atvežami į ūkį, ten paberiami ant žemės.
Atrodo, visai švaru, daug vietos, viskas kaip ir gražu. Po kurio laiko jie labai greitai pradeda augti. Dėl to, kad jie auga taip greitai, jų kaulai nespėja taip augti, jie kartais nebepaneša savo svorio ir negali atsistoti.
Kuo jie ilgiau ten gyvena, tuo daugiau tuštinasi, reiškia, kad jie visą laiką būna ant savo išmatų, nuolatiniam amoniako tvaike, kadangi ne visi jie paeina arba kuo toliau jie auga, tuo sunkiau jiems darosi vaikščioti, jie tiesiog guli nukritę ant to išmatų sluoksnio, jiems nudega oda nuo amoniako. Dažna problema yra ta, kad viščiukams sustoja širdis iš jie miršta vėl gi nes... Galime juos palyginti su vaiku. Jeigu įsivaizduotumėte 2 metų vaiką, kuris sveria 200 kilogramų, na, yra labai sunku įsivaizduoti, nes tokių vaikų nebūna, bet tai yra tai, ką mes padarėme su viščiukais broileriais. Mes juos išveisėm taip, kad jie labai greitai auga, labai greitai nutunka, tai jų ta kasdienybė. Na tas 40 dienų „gyvenimas“ yra pilnas skausmo ir kančios. Jeigu jų nepaskerstų ties 40 dienų tai jie ir ne tiek ilgiau pagyventų.
– Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie gyvūnų fermose gyvenimo gerinimo?
– Vienas iš paprastesnių būdų prisidėti yra atidus rinkimasis savo maisto arba atsisakymas maisto, kuris yra itin žiaurus. Vienas iš tokių produktų foie gras ančių ir žąsų kepenėlės, jo išgavimo būdas yra vienas žiauriausių pasaulyje.
Galima vieną dieną per savaitę tiesiog nevalgyti mėsos.
Vėlgi, labai paprasta nesirinkti kiaušinių iš narvų. Rinktis produktus, kurie atitinka etines pažiūras, pasidomėti kaip tuos produktus rasti ir atskirti, o jeigu jų nėra, reikalauti iš šalia namų esančios parduotuvės, kad atvežtų. Verslai labai atsižvelgia į klientų pageidavimus ir jeigu kažko jie neturi vienoj parduotuvėj, dažnai turi kitoj.
Šis tekstas buvo pateiktas Jaunųjų žurnalistų premijos konkursui