Pokalbis apie padėtį viešojo saugumo tarnybose – laidoje „Dėmesio centre“ su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Artūru Paulausku, Viešojo saugumo tarnybos vadovu Ričardu Pociumi ir Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadu Viktoru Grabausku.
– Pone Paulauskai, liūdna situacija. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, visi suprato, kad Lietuvos kariuomenė basa, kai Europoje įvyksta teroro aktai, staiga atsisukama į viešąjį saugumą užtikrinančias tarnybas Lietuvoje ir taip pat aiškėja, kad situacija gal net prastesnė, negu prieš keletą metų buvo kariuomenėje?
– Kariuomenei padėtis buvo taip pat pakankamai liūdna, bet per tuos trejus metus šiek tiek atsigavo. Mes dar sausį komitete svarstėme įvykius Paryžiuje po išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Vienu iš punktų paprašėme vyriausybės įvertinti mūsų institucijų, kovojančių prieš terorizmą, pasirengimą ir svarstant biudžetą atitinkamai į tai sureaguoti. Mums buvo pasakyta, kad vyriausybė atsižvelgė į mūsų prašymą ir įvertino pasirengimą. Svarstydami biudžetą žinom, kad šios institucijos prašo papildomo finansavimo. Taip, visos institucijos, kurios atsako už viešąją tvarką ir viešąjį saugumą šiandien finansuojamos nepakankamai. Komitetas priėmė sprendimą prašyti vyriausybės papildomo finansavimo.
– Pone Pociau, gal jūs galite trumpai nupasakoti jūsų tarnybos techninę būklę?
– Šiandien galiu sakyti tik viena – mūsų žmogiškasis faktorius, žmogiškieji resursai tikrai yra pasirengę. Bet tai yra tik žmonių idėjinis matymas, o techninės priemonės: tiek ginkluotė, kad atitiktų šių dienų galimas grėsmes, tiek valstybės viduje, tiek išorėje – tai ne, mes nepasiruošę. Mes neturime nieko. Situacija yra liūdna.
– Neturite nieko, tai reiškia, kad tai, ką turite, yra fiziškai pasenę?
– Liaudiškai kalbant tai yra muziejinės relikvijos. Sovietų gamybos BTR klasės karinės mašinos, kurios gamintos 1962 m. Tai paprasčiausios važinėjančios šarvuotos dėžutės, kurių taikos meto užduotims ir mūsų atliekamoms funkcijoms niekaip nepanaudosi. Šiuo transportu negalima atlikti jokios taktikos, viskas, ką galima su ja daryti – per lauką tempti akmenis, atliekant traktoriaus funkciją, ir kaimynui vartus išversti.
– Pone Grabauskai, jūsų rinktinėje tarnauja per 100 pareigūnų, jūs turite vieną šturmo mašiną ir neperšaunamų liemenių užtenka vos ketvirtadaliui jūsų pareigūnų. Ar aš klystu?
– Visų pirma, turiu pasakyti, kad mes visada esame pasirengę vykdyti antiteroristines operacijas, taip pat vykdyti teroristinio akto likvidavimus. Kad mes tai įvykdysime – klausimų nekyla, tik nežinia, kaip sėkmingai tai atliksime.
Sėkmė priklauso ne tik nuo pareigūnų profesionalumo, bet ir nuo to, kokias priemones jie turi: ginkluotę, ekipuotę, įrangą. Mes esame ES antiteroristinių padalinių organizacijos „Atlas“ nariai ir tikrai esame gerai vertinami. Bet vertinami gerai būtent dėl žmogiškojo faktoriaus – dirbančių pareigūnų profesionalumo, ne techninio pasirengimo.
Jeigu lygintumės su kitų ES padalinių aprūpinimų, mes labai stipriai atsiliekam. Neperšaunamas liemenes turim, tačiau yra tik 25 liemenės, kurioms dar galioja garantija ir kurias tikrai dar galime dėvėti. Visų kitų terminai jau seniai yra pasibaigę.
Neperšaunamas liemenes turim, tačiau yra tik 25 liemenės, kurioms dar galioja garantija ir kurias tikrai dar galime dėvėti. Visų kitų terminai jau seniai yra pasibaigę.
– Kitaip tariant, kažkokių rimtų ir pavojingų operacijų metu, net ir dėvint turimas liemenes, būtų grėsmė pareigūnų gyvybei?
– Niekas negali garantuoti tų liemenių kokybės. Jeigu paskui gamintojui būtų pareikštos pretenzijos, jie iš karto jas visas atmestų, nes garantinis laikas pasibaigęs.
– Tokie dalykai kaip šturmo mašina, kurią jūs turite, snaiperiniai ginklai, automatiniai ir kiti ginklai – kokios jie būklės?
– Turime tikrai neblogų ginklų, tačiau ne visi pareigūnai jų turi. Mes normaliai apginkluoti galime tik dalį pareigūnų. Kiti padaliniai, t.y. kolegos iš kitų šalių, kasmet atnaujina savo ekipuotę ir ginkluotę, nes technologijos nuolat žengia pirmyn. Mums dabar labai reikalingos visos priemonės: tiek ekipuotė, tiek ginkluotė, kad mes galėtume dar sėkmingiau vykdyti antiteroristines operacijas.
– Pone Pociau, nesvyra rankos tokioje situacijoje? Vis dar norisi dirbti?
– Tikrai ne. Tai yra iššūkis. Iššūkis, kurį reikia įveikti. Tarnaujame valstybei, davėme priesaiką ir tarnausim iki galo. Sieksime nenubrėžtų ir nubrėžtų tikslų.
– Pareigūnai kalba kaip profesionalai, bet klausantis kaip piliečiui, tai šiek tiek gėda už valstybę, pone Paulauskai?
– Man skaudu, kad tokia padėtis yra ne pirmus metus. „Aro“ apginklavimas, naujos ekipuotės nupirkimas – aš tai girdžiu turbūt jau trečius metus. Komitete priėmėm sprendimą, kad reiktų 1 mln. eurų bent minimaliems poreikiams patenkinti.
Man skaudu, kad tokia padėtis yra ne pirmus metus. „Aro“ apginklavimas, naujos ekipuotės nupirkimas – aš tai girdžiu turbūt jau trečius metus.
– O tokie dalykai kaip pratybos, pareigūnų tobulinimosi sistema – bent tam lėšų užtenka, pone Pociau?
– Tam lėšų užtenka, bet kas iš to? Jeigu visas pasaulis, mūsų valstybė, grėsmės ir visuomenės jau iš principo pasikeitusios, viskas pažengę į priekį, o mes stovime vietoje. Kas iš to?
Mums reikia keisti taktiką. Kad keistume taktiką, reikia įvairiausių techninių priemonių. Mes galimų grėsmių atžvilgiu turime vienu žingsniu būti priekyje, o einame iš paskos.
Kovinę parengtį reikia keisti iš pagrindų. O kaip ją pakeisti, jeigu neturime nei kolektyvinių, nei individualių saugos priemonių: šalmai, liemenės, balistiniai šalmai. Mes negalime apsaugoti savo pareigūnų. Galime apsaugoti tik ekstremalių situacijų metu: riaušės ar panašiai.
Bet jeigu būtų šūviai, sprogimai ar teroristinis aktas – mes pasmerkti žūčiai. Mūsų pareigūnai būtų pasmerkti žūčiai. Aš tikrai sudvejočiau duoti įsakymą laipinti pareigūnus į BTR klasės dėžutę. Tai gali daryti tik savižudžiai. Čia ne savižudžių šou ir mūsų valstybė – ne medžioklės plotai, kad savus pakišinėtų po taikiniu. Mes net individualių priemonių neturime, tai ką kalbėti apie kolektyvinę apsaugą.
– Pone Grabauskai, o kokia padėtis jūsų rinktinėje?
– Laimei, mes dalyvaujame „Atlas“ programoje ir vyksta pareigūnų keitimasis – važiuojame tobulintis į kitas šalis. Pratyboms būna skiriami ir ES pinigai. Bet jeigu kalbėtume apie mūsų vidinius resursus, tai, žinoma, mes negalime lygintis su jais, nes net šaudymo pratyboms mes neturime tiek šovinių, kiek reikėtų. Kai mes kalbamės apie tai su kolegomis iš kitų šalių, jie mūsų tiesiog nesupranta. Jie nesusiduria su tokiomis problemomis.
