Pirmadienį sukaks 25 metai, kai Mokslų akademijoje susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. A.Kaušpėdas buvo vienas iš jos krikštatėvių. Kovą už laisvę iš politinių tribūnų jis nuleido iki paprastų žmonių, kviesdamas juos į Roko maršus. Neprofesionalių muzikantų – architektų – suburta grupė „Antis“ stagnacijos laikais išdrįso scenoje parodijuoti sovietinį gyvenimą ir tapo dainuojančios revoliucijos lydere.
– Kai dabar išgirstate žodį Sąjūdis, Atgimimas, apie ką pirmiausiai pagalvojate? – savaitraštis „15min“ paklausė A.Kaušpėdo.
– Sąjūdis yra mūsų šlovinga praeitis, istorija ir atmintis. Jis asocijuojasi su atgimimu, spontanišku išsivadavimu iš komunistinės diktatūros. Dabar jaučiuosi kaip tų laikų, to vyksmo veteranas.
– Kokia tada tvyrojo nuotaika? Džiaugsminga ar, priešingai, – rimta, nes laukė lemtingi sprendimai?
– Buvo labai rimtas judėjimas. Tvyrojo visuotinis noras pasiekti laisvę.
Niekas nesuvienija geriau, kaip bendras priešas. Kai priešas buvo pavadintas išorine jėga, okupavusia mūsų valstybę, visiems atrodė, kad, jei tą išorinę jėgą pašalinsime, būsime laisvi ir nepriklausomi, problemos išsispręs savaime. Dėl to buvo tiek daug euforijos, tikėjimo ateitimi, jog atrodė, kad viskas labai paprasta.
„Kiekvienas iš mūsų turi savarankiškai praeiti tą tobulėjimo kelią. O tuomet iš asmenybių – lietuvio prie lietuvio – išeis Lietuva.“
O galėjo baigtis kaip Vengrijoje 1956-aisiais ar Čekijoje 1968-aisiais, viskas galėjo būti žiauriai nuslopinta, sąjūdiečiai – pasodinti. Niekas nebūtų mūsų užstojęs. Amerika vėl padejuotų, kai kurios Europos šalys galbūt patriukšmautų, bet tikrai niekas nepultų mūsų gelbėti.
Tai, kad gavome laisvę, yra istorinis stebuklas, šita imperija niekada nieko neatiduodavo taip lengvai. 1918 metais nepriklausomybę gavome irgi tik dėl laikino bolševikų silpnumo.
– Jūsų buvusi žmona Audra viename interviu prisiminė, jog „kokiais 1980-aisiais atrodė, kad tas dumblas, migla tęsis amžinai, niekada nepasikeis“. Kodėl ta migla išsisklaidė?
– Sąjūdžio veikla ir politika buvo protingos, laipsniškos. Kai negalėjome kalbėti, nekalbėjome, bet kiekvieną kartą leisdavome sau vis daugiau ir daugiau, kol galų gale 1989 metais per Vasario 16-osios mitingą Santakos parke Kaune buvo paskelbta, kad viskas: dabar kalbame atvirai, sieksime nepriklausomybės.
Nuo to laiko pašlijo santykiai su vietos Komunistų partija ir Maskva, prasidėjo akivaizdi akistata. Mūsų laimei, Sovietų Sąjungoje buvo krizė, nes, kad ir kaip stengėsi persitvarkyti, niekas nežinojo, kokia ji turėtų būti. Buvo duota tam tikrų laisvių ir bandoma, kaip sako rusai, методом научного тыка (rus. mokslinių bandymų keliu) – ir taip, ir kitaip. Sovietų Sąjunga dėl tų eksperimentų buvo nusilpusi.
Norime ar nenorime, bet reikia pasakyti, kad Michailas Gorbačiovas (tuometis Komunistų partijos vadovas, – red. Past.) tą sąmyšį pats ir generavo. Jis buvo priklausomas nuo Vakarų, norėjo būti naujo mąstymo pavyzdys ir genijus, todėl apleido Baltijos valstybių klausimą. Apleido taip, kad po to buvo nebeįmanoma ką nors pakeisti.
 |
| Grupė „Antis“ |
Dėl to jis dabar yra baisiausias priešas, geopolitiškai sunaikinęs Rusijos potencialą. Todėl, galima sakyti, mūsų nepriklausomybės bendraautorius yra ir Michailas Sergejevičius Gorbačiovas. Nes jis su savo nežinia kokia politika, pats turbūt jos iki galo nesuvokė, sukėlė sąmyšį ir leido mums išsmukti iš tos imperijos. Tuomet Sąjūdis irgi elgėsi labai protingai, ryžtingai, nes jei Nepriklausomybė nebūtų buvusi paskelbta 1990 metų kovo 11 dieną, būtų buvę teisiškai užkirsti visi keliai.
– Ar dabarties Lietuva – toli nuo Sąjūdžio mitingų ir „Roko maršų“ vizijos?
– 25 metai – per mažas laiko tarpas, kad pamatytume baigtinius rezultatus. Esame tarpinėje stotelėje, daug kas padaryta, bet daug ką dar ir reikia padaryti. Pamokos buvo ne veltui, vedė kokybės ir brandumo link.
Aš anuomet net nesvajojau, kad bus tokia Lietuva ir galimybės – internetas ir panašiai. Pamenu, suvažiavime deputatai kalbėjo: mes ir su vyžomis eisime į nepriklausomą Lietuvą. Dabar visi tas vyžas pamiršo.
Pirmasis etapas – laisvės atgavimas, nepriklausomos valstybės atkūrimas – yra tik pusė darbo. Kita pusė – reikia rasti, sukurti vidinę laisvę, kad kiekvienas žmogus būtų kūrėjas, sąmoningas pilietis. Tai nepadaroma bendrai, reikia individualaus protinio ir dvasinio darbo. Kiekvienas iš mūsų turi savarankiškai praeiti tą tobulėjimo kelią. O tuomet iš asmenybių – lietuvio prie lietuvio – išeis Lietuva. Kitaip nebus.
– Išeina, kad susitelkti, išsaugoti tautinį tapatumą ir išgyventi mums sekasi tik priespaudos metais, o laisvė tartum apkvaitina?
– Iš tiesų tik kritinėmis fazėmis prisimenamas Dievas, bendruomenė, aukštesni mus siejantys dalykai. Kai viskas gerai, norisi, kad man būtų gerai, izoliuotis savo sodyboje, gerovėje ir nieko nežinoti, nieko neduoti, o tik gauti.
Atrodo, kad labai trūksta žmonių sąmoningumo. Šiuo metu tai yra didžiausia tautos problema. Trūkstant sąmoningumo, tautinio altruizmo, būname nebe tauta, o atskiri atomai savo sodybose. Naudojamės visais tautiniais dalykais tik kaip išoriniais atributais.
„Atrodo, kad labai trūksta žmonių sąmoningumo. Šiuo metu tai yra didžiausia tautos problema. Trūkstant sąmoningumo, tautinio altruizmo, būname nebe tauta, o atskiri atomai savo sodybose.“
Visą laiką reikia generuoti tam tikrus uždavinius tautai. Gal politikų reikalas tuos iššūkius formuluoti, kad patrauktų žmones: imam ir darom! Tai yra lyderių, kurie galėtų konsoliduoti ir išprovokuoti sąmoningą judėjimą į lietuvybę, klausimas.
– Ar viena iš mūsų problemų nėra idėjų badas?
– Sudėtingas klausimas. Reikia suprasti, kad vertybių piramidės pagrindas yra fizinio minimumo dalykai. Jei žmogus gyvena tik iš minimumo ir vos sudurdamas galą su galu, jis niekada nebus sąmoningas ir dominuos išlaikytinio mąstysena. Dabar gyvename ne visai palankiu metu, kai esame pernelyg neturtingi, kad būtume sąmoningi.
Mums reikia išgyventi, kaip sako Kabala, arba subrandinti savo egoizmą. Norint išgyventi, reikia viską patirti iki galo – ir tas sodybas pasistatyti, ir patirti jose vienišumą, kad paskui pasakytume: tai buvo praeity, dabar noriu kažką daryti bendruomenei, o ne atskirai.
– O gal mes vis tik linkę matyti per daug negatyvumo, gal viskas ne taip blogai? Prieš 25 metus tikrai buvo prasčiau.
– Aš žiūriu labai optimistiškai, esu viskuo patenkintas, gyvenu gražiai, galiu reikštis ir kaip architektas, ir kaip muzikantas. Tikrai nesiskundžiu. Skųsdamiesi Lietuvos kokybe skundžiamės savo pačių kokybe.
