– Minėtame laiške jūs rašote, jog „prieš keletą metų sunku būtų buvę netgi patikėti, kad liguistos sąmokslo teorijos, nepamatuoti ar netgi sąmoningai klaidinantys ar kiršinantys teiginiai, kurių šiandien gausu kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, gali tapti valstybių politikos dėmesio objektu ar jų santykius lemiančiu veiksniu“. Kokius tuos klaidinančius ir kiršinančius teiginius jūs akcentuotumėte?
– Akcentuočiau ne teiginius, o atmosferą, kuri lydi šių dviejų, istoriškai glaudžiai susijusių, valstybių santykius. Šioje atmosferoje išgirstame visko – ir tai, kad abiejų šalių santykiai pasiekė neįtikėtinai prastą lygį, ir tai, jog lenkai nori Vilniaus autonomijos.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Antanas Gailius |
Pamiršome Sąjūdžio laikus, laikotarpį prieš 20 metų, kai mūsų Aukščiausiosios Tarybos rūmuose sėdėjo ir lenkai. Tai buvo labai didelis argumentas šių rūmų nešturmuoti, nes Sovietų Sąjunga tikrai nenorėjo, kad žūtų lenkų parlamentarai. Pamiršome solidarumą, kurį Lietuva ir Lenkija daugelį metų puoselėjo. Ir dabar mums pradėjo netikti, nepatikti netgi tai, jog Lenkijos ūkininkai į Lietuvą veža pigesnę mėsą. Tokie teiginiai yra bendros ir labai prastos tarpvalstybinių santykių atmosferos dalis.
– Kaip prie tokios atmosferos prisideda Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo Valdemaro Tomaševskio teiginiai, kad Vilniaus krašte turi integruotis ne lenkai, o lietuviai?
– Tautai į tautą integruotis nereikia. Mes visi turime jaustis vienos valstybės piliečiais. Kalbant apie V.Tomaševskį, aš, tiesą sakant, nemanau, kad jis – visi Lietuvos lenkai. Šis politikas yra mūsų valstybės vidaus politikos produktas, kurį patys ir užsiauginome, ilgą laiką ignoruodami jo teiginius apie Vilniaus kraštą.
V.Tomaševskis nėra vienintelis lenkų atstovas Lietuvoje, todėl nereikėtų įsivaizduoti, kad jo lūpomis kalba visas Vilniaus kraštas ir kitose vietose gyvenantys lenkai. Apklausų neturiu, tačiau jaučiu, jog nemaža dalis lenkų su šio politiko nuomone nesutinka, turi kitokią, Lenkijos ir Lietuvos santykius mato kitaip. Žinoma, garsiai rėkiantį mes išgirstame pirmiausiai. Žiniasklaida jį nuolat cituota, todėl ir gali susidaryti įspūdis, kad V.Tomaševskis – visi Lietuvos lenkai.
– Tačiau ar pritartumėte nuomonei, kad tokie politiko žodžiai dar labiau skatina visuomenės radikalėjimą, susiskaldymą, pseudopatriotizmą, apie kurį savo laiške ir kalbate? Skanduojantieji „Lietuva – lietuviams“ ar „Lietuva be rusų ir lenkų“ tarytum gauna pagrindą „ginti savo kraštą“.
– Taip. Todėl mes pirmiausia, turime kalbėtis su savo tauta. Ne lenkus reikia mokyti, kaip jiems gyventi, o atsipeikėti patiems. Jeigu išmoksime kalbėtis tarpusavyje, V.Tomaševskiui nebelinks prieš ką šūkauti.
Juk gyvename ne XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Turime suvokti, kaip pasikeitė politika, visuomenė, jos sandara. Be to, mes užmirštame dar vieną svarbų dalyką – visa bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija rodo, kad kai tik mūsų santykiai įsitempdavo, greitai atsirasdavo, kas tuo labai apsidžiaugdavo. Tos kaimynės nereikia net įvardinti – visi suprantame.
V.Tomaševskis nėra vienintelis lenkų atstovas Lietuvoje, todėl nereikėtų įsivaizduoti, kad jo lūpomis kalba visas Vilniaus kraštas– Pateiksiu pavyzdį, kuris gal nebūtinai iliustruoja tautų santykį, tačiau parodo, kad kažkokia priešprieša visgi yra. Gimiau ir užaugau Vilniaus rajone, kaime, kur lenkiškai kalbančių šeimų gerokai daugiau nei lietuvių. Kai ten nuvažiuoju ir kaimynei sakau „laba diena“, ji atsako „dzien dobry“. Atrodytų, kad nieko čia tokio, tačiau vyresnius žmones, tame krašte puoselėjančius lietuvybę, tai erzina, gal net įžeidžia.
– Konkretus pavyzdys. Konkretų pateiksiu ir aš. Maždaug prieš 20 metų netoli Maišiagalos su šeima įsigijome sodybą. Žinojau, kad tose vietose žmonės lietuviškai nelabai kalba. Lenkų kalbos pats niekada specialiai nesimokiau – pažinau ją tik iš knygų, tačiau prašnekęs niekada nebuvau. Kaimo radijas veikia, tad už savaitės ateina žinia: „Ale ten pan litvin! Jak on po polsku muvie. Jak z Varsavy“.
Jeigu jūsų kaimynė į „laba diena“ atsako „dzien dobry“ – tai jos reikalas. Juk svarbiausia, kad judu pasisveikinate, kad abu vienas kitam atsakote. Žinoma, tai gali būti ir demonstratyvi savo kalbos ar lenkiškumo išraiška. Gali būti ir tai, kad ji gėdijasi kalbėti lietuviškai. Gal šios kalbos visai nemoka. Tačiau visa tai – jos reikalas. Man atrodo, kad svarbiau yra ne tai, kaip pasisveikina, o tai, kad apskritai nori sveikintis ir nesivaržo savo kalbos.
– Gatvių užrašai lenkų kalba, lenkiškų pavardžių rašymas, Lietuvos lenkų kritikuojami pokyčiai švietimo programose – ar įmanoma šiuos klausimus išspręsti be konfliktų, jei mieliau skundžiamasi tarptautinėms organizacijoms, o ne ieškoma dialogo, kuris, galiausiai, atvestų prie abiems pusėms priimtinų sprendimų?
– Nesu politikas ar diplomatas. Jie turi išspręsti šiuos klausimus, išspręsti geranoriškai, suvokiant, kas Lietuva yra Lenkijai, o Lenkijai – Lietuva. Jeigu lenkų bendruomenei mūsų šalyje kyla problemų, tai yra mūsų rūpestis. Mes turime išspręsti šiuos rūpesčius kartu su lenkais, nes gyvename vienoje šalyje.
Man atrodo, kad reikia ne tik daryti. Kartais geriau nedaryti. Kalbu apie situaciją, įvykusią prieš metus, kai pasikvietėme šviesaus atminimo Lenkijos prezidentą Lechą Kazcinskį ir tą pačią dieną Seime balsavome dėl lenkiškų pavardžių rašymo. Kokią dovaną mes jam įteikėme? Didelę špygą. Nelemtas sutapimas, kad ši riebi špyga ir buvo paskutinis dalykas, kurį Lenkijos prezidentui parodėme. Taip elgtis negalima, nes tai tik blogina atmosferą, apie kurią kalbame.
