Kalbėdamas Molėtų rajone, Alantoje, vykstančioje „Santaros-Šviesos“ konferencijoje svečias, taikomosios matematikos profesorius, nemažai modeliavęs Rusijos raidą įvairiais požiūriais, tvirtino, kad tai, kas prasidėjo Rusijoje, galima pavadinti autoritarinio režimo mirtimi, paskutine žlugimo stadija.
„Istorijoje tai jau vyko gal šimtą kartų. Visi autoritariniai režimai išgyvena vienodą evoliuciją, – kalbėjo A.Piontkovskis. – Pirmiausiai sukuriama didi linija, kuri suteikia režimui dinamiką. Sovietų komunizmo linija buvo Didžioji spalio revoliucija, kuri neva kiekvienam ir visiems laikams atnešė laimę bei teisingumą. Laimėtas Antrasis pasaulinis karas buvo režimo pikas, o po to jis ėmė smukti, nes prasidėjo išsekimas.“
Andrejus Piontkovskis: „Sakyti, kad V.Putino režimas yra korumpuotas, neteisinga. Jiems nereikia papirkinėti valstybės pareigūnų, nes patys jais yra.“
Režimus paprastai esą nuverčia ne masių sukilimai ar įsiveržimai iš užsienio. Rusijoje bent du – caro ir komunistų režimai žlugo dėl paties elito nepasitenkinimo. „Kodėl sugriuvo Sovietų Sąjunga? Nes 1985 m. niekas iš Komunistų partijos politbiuro narių netikėjo komunizmu. Pirmiausiai jis mirė elito protuose, tuomet – paprastų žmonių“, – aiškino pranešėjas.
Putinizmas, pasak jo, yra didžio autoritarinio režimo karikatūra ir simuliakras, gimęs 1999 m. rudenį po sprogimų daugiabučiuose ir Šamilio Basajevo reido Dagestane. Tuomet buvo skleidžiama propaganda: draugai, kyla terorizmo banga, štai yra saugumo pareigūnas, kuris mus apgins ir nuves Rusiją į klestėjimą.
Tačiau šiam režimui pasiekti dugną prireikė gerokai trumpesnio laiko – vos 12 metų. Esą dar 2008-aisiais, prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei, elitui ir verslui tapo akivaizdu, kad ekonomiškai sistema neveikia.
„Visų autoritarinių režimų istorija moko, kad jiems žlugti reikia dviejų faktorių. Visų pirma – protesto iš apačios, kuris jau vyksta, – dėstė A.Piontkovskis. – Pastarąjį kartą buvo susirinkę 100 tūkst. demonstrantų. Bene svarbiausioje demonstracijoje komunizmo pabaigoje – protestuojant prieš žudynes Vilniuje 1991 m. sausį – dalyvavo gal 200 tūkst. žmonių. Antras faktorius – skilimas režimo elite. Šio elemento dar nėra.“
Vladimiro Putino nemėgsta, bet neturi, už ką balsuoti
Situaciją Rusijoje pranešėjas palygino su situacija Sirijoje. V.Putiną supantys žmonės esą mąsto panašiai, kaip musulmonų alavitų krypties, kuriai priklauso pastarosios prezidentas Basharas al Assadas ir kuri sudaro dešimtadalį Sirijos gyventojų, atstovai. Šie esą bijo būti nužudyti, kai nebeliks B.al Assado, – tai būtų tragiškiausias scenarijus.
„Visi jie yra vagys. Nenaudoju termino korumpuoti. Jie – verslininkai, vagiantys valstybės biudžetą. (…) Sakyti, kad V.Putino režimas yra superkorumpuotas, neteisinga, – tvirtino politologas. – Korupcija egzistuoja Lietuvoje ar kitose šalyse. Jai reikia dviejų veikėjų – verslininkas paperka valdininką, kad šis priimtų reikiamą sprendimą. Rusijoje tos figūros susilieja. V.Putinas pirmiausiai yra verslininkas, kaip ir visi jo patarėjai bei draugai. Jiems nereikia papirkinėti valstybės pareigūnų, nes patys jais yra.“
Andrejus Piontkovskis: „Kodėl sugriuvo Sovietų Sąjunga? Nes 1985 m. niekas iš Komunistų partijos politbiuro narių netikėjo komunizmu.“
Ši sistema negali veikti ekonomine prasme, todėl jau nuo 2008-ųjų akivaizdu, kad modernizacija neįmanoma. Ligšiolinis Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas buvo vadinamas gana liberaliu prezidentu. Nors ir neturėjo realios įtakos, tikėtasi, kad per keletą metų taps tikru lyderiu ir imsis liberalių reformų: „Vakarų lyderiai šia kvailyste tikėjo ir ją kartojo, nors iš tiesų V.Putinas tiesė sau kelią grįžti į postą.“
Kai pernai rugsėjį tuometis premjeras partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime pareiškė kandidatuosiantis rinkimuose ir palaikysiantis D.Medvedevo kandidatūrą į premjerus, pastarojo liberalizmo iliuzija tikėję žmonės buvo priblokšti.
A.Piontkovskio žodžiais, ir pernai gruodį vykę Valstybės Dūmos, ir šiemet kovą surengti prezidento rinkimai buvo suklastoti. Per pastaruosius rinkimus tai esą buvo puikiai dokumentuota. Tačiau didieji pažeidimai esą vyko ne per balsavimą kovo 4 d., o gerokai anksčiau – jau registruojant kandidatus. Dalyvauti rinkimuose buvo leista tik „keletui klounų – Vladimirui Žirinovskiui ir Genadijui Ziuganovui“.
Oficialiais duomenimis, V.Putinas surinko 64 proc. balsų, nors kai kurie ekspertai tvirtina, kad realiai jį parėmė tik maždaug pusė rinkėjų. „Sakysite, tai vis tiek neblogas rezultatas – tiek gauti po 12 metų valdžioje“, – kalbėjo politologas.
Jis paminėjo buvusio Rusijos ekonominio vystymo ir prekybos viceministro, Strateginių tyrimų centro vadovo Michailo Dmitrijevo atliktą sociologinį tyrimą. Ekspertas žmonių, kurie balsavo už V.Putiną, prašė paaiškinti savo motyvus ir buvo priblokštas išgirstų atsakymų. Jie labai kritiškai atsiliepė apie prezidentą, bet patys standartiškai perklausdavo: o už ką balsuoti – už G.Ziuganovą ar už V.Žirinovskį?
Visuomenė esą bijo, kad jei nebus V.Putino, šalis vėl pasiners į chaosą, kuris tvyrojo prieš keliolika metų. Tačiau jis, anot A.Piontkovskio, neturi aistringų rėmėjų, nors žmonės vežami autobusais iš provincijos balsuoti ar į demonstracijas, ironiškai vadinamas putingais.
Aistringa antiputiniška mažuma Rusijoje esą jau susiformavo, o proputiniškos mažumos visai nematyti. Tai, politologo manymu, rodo šiandieninio proceso kryptį.
Fragmentuota opozicija laikosi tos pačios darbotvarkės?
Šeštadienio diskusiją „Santaros-Šviesos“ konferencijoje moderuojantis filosofas Gintautas Mažeikis atkreipė dėmesį, kad rusų opozicija yra itin fragmentuota.
„Vesti diskusiją su V.Putino režimu ir jo hiperkorumpuota administracija sunku ir mūsų valdžios institucijoms, ir verslui. Kitas lygmuo – didelis opozicijos laukas. Kai kalbame apie Baltarusijos opoziciją, vieningai sutariame – opozicija yra antilukašenkiška, turime ją palaikyti. Nediskutuojame, ar opozicija yra kairioji, ar kovoja su Vyčiu, ar be, ar su LDK, ar be.
Rusijos opozicija nevienalytė, joje yra ir demokratinių, ir labai liberalių, ir dešiniųjų, ir ultrakairiųjų grupių. Kai visi susimaišo, sunku bendrauti. Ar Lietuvos Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija, prezidentė pasirengę šiam dialogui, ar turi kokią nors politiką, ar daro žingsnius, ar, kaip su Baltarusija, vykdo stagnuojančią sąstingio politiką? Ar Lietuvos intelektualai, filosofai, žurnalistai, visuomenės veikėjai palaiko aktyvius ryšius su Rusijos opozicija?“
Polemizuodamas su filosofu, A.Piontkovstis teigė fragmentuotos opozicijos nelaikantis silpnumu. Mat bene pirmą kartą šalies istorijoje trys politinės srovės – liberalai, kairieji ir nacionalistai – turi tą pačią liberalią darbotvarkę.
Nacionalistai ligi šiol išpažino imperializmą – kad Rusija turėtų plėstis, dominuoti kaimyninėse valstybėse. Tai buvo V.Putino ideologija, kurios paskutiniu manifestu tapo parama Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistinei politikai bei karas Gruzijoje. Dabartinis rusų nacionalizmas esą ėmė tokias nuostatas neigti, nes imperializmui iššvaistyta pernelyg daug jėgų. Jis pakeistas nuostata, kad Rusija yra europietiška valstybė.
Laukia Rusijos nuotykio Pietų Kaukaze
Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų režimai, anot politologo, miršta skirtingai nei rusiškasis. Pavyzdžiui, Egipto generolai turėjo išėjimo strategiją: paaukoti Hosni Mubaraką ir į parlamentą atvesti konservatyvią partiją.
Žlugus dabartiniam režimui Rusijoje reikėtų užtikrinti valstybės tęstinumą. Valstybės Dūmai tai padaryti esą būtų nelengva, nes dėl klastočių per rinkimus ji, A.Piontkovskio žodžiais, yra neteisėta.
Gintautas Mažeikis: „Ar Lietuvos Vyriausybė, Užsienio reikalų ministerija, prezidentė pasirengę dialogui su Rusija, ar, kaip su Baltarusija, vykdo stagnuojančią sąstingio politiką?“
„Kokia bus V.Putino strategija? Tai yra labai svarbu, nes atrodo, kad jis praranda draugus ir privalo keisti darbotvarkę“, – aiškino pranešėjas ir pridėjo neatmetantis galimybės, kad rugsėjį ar spalį Rusija leisis į „nuotykį Pietų Kaukaze“, siekdama užsitikrinti koridorių iki bazių Armėnijoje.
Komentuodamas europarlamentaro Leonido Donskio repliką, kad opozicionierius Garis Kasparovas viliasi neadekvačių V.Putino veiksmų (panašiai elgėsi Libijos diktatorius Muamaras Gadhafis), politologas priminė jo ašaras iškart po prezidento rinkimų kovą ir Rusijos poziciją dėl įvykių Sirijoje. Maskva priešinasi tarptautinės bendruomenės pozicijai. Tai esą yra priešinga jos geopolitiniams tikslams, mat prarandami draugai arabų pasaulyje.
„Santara-Šviesa“ yra neformali organizacija, jungianti įvairaus amžiaus Lietuvos ir pasaulio kultūrininkus, intelektualus, akademinį jaunimą. Jos konferencijose keliami ir svarstomi šaliai aktualūs politikos, kultūros, visuomeninio gyvenimo klausimai.
1954-aisiais JAV lietuvių studentų sukurta organizacija „Santara“ kartu su akademinio jaunimo sąjūdžiu „Šviesa“ po trejų metų pradėjo rengti liberalaus jaunimo suvažiavimus išeivijoje. Nuo 1993 m. šios konferencijos kasmet vyksta ir Lietuvoje.
