Apie tai diskutuota jau penktą kartą organizuotame Socialinio verslo forume, vykusiame „Swedbank“ būstinėje.
Valstybė turės perleisti paslaugų teikimą iki 2020-ųjų
Dalia Masaitienė pastebėjo, jog šiandien savivaldybės teikia ir tokias paslaugas, kaip vairavimo mokyklos, žirgyno, šaudymo klubo.
Atidarydamas šį forumą Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas teigė, jog pokytis, apie kurį diskutuojama, turėtų milžinišką poveikį regionams ir ekonomikai.
„Jei iš tikrųjų būtų realizuota tai, apie ką jūs šiandien kalbate – įvyktų tikras lūžis. Labai svarbi ir užsienio patirtis, nes geriau neišradinėti dviračio, o pasižiūrėti į tuos, kuriems gerai sekasi. Labai pritarčiau tai idėjai, kad socialinės paslaugos būtų perduotos kaimo bendruomenėms“, – sakė Žemės ūkio ministras.
Viena iš forumo organizatorių, VšĮ „Versli Lietuva“ generalinė direktorė Dalia Kleponė teigė, jog šių metų forumo tema ypač aktuali, nes būtent šiemet Lietuvoje rengiamas viešųjų paslaugų perdavimo socialiniam verslui modelis.
„Šis modelis turės didžiulę įtaką visam socialinio verslo sektoriui. Todėl labai svarbu išgirsti geriausias užsienio praktikas ir garsiai diskutuoti, kaip tai galima pritaikyti Lietuvoje. Pagal valstybės pažangos strategiją Lietuvoje 2030 metais valstybės sektorius galės teikti tik tas viešąsias paslaugas, kurių negalės teikti nevyriausybinės organizacijos ar verslas. Jau iki 2020 metų, vadovaujantis nacionalinės pažangos programa, 15 proc. viešųjų paslaugų turi būti perduodama socialiniams partneriams. Todėl forume diskusijos metu labai svarbu įvertinti šiandienos socialinę, ekonominę, politinę ir teisinę aplinką viešųjų paslaugų perdavimui“, – sakė D. Kleponė.
Kitaip tariant, jie kreipęsi pagalbos ją ir gauna, o ne gauna atsakymą: „Ne, jūs neatitinkate kriterijų. Ne, jūs dar nepakankamai sergate, kad jus gydytume.
Socialinis verslas – tai verslas, kuris savo veikla sprendžia kokią nors socialinę problemą ir skiria uždirbtą pelną jai spręsti. Britų Tarybos direktoriaus Lietuvoje Artūro Vasiliausko teigimu, Didžiojoje Britanijoje kas 5-as socialinis verslas gyvuoja teikdamas paslaugas valstybei. Tokiu būdu išsprendžiama daugybė socialinių problemų.
Todėl šiame Socialinio verslo forume patirtimi dalinosi daug svečių iš Didžiosios Britanijos.
Vertina kiekvieno savo veiksmo rezultatą
Socialinio verslo „Porchlight“ („Žibintas“ – angl.) Jungtinėje Karalystėje vykdantysis vadovas Chrisas Coffey‘us, pasakojo, jog šis verslas benamiams žmonėms suteikia laikiną apgyvendinimą. Per 40 veiklos metų „Pochlight“ išplėtė paslaugų spektrą ir pradėjo teikti įdarbinimo, profesinio mokymo paslaugas, taip pat – gydyti turinčius psichikos sveikatos problemų.
Jungtinės Karalystės Kento regiono valdžia atsirinko 9 paslaugų teikėjus projektui „Gyvenk gerai“ ir socialinis verslas „Porchlight“ buvo vienas iš jų.Pradėjome diskutuoti su paslaugų gavėjais. Vienas pokytis, ką padarėme, tai nebeskirstėme jų į „dėžutes“. Kitaip tariant, kad jie kreipęsi pagalbos ją ir gauna, o ne gauna atsakymą: „Ne, jūs neatitinkate kriterijų. Ne, jūs dar nepakankamai sergate, kad jus gydytume. Dauguma žmonių buvo visai nusivylę psichinių sutrikimų gydymu“, – sakė C. Coffey‘us.
Ši organizacija, pasiremdama partnerių pagalba, atspausdino daugybę pozityvių plakatų, išplėtė bendradarbiaujančių organizacijų tinklą ir vienu iš savo pagrindinių tikslų numatė, kad žmogus, ieškodamas pagalbos psichinei sveikatai, neužstrigtų ilguose institucijų ar gydymo įstaigų koridoriuose.
Vienas svarbiausių darbų C. Coffey‘aus nuomone – organizacija pradėjo vertinti kiekvieno savo darbo rezultatą, jo poveikį.
Savo pranešimą rezultato, socialinio poveikio matavimo svarbai dedikavo ir „Reach for change“ direktorė Šiaurės šalims Marie Louise Harritso. Organizacija „Reach for change“ finansuoja įvairius socialinius verslus, kurie įvairiose šalyse sprendžia vaikų socialines problemas. Tačiau ši organizacija visuomet prašo įvertinti savo būsimos veiklos poveikį, paaiškinti, kaip organizacija žinos, kad padarė išties gerą darbą.
„Vien per 2017-uosius metus mes finansavome 191 organizaciją, kurių veikla paveikė arti 300 tūkstančių vaikų. Kaip išmatuojame poveikį? Pavyzdžiui, Danijoje viena iš organizacijų padėjo vaikams, turintiems dislekcijos sutrikimą (kai sunku
skaityti, raidės tarsi „šokinėja“, – red. past.). Ši organizacija vertino, kiek žodžių vaikas gali perskaityti per minutę iki specialiųjų mokymų ir po jų. Štai jums ir labai aiškus rezultato įvertinimas“, – sakė M. L. Harritso.
Tapę socialinio verslo miestu uždirba pusę milijardo svarų
Forume apsilankė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Socialinės ekonomikos ir inovacijų padalinio vadovė Antonella Noya. Ši pranešėja kalbėjo apie tai, jog Europos institucijų dokumentuose vis dažniau socialinis poveikis yra viena iš privalomų sąlygų organizuojant viešųjų pirkimų konkursus. Todėl ir Lietuvoje viešuosius pirkimus vykdančios institucijos turi pamažu pradėti orientuotis ne tik į mažiausią kainą, tačiau ir kokį socialinį pokyti savo paslaugomis padarys paslaugos teikėjas.
Iš Plimuto atvykęs pranešėjas Garethas Hartas iškart įsiminė klausytojams priminęs, kad šio Jungtinės Karalystės miesto baseinuose olimpiadai ruošėsi plaukikė Rūta Meilutytė.
Berods, tiek ir žinojome apie šį miestą, tačiau G. Hartas atskleidė, kad Plimutas nuo 2013-ųjų turi socialinio verslo miesto statusą, o šio tipo verslai čia kasmet uždirba po pusę milijardo svarų.
G. Hartas pats turi verslą „Iridescent ideas“ („Žaižaruojančios idėjos“, – angl.), kurio tikslas – teikti konsultacijas ir padėti steigtis naujiems socialiniams verslams. Jis prisimena, jog pradėjęs dirbti Plimuto socialinio verslo tinklo taryboje pirmiausia sudarė visų mieste veikiančių socialinių verslų sąrašą ir jį išsiuntinėjo visiems vykdantiems viešuosius pirkimus valdininkams, žurnalistams.
Plimute veikia įvairiausi socialiniai verslai – nuo kredito unijos iki vaikų žaidimo kambario ar vietinio alaus baro. Vyksta „Socialinio verslo šeštadieniai“, skatinantys žmones įsigyti produktus ar paslaugas iš tokio tipo verslų. Taip pat vėlyvą rudenį vyksta socialinio verslo festivaliai, kurių metu verslininkai pristato savo produkciją, o pranešėjai skaito paskaitas ir dalinasi geraja patirtimi. Šio miesto taryba yra įsteigusi specialų fondą, iš kurio skiria finansavimą tik socialiniams verslams.
Kaip išmatuojame poveikį? Pavyzdžiui, Danijoje viena iš organizacijų padėjo vaikams, turintiems dislekcijos sutrikimą (kai sunku skaityti, raidės tarsi „šokinėja“, – red. past.). Ši organizacija vertino, kiek žodžių vaikas gali perskaityti per minute iki specialiųjų mokymų ir po jų.
„Kodėl to reikia? Socialiniai verslai įdarbina neįgaliuosius, savo darbuotojams moka sąžiningą rinkos atlyginimą. Taip visi kartu kuriame gerovę. Aš šiek tiek dirbu Plimuto univesitete ir ten studentai žavisi socialiniu verslu, visi nori tuo užsiimti“, – forume kalbėjo G. Hartas.
Lietuvoje – gausu neįprastų socialinių paslaugų
Vėliau vykusioje Lietuvos ministerijų atstovų bei nevyriausybinių organizacijų diskusijoje paaiškėjo, jog Lietuvoje pirmas žingsnis būtų apsibrėžti, kas apskritai yra socialinė paslauga.
Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vedėja Dalia Masaitienė pastebėjo, jog šiandien savivaldybės teikia ir tokias paslaugas, kaip vairavimo mokyklos, žirgyno, šaudymo klubo.
„Tokios paslaugos apskritai neturėtų būti niekam perduodamos. Jos nėra socialinės, nes nėra skirtos pagrindinių gyventojų poreikių tenkinimui“, – sakė D. Masaitienė.
Jai pritarė ir Valstybės kontrolės patarėja Jūra Ivonaitytė – jos teigimu, šiuo metu nėra bendro sutarimo, kokias paslaugas valstybė turėtų teikti savo piliečiams, kokia turėtų būti jų kokybė.
Nevyriausybinių organizacijų (NVO) tarybos pirmininkas Martinas Žaltauskas teigė savivaldybėse išsiaiškinęs, jog lėšų socialinėms paslaugoms teikti yra ir netgi per daug. Iki 2020-ųjų Lietuva yra numačiusi 15 proc. paslaugų perduoti teikti socialiniams verslams, nevyriausybinėms organizacijoms ar privatiems verslams.
„Dabar arti šios ribos yra vos kelios savivaldybės. Kitose šis procentas – 3-7, o kartais net 0,3 procento“, – pastebi M. Žaltauskas.
Diskusijoje jis taip pat pasidalino keliais pavyzdžiais iš savivaldybių, kur pradėjus samdyti nevyriausybinę organizaciją teikti vaikų dienos centro paslaugoms, ar gyventojų gelbėjimo paslaugoms, šių paslaugų kaina sumažėjo kelis kartus. Vis tik M. Žaltauskas vis dar susiduria su savivaldybų tarybų požiūriu, jog savivaldybė turi savo rankose turėti šias paslaugas ir nieku gyvu jų nepaleisti. Neretai savivaldybės įmonėje, kurios likimą imamasi spręsti, dirba kažkas iš savivaldybės tarybos nario šeimos arba artmųjų.
„Lėšų mums užtenka, reikia keisti mentalitetą“, – tokią išvadą apie tai, ko trūksta, kad paslaugas galėtų teikti ne savivaldybės valdomos įmonės daro M. Žaltauskas.
D. Masaitienė pridūrė, jog galbūt papildomai reikėtų peržiūrėti teisės aktus, kad reikalavimai paslaugų teikėjams nebūtų pertekliniai, kad jie būtų įgyvendinami.
„Savivaldybė turėtų teikti tik tas paslaugas, kurių niekas daugiau negali teikti“, – baigdama diskusiją akcentavo Valstybės kontrolės patarėja Jūra Ivonaitytė.
