Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2019 08 19

Apsigyvenimą Kaune indė pavadino klaida: niekinantys žvilgsniai, neįprastos studijos ir psichiatrijos palata

Shanti Mudaliyar iš Mumbajaus į Kauną atvyko tikėdamasi pakeisti klimatą, pažinti naują kultūrą ir įgyti išsilavinimą. Visgi keleri metai Lietuvoje merginai iš Indijos, švelniai tariant, nebuvo patys maloniausi. Niekinantys žvilgsniai, vietinių nedraugiškumas ir kitos problemos lėmė, kad studentei Lietuva toli gražu nepasirodė kaip svetingiausia šalis.
Kaune gyvenanti indė Shanti Mudaliyar
Kaune gyvenanti indė Shanti Mudaliyar / Shanti Mudaliyar asmeninio albumo nuotr.
Temos: 2 Kaunas Indija

„Į Lietuvą atvykau 2016 metais, čia aš studijuoju. Indijoje yra daug agentūrų, kurios padeda išvykti iš šalies. Susisiekiau su viena iš jų. Savo mokslo srityje turėjau tik dvi pasirinkimo galimybes – išvykti į Portugaliją arba į Lietuvą. Portugalijoje karšta, o aš, būdama iš Indijos, norėjau pakeisti klimatą, todėl pasirinkau Lietuvą. Visgi tai buvo klaida“, – pagrindines atvykimo į Lietuvą priežastis įvardijo indė.

Problemos Lietuvoje studentei prasidėjo vos tik atvykus.

„Už mokslus turėjau sumokėti 4000 eurų, tai normalus mokestis už studijas Lietuvoje. Tačiau kai atvykau, pirmąjį mėnesį nebuvo jokių paskaitų. Buvo kažkokios problemos, universitetas atsisakė kelių studijų programų, mano buvo viena iš jų. Prieš tai aš turėjau „Skype“ interviu su vienu iš universiteto darbuotojų. Jis man sakė, kad universitete yra daugybė tarptautinių studentų. Atvykus paaiškėjo, kad tai nebuvo visiška tiesa.

Tuomet man buvo siūlomos tik dvi išeitys – pasirinkti kitą studijų programą arba grįžti atgal į Indiją, atgavus tik pusę sumos, net neskaičiuojant kelionės išlaidų. Buvo studentų, kurie taip ir padarė. Tačiau aš pasakiau, kad negrįšiu namo tik su 2000 eurų ir nesirinksiu nieko kito, nes čia atvykau būtent dėl savo studijų programos.

Galiausiai universitetas nusprendė pasilikti mano studijų programą, tačiau aš buvau vienintelė, taigi per trejus metus universitete buvau turbūt 6 kartus. Gaudavau visų dalykų medžiagą, kurią studijuodavau individualiai, netgi egzaminus laikydavau tiesiog savo bendrabutyje, todėl beveik nieko neišmokau. Egzamino metu galėjau naudotis bet kokiais užrašais, todėl gaudavau aukščiausius pažymius žinodama labai nedaug“, – absurdišką situaciją pateikė mergina.

Universitete pasakė, kad mano baigiamasis darbas neatitiko jų standartų. Tiesą sakant, universitetas neatitiko mano standartų.

Iš studijų Lietuvos universitete ji prisipažino tikėjusis daugiau.

„Aš atvykau išmokti kuo daugiau apie techninę biomedicinos įrangą. Pabaigusi bakalaurą mokėjau išardyti ir surinkti biomedicinos įrenginius. Interviu metu papasakojau, ką moku ir ko tikiuosi. Gavau atsakymą, kad viskas yra gerai ir galiu atvykti, tačiau kai atvykau, man pasakė, kad universitetas specializuojasi tik į programinę įrangą. To aš visiškai nemokėjau. Universitete pasakė, kad mano baigiamasis darbas neatitiko jų standartų. Tiesą sakant, tai universitetas neatitiko mano standartų.

Profesionalios pagalbos negavau, nes mano baigiamojo darbo vadovo anglų kalbos žinios buvo labai prastos; paskaitų nebuvo ir taip pat neturėjau galimybės mokytis ligoninėje, kas irgi buvo žadėta. Po metų turėsiu vėl pristatyti savo baigiamąjį darbą ir turėsiu mokėti mokestį universitetui. Agentūra, kurios dėka atvykau į Lietuvą, nieko padėti taip pat negalėjo, nes jie rūpinosi tik priėmimu ir viza“, – nusivylusi pasakojo S.Mudaliyar.

Vaikino klausia, kodėl jis ne su lietuve

Kitataučių Lietuvos gatvėse galima sutikti vis daugiau, tačiau Shanti patirtis rodo, kad kitaip atrodantys žmonės kai kuriems lietuviams yra visiškai svetimi. Mergina pripažįsta, kad kasdieniame gyvenime, kad ir tiesiog einant gatve, nemalonių situacijų ir piktesnių žvilgsnių išvengti nepavyksta.

„Kiekvieną dieną, pavyzdžiui, parduotuvėje praeinant ir netyčia ką nors palietus, žmonės atrodo išsigandę ar pasišlykštėję. Dabar prie tokių išraiškų jau pradedu priprasti, – paklausta, ar dažnai pajunta lietuvių neapykantą, atsakė Shanti. – Vienas nemalonus nutikimas įvyko einant gatve susikibus rankomis su savo vaikinu iš Lietuvos. Prie mano vaikino priėjo moteris ir paklausė, kodėl jis ne su lietuve, o su manimi. Mes į ją nereagavome, tačiau tokie dalykai paveikia, priverčia viešumoje jaustis labai nejaukiai.“

Klientų aptarnavimo srityje dirbanti indė teigia, kad kiek atviresnius ir draugiškesnius žmones dažniausiai sutinka nebent baruose.

„Kai kurie man bando paaiškinti, kad jūs, lietuviai, tiesiog esate drovūs. Bet būti droviam yra visai kas kita negu žiūrėti į kitą žmogų su panieka, pasišlykštėjimu veide. Paprastai gali atskirti tikrai drovų žmogų ir žmogų, kuris tavęs kažkodėl nemėgsta. Draugiškus žmones galima sutikti nebent baruose, kuomet jie yra išgėrę. Nesvarbu, jų anglų kalba yra gera ar prasta, jie tiesiog prieina ir pradeda bendrauti. Tuomet dažnai ir išgirstu, kad lietuviai norėtų turėti draugų užsieniečių, bet yra drovūs. Na, jeigu taip sakytum ne tik tada, kuomet esi girtas, galbūt ir turėtum daugiau draugų iš užsienio“, – šyptelėjo mergina iš Indijos.

Shanti Mudaliyar asmeninio albumo nuotr./Kaune gyvenanti indė Shanti Mudaliyar
Shanti Mudaliyar asmeninio albumo nuotr./Kaune gyvenanti indė Shanti Mudaliyar

Vyresni žmonės – malonesni

Shanti tikina, kad vyresni žmonės, net ir su skurdžiomis anglų kalbos žiniomis, kartais bendrauja noriau negu gerai angliškai kalbantys bendraamžiai.

Kiek atviresnius ir draugiškesnius žmones dažniausiai sutinka nebent baruose.

„Turėjau geresnių patirčių su vyresniais žmonėmis, kartais jie prieina arčiau ir nori pabendrauti, net jeigu jų anglų kalba ir yra prasta, bet jie stengiasi. Buvo atvejis, kuomet manęs teiravosi, ar nešalta, kad eičiau, kur šilčiau, nes galiu susirgti. Nors man nebuvo šalta, tačiau pajutau gerumą ir rūpestį. Tačiau jaunesni žmonės... O buvau girdėjusi, kad su vyresniais žmonėmis gali būti daugiau problemų, tačiau man buvo priešingai.

Jauni žmonės dažniausiai nesikalba ir žiūri į mane su panieka, tarsi klausdami, ką aš čia veikiu. Kartą bendrabutyje mačiau, kaip lietuviai bendrauja su studentais iš Ispanijos angliškai, tačiau sutikus juos virtuvėje ir ko nors paklausus, man tiesiog atsakė „nežinau angliškai“ ir nuėjo. Kai kurie lietuviai neturi jokių problemų bendraujant su užsieniečiais, jeigu tik jie yra europiečiai arba bent jau atrodo kaip europiečiai, tačiau truputį kitaip atrodantys žmonės yra ignoruojami“, – teigė paprasčiausio bendravimo išsiilgusi indė.

Susidūrė ir su agresija

Mergina susidūrė ne tik su lietuvių apatija, tačiau ir agresija. Kartą ji stovėjo autobusų stotelėje ir kalbėjosi telefonu su mama. Kalbėjosi gimtąja kalba. Kai staiga vienas lietuvis priėjo ir stumtelėjęs pasakė: „Tu Lietuvoje, kalbėk lietuviškai“.

„Truputį moku lietuviškai, todėl supratau, ką jis pasakė. Mano mama labai išsigando, nes per telefoną galėjo girdėti, kad kažkas vyksta. Laimei, atvažiavo autobusas ir iš jo išlipęs vyras man padėjo“, – nemalonia patirtimi toliau dalijosi Shanti.

S.Mudaliyar papasakojo apie skaudų įvykį, nutikusį jos pažįstamiems indams Lietuvoje.

„Turiu indų draugų, gyvenančių bendrabutyje. Eidami į parduotuvę jie buvo užpulti 8 lietuvių. Jie buvo sumušti taip stipriai, kad turėjo gulėti ligoninėje apie mėnesį. Mano draugai buvo blaivūs, nebuvo jokio triukšmavimo ar kažko panašaus, jie buvo sumušti be jokios priežasties“, – baisėjosi mergina.

Policijos patikros vidury dienos

Pašnekovė teigė mačiusi ir pasipiktinimą sukėlusį rasistinį skelbimą pavadinimu „nigers and indians not allowed“. Tačiau, pasak Shanti, tai nėra vienintelis atvejis, kuomet nuomotojai diskriminuoja kai kuriuos kitataučius.

Mane atmetė apie 16 nuomotojų.

„Išsinuomoti butą buvo labai sudėtinga. Potencialūs nuomotojai pirmiausiai pasiteiraudavo, kokios aš tautybės. Kai sužinodavo, kad iš Indijos, padėdavo ragelį arba atsakydavo, kad indams butas nėra nuomojamas. Taip mane atmetė apie 16 nuomotojų. Taip nutinka ne tik man, tai Lietuvoje nutinka daugeliui“, – teigė agentūros padedama butą galiausiai radusi indė.

S.Mudaliyar ypač nusivylė migracijos tarnyba. Pasak jos, ten ji daugiau niekada nenorėtų apsilankyti.

„Nesuprantu, kaip rasistai gali dirbti migracijos tarnyboje. Tie žmonės net nemoka anglų kalbos, su jais aš turėjau bendrauti lietuviškai, padedama vertimo programų arba lietuvių draugų, kurie ateina padėti. Atrodo, kad migracijos biure dirbantys žmonės turėtų būti malonūs ir gerai bendraujantys, nes tenka sutikti žmonių iš užsienio. Tačiau ten dirbantys nekenčia tokių kaip aš. Su rusais ir ukrainiečiais jie elgiasi kitaip. Su mumis jie bendrauja labai nepagarbiai, sulaukiu keistų, nederamų klausimų, pavyzdžiui, kaip aš per trejus metus dar neišmokau lietuviškai. Iš jų pusės jaučiasi neapykanta, tačiau nieko padaryti negaliu, nes jie turi institucinę galią prieš mane“, – stebėjosi indė.

Netgi trumpos, smagios akimirkos kartais netikėtai būna pertraukiamos nemalonaus incidento.

„Keletą kartų buvau sustabdyta policininkų. Be jokios priežasties, be jokio paaiškinimo. Tiesiog klausia, ką aš čia veikiu, prašo parodyti dokumentus. Negi jie mano, kad jeigu būčiau čia nelegaliai, tiesiog vaikščiočiau vidury dienos Laisvės alėjoje?

Taip pat buvau sustabdyta mugėje, kur buvo daugybė žmonių. Policininkas buvo be uniformos. Jis klausinėjo keistų klausimų, prašė parodyti dokumentus. Tuomet rekomendavo būti su lietuviais draugais ir stengtis kuo greičiau eiti namo. Tai nutiko vidury dienos, kuomet aplinkui daugybė žmonių. Naktį tokį poelgį suprasčiau, galbūt jis susirūpinęs mano saugumu, tačiau ten žmonės tiesiog pardavinėjo įvairius suvenyrus. Negalėjau pasidžiaugti netgi tokiais paprastais dalykais“, – nusivylusi pasakojo Shanti.

Tuomet jam pasakiau, kad jeigu jūs čia mane laikysite ilgiau – aš nušoksiu nuo stogo.

Užplūdo depresija

Asmeninio gyvenimo sunkumai merginą privedė ir prie depresijos. Tačiau, pasak jos, Kaune surasti, kas galėtų padėti, buvo itin sudėtinga.

„2018 metų rugpjūtį kentėjau nuo depresijos. Visą mėnesį ligoninėse ieškojau psichologo, kuris galėtų pasikalbėti angliškai. Deja, nesėkmingai. Galiausiai jie man paskyrė psichiatrą. Bandžiau paaiškinti, kad man reikia psichologo, o ne psichiatro, tačiau pasakė, kad tik jis kalba angliškai.

Pirmą kartą atėjus į konsultaciją įprastai paklausiama: ar galvojate apie savižudybę? Tuo metu buvau labai prislėgta, todėl atsainiai atsakiau teigiamai. Tikrai nesiruošiau to daryti, tiesiog per daug nesusimąstydama atsakiau „taip“. Tuomet jis iškvietė tris seseles ir aš patekau į psichiatrinę palatą, kur praleidau 5 dienas. Kai paklausiau, kodėl turiu būti ligoninėje, paaiškino, kad Lietuvoje yra labai daug savižudybių ir į tokius dalykus žiūrima labai rimtai.

Jie paėmė mano telefoną ir kitus daiktus – aš ten neturėjau nieko. Davė ir vaistų, net nežinau tiksliai, kas ten buvo. Taip pat pasakė, kad bus terapijos seansai, na, žinote, kuomet žmonės susėda kartu ir kalbasi. Niekada juose nedalyvavau... Jie juk taip pat vyko lietuvių kalba. Penktą dieną ligoninėje galiausiai pavyko pasikalbėti su vyresniuoju daktaru. Jį prisišaukti pavyko tik pasakius, kad nevalgysiu tol, kol su juo nepasikalbėsiu. Jis rekomendavo likti dar bent savaitei. Tuomet jam pasakiau, kad jeigu jūs čia mane laikysite ilgiau – aš nušoksiu nuo stogo.

Juk negalėjau susitikti su savo draugais, niekas nežinojo, kad aš ligoninėje, negalėjau pasikalbėti su savo mama, su kuria kalbuosi kiekvieną dieną. Atėjau konsultacijos, o likau uždaryta. Neturėjau net dantų šepetėlio ir rūbų. Išklojau tam gydytojui viską, kas buvo mano galvoje. Vėliau, po diskusijų, mane paleido“, – pasakojo Shanti.

Mamai šios istorijos ji taip ir nepapasakojo. Pasiteisino sugedusiu telefonu.

Fotolia nuotr./Vaistų vartojimas
Fotolia nuotr./Vaistų vartojimas

Reikėjo tik pasikalbėti

S.Mudaliyar iš patirties pasakoja, kad netgi būnant prislėgtai depresijos, vaistų gėrimas ne visada yra geriausia išeitis.

„Psichiatrai viską vertina mediciniškai ir tiesiog išrašo vaistus, bando pagydyti, o man reikėjo tiesiog pasikalbėti. Gydytojas nurodė gerti antidepresantus, kuriuos vartojau apie metus. Antidepresantai privertė jaustis kitaip, tiesiog numalšino jausmus. Netgi įvykus kažkam labai blogo, negalėjau verkti. Antidepresantų vartojimas vertė jaustis tarsi tikrai sirgčiau rimta liga, nes tam, kad kovočiau su savo depresija, turėjau gerti vaistus. Tai situacijos nepagerino, tik pablogino.

Laimei, pavyko Vilniuje rasti psichologą, kalbantį angliškai. Jis labai geras žmogus ir labai man padeda. Su juo bendraujame „Skype“, kartą per mėnesį atvyksta į Kauną. Jis ir pasakė, kad mane gali gydyti ir psichologas, nereikia psichiatro ir nereikia jokių vaistų, todėl dabar vaistų negeriu ir su psichiatru nebendrauju“, – pasakoti virtinę istorijų, nutikusių Lietuvoje, baigė indė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos